Orai dabar Italijoje Debesuota su pragiedruliais

Palermo 13.1°C

Debesuota su pragiedruliais

Orai dabar Italijoje Giedra

Catania 16.1°C

Giedra

Orai dabar Italijoje Mažai debesuota

Messina 17.5°C

Mažai debesuota


PAŽINK! PAMATYK! PARAGAUK!

sicilyPAŽINK! Kas niekada nenorėjo jos pažinti? Ko gero, tokių nėra, nes visapusiškas Sicilijos grožis ir turtinga praeitis siejasi su plačiausiai pasklidusios civilizacijos istorija, tad abejingų jai tiesiog nėra. Sicilija panašesnė į atskirą tautą nei į Italijos regioną su begale skirtingų veidų.

Šią didžiausią Viduržemio jūros salą nuo žemyninės Italijos skiria Mesinos sąsiauris, jos pakrantes skalauja Jonijos, Tirėnų ir Viduržemio jūros. Beveik visą regiono teritoriją užima kalvos ir kalnai (Apeninų tęsinys), o rytuose stūksanti Etna (3 329 m) yra aukščiausia salos vieta. Etna – aktyvus ugnikalnis, paskutinį kartą išsiveržė 2002 metais. Vienintelis platus slėnis yra derlinga Katanijos lyguma, per kurią teka Simeto upė.

Gamta tikrai šį kraštą apdovanojo visais savo stebuklais: kalnais, kalvomis ir, žinoma, neįtikėtinų spalvų jūra, kurioje vanduo skaidrus it krištolas. Viduržemio jūra ir mažos šalia Sicilijos išsibarsčiusios salos sukuria unikalų peizažą ir dovanoja svaiginantį švarios gamtos aromatą. Salos panorama neįsivaizduojama be ugnikalnių – jie yra šio neįtikėtinai žavaus regiono nesutramdomos energijos simbolis. Sicilijos žavesį dar labiau stiprina neįkainojami architektūros lobynai, bylojantys senovės Trinakrijos (taip anksčiau buvo vadinama Sicilija) legendas.

Sicilijai būdingas tipiškas Viduržemio jūros klimatas: karštos vasaros ir švelnios žiemos. Saulė šviečia 2 500 valandų per metus (žemyninėje dalyje – 2 000 valandų). Daugiausia kritulių iškrinta žiemą, spalio–kovo mėnesiais. Aukščiausia temperatūra būna liepą ir rugpjūtį – vidutiniškai 26 laipsniai šilumos, o žemiausia gruodį–vasarį, kai nukrinta iki 10–14 laipsnių šilumos.

PAMATYK! 1 500 km ilgio Sicilijos pakrantė (įskaitant ir mažąsias salas) – beribiai smėlio paplūdimiai ir mažos akmenuotos bei uolėtos įlankos – lengvai randa kelią į keliautojo širdį. Kiekvienoje vietoje dominuoja vis kita spalva: rausva, geltona, pilka, akinamai balta ar netgi juoda – lavos spalva. Didieji miestai ir jų puikūs įrengti paplūdimiai, kaip antai Mondelas (Mondello), pagrindinis Palermo paplūdimys, kurį puošia didingos palmės ir baltas smėlis, itin traukia poilsiautojus. Katanijos Plaja (Playa), Agridžento San Leonė ir Sirakūzų Fontane Bjankė (Fontane Bianche) – turistų mėgstamos vietos, kurias sezono įkarščiu užplūsta atgaivos ieškančiųjų minios. Šie paplūdimiai tokie patrauklūs dėl smulkaus smėlio ir žydros jūros, kuri puikiai papildo įspūdingą peizažą. Privatų ir ramų poilsį mėgstantys keliautojai taip pat bus patenkinti – jie gali rinktis iš begalės tokių pat žavių ir kerinčių, tačiau mažiau lankomų paplūdimių, įkurtų atokiau nuo masinio turizmo vietų. Kadangi kiekviena Sicilijos pakrantė išskirtinė, jas tiesiog būtina aprašyti atskirai.

Šiaurinė pakrantė (nuo Tindario iki San Vito kyšulio)

Pačio (Patti) miestelis oficialiai įkurtas 1094 m., kai čia buvo pastatytas benediktinų vienuolynas. Miestelyje nemažai lankytinų istorijos ir kultūros paminklų, tačiau dauguma keliautojų čia atvyksta dėl išskirtinio pajūrio. Pakrantė tarp Kalavos (Calavà) ir Milaco (Milazzo) pusiasalių išsiskiria nuostabiais jūros bei Lipario (Isole Lipari) salų vaizdais. Pati Marinos (Patti Marina) miestelis visoje Sicilijoje garsėja įstabia romėnų vila, tad sudarant kelionės maršrutą neturėtų likti nuošalyje. Jei patenkinę savo smalsumą norėsite pasigrožėti unikaliu kraštovaizdžiu, apsilankykite Marinelo (Riserva di Marinello) gamtos draustinyje, garsėjančiame keistais ir be galo patraukliais natūraliais vandens baseinais (juose jūra beveik visada rami, o paplūdimių smėlis smulkus ir švelnus kaip aksomas), kuriuos retkarčiais keičia jūra, kai per audrą be gailesčio talžo krantą.

Kapo d’Orlando (Capo d’Orlando) miestelis keliautojams patogaus dydžio – nei per didelis, nei per mažas (apie 12 000 gyventojų) – ir žino, kaip pradžiuginti švaria jūra, pritrenkiančiu kraštovaizdžiu, kultūros ir sporto renginiais bei sudominti senoviniais papročiais. Todėl kiekvienas, nusprendęs čia praleisti atostogas, pajus jo nuoširdų svetingumą. Lyg namuose jausitės visoje Saracėnų pakrantėje, nuo Šv. Jurgio įlankos (Baia di San Giorgio) iki pat Kalavos kyšulio (Capo Calavà). Ši pakrantė – tunų gaudyklių, gamtos grožio ir meno karalystė.

Be galo žavų, jaukų ir savitą Čefalu (Cefalù) miestelį įsimyli kiekvienas jo svečias. Ilgi aukso spalvos smėlio paplūdimiai, skaisčiai mėlyna jūra, tipiška Viduržemio jūros atmosfera, kurioje skamba arabiški motyvai, – štai kodėl Čefalu yra vienas nuostabiausių Sicilijos pajūrio kurortų. Iš daugelio Čefalu architektūros perlų būtina išskirti įspūdingą arabų ir normanų katedrą, pastatytą aukščiausioje miestelio vietoje, stačios uolos fone, priešais neaprėpiamą mėlyną jūrą. Tūkstančiai turistų kiekvienais metais grįžta į Čefalu pasigrožėti jo šiltomis spalvomis, jaukiomis gatvelėmis ir nuostabaus grožio pakrantės peizažais. Svaiginantis žydinčių apelsinmedžių kvapas smelkiasi iki pačios širdies gelmių, o miestelio užnugaryje stūksantys aukšti Madonių (Parco regionale delle Madonie) parko kalnai žadina vaizduotę. Parke įrengta galybė takų, kuriais keliaujant atsiveria kvapą gniaužiantys Lipario salų ir Etnos ugnikalnio vaizdai.

Mondelas (Mondello) – pagrindinis Palermo paplūdimys – triukšmingas ir gyvybingas, margas, pasaulietiškas, snobiškas, populiarus… jam apibūdinti tinka daugybė epitetų. Tai paplūdimys, kuriame itin aiškiai atsiskleidžia šio miesto kontrastai – čia taip lengva pamiršti, kad esi visai šalia beveik milijoninio miesto. XIX a. Mondelo pelkė ir mažas žvejų kaimelis buvo paversti nuostabiu pajūrio kurortu. Pastačius daug mažų vilų ir išplėtojus paplūdimio infrastruktūrą, Mondelas tapo atostogų vieta, kurioje vasaromis gyvenimas verda ištisą parą. Greta esantis Gaidžio kyšulys (Capo Gallo), palyginti su Mondelu, kur kas tylesnė ir ramesnė vieta. Jūros mėgėjai pakrantėje ras daugybę pavienių stačių uolų, smulkių akmenukų paplūdimių ir mažų įlankėlių. Išskirtinį Gaidžio kyšulio gamtos grožį ir kraštovaizdį padeda tausoti jam suteiktas saugomos teritorijos statusas.

Dzingaro (Zingaro) gamtos rezervatas visais metų laikais keri laukiniu grožiu, sodriomis spalvomis, žydros jūros skalaujamais baltais mažais paplūdimiais, plačiai pasklidusiomis žemaūgėmis palmėmis, vešliais Viduržemio jūros krūmynais, ilgaamžiais laukiniais alyvmedžiais ir didingais saldžiavaisiais pupmedžiais. Visas šis grožis glaudžiasi prie jūros, kuri ne tik yra geografinė riba, bet ir nuolatinis nuostabaus kraštovaizdžio fonas. Dzingaro parkas lankytojams paruošęs dar vieną dovaną – Skopelą (Scopello). Jau daugelį metų dėl neprilygstamo grožio uolėtų pakrančių ir vaizdingų jūros gelmių į Skopelą renkasi turistai iš visos Europos. Šis mažas pajūrio kaimelis įsikūręs aplink VIII a. fortą, iš jo galima leistis vaizduotę žadinančiu maršrutu ir aplankyti seną tunų gaudyklą bei amatininkų krautuvėles. Be abejo, jūros mėgėjams didžiausias lobis – nuostabi jūra ir Skopelo paplūdimiai. Grublėtos uolos, tarp kurių tyso akmenukų ir smėlio liežuviai, – ideali vieta mėgautis spontaniškai kuriamu jūros spektakliu, kai jos spalvos keičiasi nuo sodriai mėlynos iki žalsvai melsvos. Šis spektaklis tikrai neleis pamiršti atostogų nuostabiame Sicilijos kaimelyje.

Vienas populiariausių Sicilijos pajūrio kurortų, be jokios abejonės, yra mažas San Vito lo Kapo (San Vito Lo Capo) pajūrio miestelis. Čia kelionė pakvimpa jazminais ir nusidažo akinamai balta paplūdimio ir mėlyna krištolinės jūros spalva. Jūrines tradicijas išsaugojęs miestelis, kuriame gyvena vos daugiau nei 3 000 gyventojų, kūrėsi aplink seną saracėnų fortą, kuris galiausiai buvo paverstas Šv. Vito šventove. Šiandien pagrindinė miestelio veikla yra turizmas. Gėlėmis puoštos gatvės, šviežia žuvis, sodrūs aromatai ir Karibus primenanti panorama bei puiki virtuvė dovanos nepamirštamas atostogas. Beveik trys kilometrai auksinių paplūdimių kelia pavydą net pačių egzotiškiausių salų gyventojams. Važiuodami vieninteliu į San Vito lo Kapą vedančiu keliu pirmiau išvysite jūrą nei miestelio namus. Dar kilometras ir jau žengsite smulkučio smėlio kilimu iš arti žvelgdami į beribį krištolinį jūros vandenį.

Jonijos jūros pakrantė (nuo Taorminos iki Pasero kyšulio)

Nuo Letojanio (Letojanni), į kurį atvykstama iš Mesinos (Messina), prasideda viena gražiausių pasaulyje pakrančių – tai Taorminos pakrantė, garsėjanti Spizonės (Spisone), Macaro (Mazzarò), Sant Andrėjos (Capo Sant’Andrea) ir Taorminos (Capo Taormina) kyšuliais. Uolas, žvyrą ir smėlį puošia tipiška vešli Viduržemio jūros augalija, o didelės įlankos, sekdamos viena paskui kitą, piešia baltos pakrantės linijas. Čia, ko gero, populiariausia atostogų vieta – ją renkasi beveik pusė visų Siciliją lankančių keliautojų: nuo jaunimo, per naktis šėlstančio Taorminos baruose ir naktiniuose klubuose, iki garbaus amžiaus poilsiautojų, dievinančių nepakartojamo grožio gamtą ir romantiškus pasisėdėjimus mažuose be galo jaukiuose šeimos restoranėliuose. Palikę kupiną pasakiškų spalvų ir svajingos nuotaikos populiariausią Sicilijos kurortą Taorminą, drąsiai nerkite į Džardinio-Nakso (Giardini-Naxos) jūrą – citrusinių vaismedžių sodus, kurių Džardinio-Nakso teritorijoje tikrai labai daug. Svečiuodamiesi būtinai aplankykite didelį archeologinį parką, kuriame galėsite pasigrožėti V a. prieš Kristų statytos šventovės griuvėsiais ir šalia įkurtame muziejuje saugomais bronzos amžiaus kapais. Taip pat reikėtų pamatyti ir tokius istorijos paminklus kaip viduramžių Skizo (Castello di Schisò) pilį ir Vinjacos (Torre Vignazza) bokštą bei labai mįslingus XVII–XVIII a. forto griuvėsius, kuriuose saugoma įdomių archeologinių radinių.

Viena iš Katanijos provincijos įdomybių yra uola Timpa – iš Etnos išsiveržusios lavos susiformavusi natūrali pakyla. Timpa yra daugiau nei 100 m aukščio, jos didybė geriausiai atsiskleidžia plaukiantiems baidare palei nuostabią pakrantę. Viena iš ypatingų Timpos vietų – Santa Katerinos (Santa Caterina) kaimelis, garsėjantis stulbinama apžvalgos aikštele ir nuošaliu mažu paplūdimiu. Gretimo Ačirealės (Acireale) miesto rytinę pakrantę skalauja žydra jūra, o šiaurės vakarų panoramą puošia magiškas vaizdas – nuolat sniegu padengta Etnos viršūnė. Tai daug ką svečiams parodyti ir papasakoti galintis miestas, todėl jame malonu lankytis ir vasarą, ir žiemą.

Įsimylėjęs visai netoli Katanijos esančią nuostabią Kampofjorito (Campofiorito) žemę jos princas 1672 m. įsigijo žemės valdą nuo Ačio (Aci) girios iki mažo paplūdimio su nuostabiomis iš vandens išnyrančiomis uolomis ir nusprendė šioje žodžiais neapsakomo grožio vietoje įkurti kaimą. Ir šiandien, prabėgus daugiau nei trims šimtams metų, nė kiek nepraradęs žavesio, čia stovi žvejų kaimelis. Maži laukiniai uolėti paplūdimiai, rupus smėlis ir akmenukai, nuolat skalaujami švarios krištolinės jūros, kasmet pritraukia daugybę turistų iš visos Europos. Senasis Ači Trecos (Aci Trezza) kaimelis dar vadinamas Kiklopų pakrante. Šis vardas nukelia į vieną iš „Odisėjos“ epizodų, kuriame Itakės karalius Odisėjas pabėga iš nelaisvės išdūręs vienintelę kiklopo Polifemo akį. Vasarą Ači Treca prisipildo jaunų žmonių ir virsta didžiule spalvų, šviesos, muzikos ir nuostabaus maisto karusele. Po kupinos nuotykių ir pramogų nakties patys ištvermingiausieji, prieš traukdami į lovą, neturėtų praleisti progos pasigrožėti saule, kylančia iš už magiškų uolų, ir apsilankyti žuvų turguje – pojūčiai, kokių nepajuntama jokiame kitame pasaulio kampelyje!

Fontane Bjankė (Fontane Bianche) – ideali vieta ramioms atostogoms, per kurias pabėgsite nuo kasdienio chaoso ir sugrįšite į natūralų gyvenimo ritmą. Nerkite nuo aukštų uolų į tyrą vandenį ir pažinkite povandeninį pasaulį arba tiesiog mėgaukitės saule puikiuose nemokamuose paplūdimiuose. Pailsėję prie mažų įlankėlių su smulkučio smėlio paplūdimiais ir aukštomis uolomis, keliaukite link netolimo Kavagrande del Kasibilės (Cavagrande del Cassibile) kanjono, kuris driekiasi nuo Iblei kalnų iki pat pakrantės. Dėl išskirtinio grožio ir daugybės įvairių urvų, iš kurių trykšta gėlas vanduo, kanjonas tapo natūraliu žavesiu viliojančiu draustiniu.

Noto Marina, nuo baroko sostinės Noto nutolusi vos per 6 kilometrus, maudynių ištroškusius poilsiautojus traukia erdve, švariu smėliu ir skaidria jūra, kuri gilėja po truputį, todėl puikiai tinka nemokantiems plaukti, o žvejus pasitinka uolėtomis pakrantėmis. Gražiais paplūdimiais nubarstyta pakrantė didžiuojasi ne tik nuostabia gamta ir Vendikario gamtos rezervatu (Riserva Naturale di Vendicari), bet ir didinga istorija. Čia lankomiausios Picutos kolona (Colonna Pizzuta), Telaro vila (Villa di Tellaro) ir Makarių citadelė (Cittadella dei Màccari). Tačiau prieš išsitiesiant saulėje ir nugrimztant į raminantį bangų ošimą, siūlome pažinti Sicilijos baroką. Notas (Noto) yra vienas gražiausių Europos baroko miestelių, 2002 m. jis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Šis miestelis – tarsi gyva knyga, kurios kiekvienas puslapis pasakoja vis kitą istoriją.
google
Pietinė pakrantė (nuo Modikos iki Macaros del Valo)

Modikos (Modica) pakrantėje įsikūrė daugybė mažų, o kartais ir visai mažyčių pajūrio kurortų, kurie poilsiautoją pakeri nuostabiomis panoramomis ir archeologinių vietų bei plačių paplūdimių harmonija. Jei ne itin traukia pilnutėlės turistų vietos, atitrūkti nuo miesto triukšmo ir puikiai praleisti atostogas tiek žiemą, tiek vasarą galima Marina di Modikoje (Marina di Modica). Taip pat nereikėtų praleisti progos aplankyti netoliese įsikūrusio baroko šedevro – Modikos miestelio. Jį ir dar kitus septynis Noto slėnio (Val di Noto) brangakmenius saugo UNESCO. Turtingas vaizdingų gatvelių raizgalynėje įsikūrusių bažnyčių, senų parduotuvių, apgriuvusių namukų ar puošnių didikų namų miestelis didžiuojasi ir vienu svarbiausių Sicilijos etnografinių muziejų, kuriame kruopščiai atkurta autentiška daugialypė agrarinė Sicilijos aplinka. Šiandien Modika taip pat garsėja konditerijos palikimu: vietiniai gyventojai iš kartos į kartą perduoda actekų šokolado receptą. Šių saldumynų garbei kiekvieną pavasarį rengiamas tarptautinis festivalis.

Maloniai šilta maža Marina di Ragūzos (Marina di Ragusa) įlanka yra tikras banglentininkų ir burlentininkų rojus, nes čia vyrauja šiai pramogai itin palankūs vėjai. Šią poilsiautojų labai mėgstamą vietą, jos auksinio smėlio paplūdimius kiekvieną vasarą atranda vis daugiau turistų. Be to, vos per kelias valandas iš Marina di Ragūzos galite nukeliauti į daugybę nepakartojamų Pietryčių Sicilijos vietų: Taorminą, Sirakūzus (Siracusa), Kataniją (Catania), Pjacą Armeriną (Piazza Armerina), Eną (Enna), Kaltadžironę (Caltagirone), Notą ir, žinoma, mažą, bet taip pat nepakartojamą Donalukatos (Donnalucata) kaimelį, į rytus nutolusį vos per 8 kilometrus. Šis labai senas kaimelis užburs savitomis tradicijomis, paprastais, bet gomurį glostančiais skoniais, su niekuo nesupainiojamais Viduržemio jūros kvapais ir spalvomis bei puikiu paplūdimiu – kiekviena šioje pakrantės atkarpoje praleista akimirka amžiams liks atmintyje.

Pakrantė nuo Gelos iki Falkonaros (Falconara) saugo didžios istorijos prisiminimus – nuo bronzos amžiaus iki graikų ir kartaginiečių jūros mūšių. Šios pakrantės paplūdimiai keri judančiomis kopomis, kuriose svaiginančius kvapus skleidžia baltųjų paraipsčių žiedai. Mažos įlankėlės, kartais pasiekiamos tik iš jūros, plačių bei ilgų paplūdimių juostos ir žydras vanduo primena egzotiškus tolimus kraštus. Tarp Gelos ir Falkonaros stūksančios kalvos išdidžiai žvelgia į Viduržemio jūrą statmenai įsirėmusios į nuostabius paplūdimius, o į vakarus, derlingų lygumų link, jos švelniai žemėja ir piešia nuostabius peizažus. Bėgant amžiams pakrantėje ir kalvų slėniuose kūrėsi daugybė gyvenviečių, kurios paliko itin gilius istorinius pėdsakus, todėl dabar ši teritorija yra viena svarbiausių Sicilijos archeologinių zonų. Maždaug 15 km nuo Gelos, ant jūros skalaujamos vešliai apaugusios uolos stovi Falkonaros pilis (Castello di Falconara). Pastatyta maždaug 1400 m. ir vėliau nuolat didinta bei tvirtinta ši pilis šiandien yra tipiškas viduramžių forto su apsauginiais grioviais, pakeliamaisiais tiltais, kelių lygių dantytomis sienomis, bastionais ir bokštais pavyzdys. Be daugybės medžioklės trofėjų, baldų ir dekoracijų, pilyje eksponuojama flamandų keramikos ir tapybos kūrinių kolekcija.

Realmontė yra žavus nedidukas kaimas, įsikūręs žemumoje, plytinčioje iki spindinčios pakrantės su puikiais paplūdimiais, į kuriuos įsirėžusios įspūdingos baltos uolos. Viena garsiausių – legendomis apipinta Turkų laiptų uola (Scala dei Turchi), kurioje vėjas ir lietus suformavo natūralius laiptus. Saulės spinduliai jūros ir dangaus mėlyje dar labiau išryškina akinamą uolos baltumą. Keri ne tik nuostabus uolos kyšulys, su juo grožiu varžosi visi gretimi paplūdimiai – Džialonardo (Giallonardo), Pergolos, Pietre Kadutės (Pietre Cadute), Lido Roselo (Lido Rossello) ir kt.

Baltos Baltojo kyšulio (Capo Bianco) uolos tarp Agridžento (Agrigento) ir Šakos (Sciacca) stačiai kyla iš jūros ir formuoja stulbinamą pakrantę, kurią skalauja žalsvai melsva jūra. Eraklea Minomos (Eraclea Minoma ) – senovės graikų miesto – griuvėsiai dunkso nuostabioje vietoje, ant nuošalios virš jūros iškilusios kalvos šlaito. Kalvos papėdėje pakrantė išplatėja ir tampa ilgu baltu Baltojo kyšulio (Capo Bianco) paplūdimiu, kurį karūnuoja tyliai ošiantis pušynas. Artėdami link Eraklea Minomos griuvėsių žavėsitės baltomis vėjo suformuotomis klintmolio (molio ir kalkakmenio mišinio, išvalyto erozijos) kopomis.

Kronio kalvos (Monte Kronio) papėdėje ant lipančių į jūrą šlaitų įsikūręs baltas Šakos miestelis svečius nustebina arabiška išvaizda. Tai 840 m. užkariautojų arabų paliktas pėdsakas. Tiesiog nuostabu, kokia gyva jūros dvasia kiekviename šio miestelio kampelyje. Net visi jo keliai veda į jūrą! Visos iš miestelio centro nutiestos pagrindinės gatvės jus nuves į jūros glėbį – uostą arba kerinčią mažą įlankėlę. Pasukę į rytus, visai šalia miesto, taigi pasiekiamas pėsčiomis, rasite švaraus smėlio Staconės (Stazzone) paplūdimį. Paėję tolėliau, į jūrą galėsite bristi per nuostabius Tonaros (Tonnara) ir Fodžios (Foggia) smėlio paplūdimius. Ieškantys ramybės galės išsitiesti San Marko (San Marco), Renelos (Renella) ir Maraganio (Maragani) apylinkių smėlio ir akmenukų paplūdimiuose, prigludusiuose prie mažų ir šiek tiek didesnių įlankėlių, kur povandeninio pasaulio tyrinėtojai jaučiasi lyg rojuje.

Lipario salos

Maždaug 55 km į šiaurę nuo Sicilijos nutolęs Lipario (Isole Lipari), arba Eolijos (Isole Eole), salynas Tirėnų jūroje išsiskleidęs lyg vėduoklė – jo aštuonioms vulkaninės kilmės saloms abejingų nelieka. Didžiausia ir tankiausiai apgyvendinta – Liparis, tačiau išskirtinumu ir grožiu jai nenusileidžia Vulkano (Vulcano), Salinos, Strombolio, Filikudžio (Filicudi), Alikudžio (Alicudi), Panarėjos (Panarea) ir Baziluco (Basiluzzo) salos. Jas paprasčiausia ir greičiausia pasiekti keltais arba greitaeigiais laivais iš Milaco (Milazzo) ir Mesinos (Messina).

Liparis yra beveik 10 km ilgio ir 5 km pločio. Kadangi gruntinį salos vandenį pasiekti gana sudėtinga, gėlas vanduo gabenamas laivais iš Sicilijos. Lipario istorija yra viena iš įdomiausių, tačiau vasarą turistai čia atvyksta daugiausia dėl jo paplūdimių. Populiariausi – Baltasis (Spiaggia Bianca) ir Ponentės (Spiaggia di Ponente). Pagrindinė gyvenvietė – žavus Lipario miestelis – svečius maloniai nustebina restauruota normanų laikų bažnyčia ir archeologijos muziejumi. Beje, archeologinis parkas čia dar įdomesnis.

Vulkaną nuo Lipario skiria tik platus sąsiauris. Aukščiausi salos taškai – Arijos (Mount Aria) ir Saracėno (Mount Saraceno) kalnai – maždaug 500 m aukščio. Šioje saloje yra unikalus, visame pasaulyje žinomas juodo smėlio paplūdimys (Spiaggia di Sabbia Nera).

Salina tokį vardą gavo dėl čia esančių druskos kasyklų. Ji antra pagal dydį archipelago sala. Iš kitų sesių išsiskiria dviem neaktyviais ugnikalniais. Ko gero, nusprendus atostogauti Lipario salyne, geriausias pasirinkimas yra Salina, nes ji ne tik pati gražiausia ir žaliausia, čia dera vienos iš skaniausių vynuogių, bet ir nepaliesta masinio turizmo.

Strombolis ir Vulkanas – žinomiausios Lipario salos. Beje, Strombolio sala iškilusi arčiau Kalabrijos pakrantės nei Sicilijos. Archeologinis salos palikimas nėra labai turtingas, tačiau ją supantys gilūs vandenys itin traukia povandeninio pasaulio mėgėjus. Vertėtų paminėti, kad didžiąją šios nuo kitų sesių nutolusios salos dalį užima ugnikalnis, todėl iš toli ji atrodo kur kas įspūdingesnė, nei žvalgantis pačioje saloje.

Mažesnių Filikudžio ir Alikudžio salų tiesiogiai pasiekti iš Milaco paprastai negalima – reikia persėsti į kitą laivą Liparyje. Nuostabi gamta ir mažai vietinių gyventojų leis pasijusti tarsi stebuklų šalyje, visiškai atitrūkti nuo civilizacijos. Šiose salose nerasite smėlio paplūdimių, tačiau maudynėms tinkamos uolėtos pakrantės ir akmenukų paplūdimiai suteiks galimybę išsimaudyti neįtikėtinai skaidriame vandenyje.

Nardytojų pamėgtos Panarėja ir Bazilucas yra dar mažesnės ir beveik negyvenamos. Tiesa, rugpjūčio mėnesį Panarėjoje renkasi Italijos ir pasaulio turtingieji, kurie mėgsta iki paryčių šėlti vienintelėje salos diskotekoje, o kitais mėnesiais sala yra tikra ramybės oazė.

Egadų salos

Vakarinėje Sicilijos pakrantėje, priešais Trapanį ir Marsalą, išsidėstęs mažas Egadų salynas (Isole Egadi), kurį sudaro Favinjana (Favignana), Levancas (Levanzo), Maretimas (Marettimo) ir Formika (Formica). Šios salos lengvai ir greitai pasiekiamos iš Trapanio arba Marsalos, o kelionė trunka 20–60 minučių (priklauso nuo to, į kurią salą plaukiate). Kiekviena sala turi savo veidą. Favinjana didžiausia, ji sulaukia ir daugiausia poilsiautojų. Su žydrais ir skaidriais it krištolas jos vandenimis lygintis gali nebent Maldyvų ar kitų egzotiškų kraštų jūros. Levancas pakeri jaukiu minimalizmu – saloje yra vienas kaimelis, vienas kelias, dvi parduotuvės, du viešbučiai ir du restoranai. O į toliausiai išnirusią Maretimo salą renkasi gamtos mylėtojai – ji visiškai laukinė ir neįtikėtinai graži.

Favinjana, dėl formos dažnai dar vadinama Drugeliu (Farfalla), nuo Trapanio pakrantės nutolusi vos 16 kilometrų. Vasaros mėnesiais ji yra populiari atostogų vieta, žinoma, daugiausia dėl jos įlankėles (kaip antai Raudonąją (Cala Rossa) skalaujančio žydro vandens. Be to, Žydrąją (Grotta Azzurra), Atodūsių (Grotta dei Sospiri) ir Įsimylėjėlių (Grotta degli Innamorati) grotas itin pamėgo povandeninio pasaulio tyrinėtojai. Pagrindinis miestelis, taip pat vadinamas Favinjana (Favignana), svečius pasitinka mažu ir jaukiu uostu bei Šventosios Katerinos fortu (Forte di Santa Caterina), kurį arabai pastatė kaip stebėjimo bokštą, vėliau normandai padidino, o galiausiai valdovai Burbonai pavertė kalėjimu. Dvi pagrindinės aikštės ir žema, Viduržemio jūros pakrantėms būdinga architektūra kuria jaukaus miestelio įspūdį.

Levancas – mažiausia sala, tačiau nė kiek ne mažiau svetinga. Nors ji ir labai kalvota, aukščiausia viršūnė iškilusi tik 278 metrus. Pakrantėje daug įspūdingų stačių uolų ir keletas tarp jų įsiterpusių jaukių paplūdimių. Šioje saloje garantuojama ramybė ir tyla, o įtemptas miesto ritmas taps tik tolimu prisiminimu, todėl čia tiesiog neįmanoma nepailsėti. Leiskitės į žygius pėsčiomis ar išvykas laiveliais, maudykitės, skaitykite knygas ir mėgaukitės gardžiu maistu!

Maretimas yra labiausiai izoliuota Egadų archipelago sala, nuo Trapanio krantų nutolusi maždaug 24 kilometrus. Čia labiausiai žavi nuostabi laukinė gamta – tiek jūros pasaulis, tiek ir kalvota salos teritorija. Atitrūkti nuo realybės padės stulbinančios, staigiai į sodriai mėlyną jūrą neriančios uolos, kvapą gniaužiantys peizažai ir malonūs pasivaikščiojimai nuostabiais kalnų takeliais. Mažo Maretimo miestelio restoranuose ruošiamos itin šviežios ir neįtikėtino skonio žuvys, o vietiniai žvejai jus mielai paplukdys aplink salą ir parodys Kupranugario grotą (Grotta del Cammello), kurioje yra mažytis akmenukų paplūdimys ir romėnų gyvenvietės griuvėsiai.

Nacionaliniai parkai

Vos išgirdus žodį Sicilija mintyse iškyla didingų senovės graikų šventovių, nuostabios normanų architektūros, Etnos ugnikalnio ar tiesiog nuostabaus, žydros jūros fone spindinčio paplūdimio vaizdiniai. Daugelis pirmą kartą Siciliją lankančių turistų nuo pakrantės toli nekeliauja ir dėl to iš tikrųjų praranda be galo daug. Tiesa, daugiau nei 1 000 km nusidriekusioje Sicilijos pakrantėje yra daugybė įdomybių, tačiau salos gilumoje slypintys lobynai iš susižavėjimo aikčioti priverčia ne vieną. 3 329 m aukščio aktyvus ugnikalnis, beveik 2 000 m aukščio kalnai, šimtai miestelių – didelių ir visai mažyčių, kuriuose atsispindi daugiau nei 2 500 metų Europos istorija. Nuostabiausia – nereikia toli važiuoti! Kad ir kur norėtumėte apsistoti, pajūrio viloje ar kalnų trobelėje, lengvai ir greitai pasieksite ir vieną, ir kitą.

Ko gero, pats geriausias būdas pažinti tikrąją Siciliją – joje „pasiklysti“. Tiesiog būtina aplankyti senuosius Sicilijos miestelius ir kaimus, įsikūrusius neįtikėtinai vaizdingose vietose, toli nuo turistinių maršrutų, kur kiekvienas gali pasijusti neatskiriama salos dalele. Kalnų miesteliai ir kaimai, dažniausiai neaprašyti jokiuose kelionių vadovuose, iki šių dienų saugo senuosius neįtikėtinus papročius – negalima nesižavėti nykstantiems amatams atsidavusiais vyrais ir moterimis, išskirtinėmis užeigomis ir maisto parduotuvėmis, kur siūloma daugybė vietinių skanėstų. Svarbiausia, čia pajusite, ką iš tikrųjų reiškia sicilietiškas svetingumas. Jei mėgstate būti tyrame ore, Sicilija yra ideali vieta leistis į žygius pėsčiomis. Toli nuo minių ir turistinių vietų rasite tai, ko ieškojote – kvapą gniaužiančius vaizdus, laukinę gamtą ir draugiškus šiltus žmones, kurie didžiuojasi savo namais ir noriai rodo, kaip gyvena.

Trokštantiems pažinti Sicilijos gamtą „civilizuotesniu“ būdu taip pat atsiveria neribotos galimybės. Visoje saloje gausu nacionalinių parkų ir saugomų teritorijų, kur pagrindiniai pažintiniai takai pažymėti specialiais simboliais, todėl čia tikrai nepasiklysite. Peloritanio (Peloritani), Nebrodžio (Nebrodi) ir Madonių (Madonie) – šie trys aukščiausi kalnų masyvai dominuoja saloje ir nuotykių ieškotojus vilioja nepakartojamais vaizdais, neregėta augalija ir gyvūnija bei nuo neatmenamų laikų gyvuojančiais kalnų miesteliais, tokiais kaip Polici Dženeroza (Polizzi Generosa) ar Petralia Soprana (Petralia Soprana).

Madonių parkas (Parco delle Madinie) įsikūręs šiek tiek į pietus nuo Čefalu. Jis apima 35 000 ha teritoriją ir daugiausia kalnuotas – šešių kalnų viršūnės iškilusios į didesnį nei 1 500 m aukštį, keletas šiek tiek aukštesnės nei 1 000 metrų, o aukščiausia, Karbonaros (Pizzo Carbonara), viršūnė siekia 1 979 m aukštį ir nusileidžia tik visagalei Etnai. Parko teritorijoje yra 15 jaukių miestelių ir kaimelių, įskaitant Polici Dženerozą (Polizzi Generosa), Petralia Sopraną (Petralia Soprana) ir Petralia Sotaną (Petralia Sottana), Gandžį (Gangi), Kastelana Sikulą (Castellana Sicula), Kastelbuoną (Castelbuono) ir Isnelą (Isnello). Daugelis šių miestelių buvo įkurti dar viduramžiais, kai didikų šeimos turėjo labai daug žemių ir jose statėsi pilis. Šiandien tai liudija keletas išlikusių pilių ir daugybė nuostabaus grožio bažnyčių.

Kitas Madonių parko išskirtinis bruožas – augalija. Čia veši daugiau nei 2 600 skirtingų rūšių augalų, kurių daugelis auga tik šiose vietose. Nepaprastai gražiu margaspalviu apdaru parkas pasipuošia pavasarį ir rudenį, storu sniego sluoksniu pasidengia žiemą ir gaivia vėsuma alsuoja vasarą. Daugumą aukštesnių viršūnių dengia miškai, o žemiau šlaituose vietiniai augina javus, alyvmedžius ir kitus vaismedžius bei gano avių ir galvijų bandas.
Šį parką geriausia pažinti pėsčiomis – leistis vienu iš daugybės nuostabių skirtingo ilgio ir sudėtingumo maršrutų, vedančių didingomis kalnų viršūnėmis, žaliais slėniais ir nuožulniais šlaitais. Aštresnių pojūčių mėgėjai nenusivils ekskursija žirgais ar kalnų dviračiais. Bet kokiu atveju galite būti tikri, jog kerintis parko kraštovaizdis, čia gyvenantys žmonės ir jų gyvenimo būdas, kuris be galo skiriasi nuo pakrantės gyventojų, jūsų nepaliks abejingų!

Nebrodžio parkas (Parco dei Nebrodi) įsikūręs palei šiaurinę salos pakrantę. Miškų liežuviai, beribės svaiginančio grožio panoramos, didingi kalnai, tyras oras, švarūs ežerai, senoviniai miesteliai, gilūs derlingi slėniai, netrikdoma ramybė ir tyla… Tai tik keletas visiškai nepagražintų šį parką puikiai iliustruojančių epitetų. Tai, ko gero, mažiausiai paliesta salos dalis. Kiekvienas nors kartą joje pabuvojęs užduoda sau klausimą, kodėl čia neatvykau anksčiau?

1993 m. įkurtas didžiausias Sicilijos parkas užima 85 000 ha plotą. Parko gyvūnija labai įvairi, tad nenustebkite pamatę, be įprastesnių žvėrių, kaip antai: lūšių, lapių, dygliakiaulių ar kiškių, besiganančius San Fratelo veislės arklius ar juodąsias Nebrodžio kiaules, kurių mėsa labai vertinama ir yra svarbi vietinės virtuvės sudedamoji dalis. Parko augalija žavi nė kiek ne mažiau. Žemesnių kalnų šlaituose daugiausia auga mirtos, mastikinės pistacijos ir kamštiniai ąžuolai, o kalnų viršūnes dengia ąžuolynai ir buksmedžių giraitės.

Aukščiausia viršūnė – Soro (Monte Soro) kalnas (1 847 m). Nuo jo atsiveria žodžiais neapsakomi ir kvapą gniaužiantys vaizdai: pietryčiuose – Etnos ugnikalnis ir jos dūmų kamuoliai, šiaurėje – iš Tirėnų jūros išnirusios Lipario salos ir galiausiai vakaruose – Madonių kalnai. Nors Nebrodžio viršūnės ir nėra tokios aukštos kaip greta stūksančių kalnų, kraštovaizdį paįvairina keletas nuostabių ežerų. Ypač gražūs yra Bivierės (Lago Biviere) ir Ančipos (Lago Ancipa) ežerai, o nuo pastarojo dar atsiveria ir pasakiškas Etnos ugnikalnio vaizdas.

Daugelis miestelių buvo įkurti IV ir V a., kai į Siciliją atsikėlė graikai, todėl parko teritorijoje yra Bizantijos laikų vienuolynų ir bažnyčių. Svarbiausi kultūrinio ir ekonominio gyvenimo centrai – Mistreta (Mistretta), Troina (Troina) ir Nikosija (Nicosia), tačiau jiems savitu žavesiu nė kiek nenusileidžia ir mažesni miesteliai, tokie kaip San Marko d’Aluncijas (San Marco d’Alunzio), San Salvatore di Fitalija (San Salvatore di Fitalia), Floresta ir San Fratelas (San Fratello). Pastarajame išlikusi XI a. normanų bažnyčia ir slėpiningas Šv. Pranciškaus vienuolynas (Convento di San Francesco).

Taigi, jei norite kuo geriau pažinti ir atrasti Nebrodžio parką, pasikliaukite nuojauta ir būkite smalsūs. Kuklus ir niekuo neišsiskiriantis takelis gali nuvesti, pavyzdžiui, iki nuostabaus ežero, iš pažiūros paprastas kaimelis gali slėpti nepakartojamo grožio bažnyčią ar puikų restoranėlį, o kukliausiose ir mažiausiose maisto parduotuvėlėse galite įsigyti be galo gardžių vietinių skanumynų.

Etnos parkas (Parco dell’Etna) žavi ne tik ugnikalnio išsiveržimais ir lavos upėmis, bet ir unikalia aplinka: neįprastais laukinės gamtos garsais, svaiginančiais vaismedžių sodų kvapais ir nuostabiomis kraštovaizdžio spalvomis. Etnos ugnikalnis yra vienas aktyviausių pasaulyje ir pats aktyviausias Europoje. Paskutinis didesnis išsiveržimas įvyko 1999 metais. Tąsyk dūmų ir pelenų debesys iš Voradžinės (Voragine) kraterio kilo į kelių kilometrų aukštį, o sustingusios lavos gabalėlių daugiausia krito ant rytinio ugnikalnio šlaito.

Svečiuojantis Sicilijoje nederėtų praleisti progos aplankyti šį gamtos stebuklą. Ugnikalnio apylinkėse įsikūrusių žmonių gyvenimas nuo neatmenamų laikų priklausė nuo didingojo kalno malonės: jo lavos upės ir dulkių debesys naikino viską, kas pasitaikydavo kelyje, tačiau ir tręšė dirvą, todėl žemesni ugnikalnio šlaitai ir aplinkinės lygumos yra vienos derlingiausių visoje Sicilijoje, čia veši milžiniški vynuogynai ir citrusinių vaismedžių sodai.

Etnos viršūnę galima pasiekti keliaujant dviem pagrindiniais maršrutais. Pradėję žygį pietinėje ugnikalnio pusėje iš Rifudžio Sapiencos (Rifugio Sapienza) stoties, į 2 900 m aukštį galite lipti pėsčiomis arba keltis keltuvu ir važiuoti specialiu sunkvežimiu. Žygis pėsčiomis iki viršūnės kraterių trunka apie 4 valandas. Tačiau nebūtina leistis šiuo pakankamai ilgu ir sudėtingu maršrutu, kad pajustumėte tikrąją ugnikalnio didybę. Pakaks apsižvalgyti iš keltuvo aikštelės, kad prieš akis atsivėręs vaizdas visam gyvenimui įstrigtų atmintyje. Kitas išvykimo punktas yra šiaurinėje ugnikalnio pusėje. Iš Piano Provenancos (Piano Provenanza) stoties galite kopti pėsčiomis arba sėsti į specialų visureigį autobusą, kuris nuveža iki 2 400 m aukštyje įsikūrusios observatorijos. Tada taip pat pėsčiomis galite pasiekti viršūnės kraterius. Šis per miškus ir lava užlietus ugnikalnio šlaitus vedantis maršrutas yra itin vaizdingas.

Jei vis dėlto nuspręsite kopti į ugnikalnio viršūnę ir pasiekti kraterius, neišdildomi įspūdžiai garantuoti. Tačiau į tokį žygį nereikėtų leistis be patyrusio gido. Nors šis kalnas ir yra „ugnies kalnas“, reikia prisiminti, kad jis labai aukštas ir kopiant oras netgi pačiame vasaros įkarštyje gali staiga stipriai atšalti. Jei iš observatorijos ar viršutinės keltuvo aikštelės atsiveriantys kvapą gniaužiantys vaizdai jūsų nuotykių ištroškusios sielos nenuramino, į tolesnį žygį leiskitės tik tinkamai pasirengę: avėkite tvirtais ir patogiais auliniais batais, mūvėkite kelnes ir pasiimkite keletą šiltų viršutinių drabužių, kepurę, pirštines ir neperšlampamo audinio striukę. Taip pat būtinai įsidėkite vandens ir truputį maisto.

Miestai ir miesteliai

Palermas – Sicilijos regiono sostinė – vienas tų miestų, kurie išsiskiria itin savita ir su niekuo nesupainiojama atmosfera. Tai nuolat kunkuliuojantis, milijoninis Viduržemio jūros pakrantės centras – nepakartojamas kontrastų mišinys. Dėl geros strateginės padėties miestą nuolat siekė užimti finikiečiai, kartaginiečiai, graikai, romėnai, arabai, normanai, švabai, prancūzų ir Burbonų valdomi ispanai – tai tik patys įtakingiausieji, palikę ryškiausius pėdsakus šiame mieste. Dinamiška miesto istorija puikiai atsispindi įvairių stilių architektūroje, vietinėje virtuvėje ir daugybėje vietovardžių, kurie, akivaizdu, ne itališkos kilmės.

Apsilankymas Palerme vis dar yra tam tikras nuotykis. Čia nerasite daug restoranų, kurių valgiaraščiai būtų keliomis kalbomis, galbūt nemažai vietų negalėsite susikalbėti angliškai, o kai kuriose senamiesčio gatvelėse aptiksite karo padarinių – Palerme dar yra vietų, kurios nesutvarkytos nuo Antrojo pasaulinio karo metų bombardavimų. Ne ką mažiau jaudinantis nuotykis apsilankyti Palermo turguose, kurie puikiai išsaugojo arabišką dvasią, – garsai, kvapai, spalvos, siaurų gatvelių labirintai, nepakartojama maisto ir kitų prekių gausybė, – pasijusite atsidūrę kitame pasaulyje. O kiekviena senamiesčio gatvelė pražys kaskart įstabesnėmis spalvomis atverdama duris į meno ir architektūros palikimą. Ko gero, patys įspūdingiausi šedevrai yra Palatinos (Capella Palatina) koplyčios mozaikos ir Monrealės katedra (Duomo di Monreale).

Idiliškai užsiropštusi aukštai ant uolėto kyšulio, Taormina jau keletą šimtmečių yra lankomiausia Sicilijos vieta. Nuostabiai restauruoti viduramžių pastatai, kvapą gniaužiantys vaizdai už kiekvieno kampo ir svaiginantis vingiuotų gatvelių labirintas su daugybe parduotuvių, barų, naktinių klubų ir restoranų – štai kodėl Taormina yra nuostabi atostogų vieta.

Taorminos praeitis – tai Sicilijos mikroistorija. Graikai, romėnai, bizantiečiai, arabai, normanai, švabai, prancūzai ir ispanai – visi atvyko, pamatė, nukariavo ir išvyko. Šiandien Taormina gyvena iš turizmo. Minios lankytojų iš viso pasaulio atvyksta čia pamatyti graikų ir romėnų teatro, paklaidžioti puikiai išsilaikiusiomis viduramžių gatvelėmis, pasigrožėti stulbinančiais Etnos vaizdais ir tiesiog pasinerti į Viduržemio jūrai būdingą aplinką. Be jokios abejonės, pagrindinis traukos centras yra Graikų teatras (Teatro Greco), kuriame po atviru dangumi dar dabar rodomi operos ir teatro vaidinimai, koncertai ir kitokie renginiai. Be to, iš teatro atsiveria pasakiški įprastai rūkstančios Etnos ir žemiau esančios Nakso (Naxos) įlankos vaizdai.

Taorminoje veikia lyninis keltuvas, kuris turistus kelia į ir iš pajūrio kurortų, įsikūrusių žemiau esančioje pakrantėje. Platūs paplūdimiai, uolėtos įlankėlės, mažytės salos (kaip antai garsioji Gražioji sala (Isola Bella) ir daugybė iš jūros išnyrančių uolų pakrantei suteikia žavesio, kuriam atsispirti negali keliautojai iš viso pasaulio. Tačiau dėl tokio populiarumo šis kurortas, ko gero, yra pats brangiausias iš visų Sicilijos kurortų.

Vos valanda kelio į rytus nuo Palermo ir duris atveria tarp natūralios įlankos ir didingos uolos, vadinamos La Rocca, įsikūręs Čefalu. Šis Sicilijos miestelis sulaukia bene daugiausia, po Taorminos ir Palermo, turistų. Čefalu, nors ir mažas, turi ką pasiūlyti svečiams – nėra abejingų jo smėlėtiems paplūdimiams, vingiuotoms gatvelėmis, pilnoms įvairiausių parduotuvių, puikiems restoranams, kuriuose ruošiama itin šviežia žuvis ir, žinoma, įstabiajai normanų laikų katedrai (Duomo di Cefalù). Taip pat labai įdomi viduramžių skalbykla (lavatoio), kurioje naudojamas natūraliai atitekančio šaltinio vanduo, ir XIV a. valdovo rezidencija (Osterio Magno), kurioje dabar eksponuojami meno kūriniai. Nemažas iššūkis nusileisti nuo La Rocca uolos (ypač karštą vasaros dieną), tačiau, be jokios abejonės, jis privalomas, nes kai nusileisite, prieš jūsų akis atsivers žodžiais neapsakomo grožio vaizdas.

Katanija antras pagal dydį Sicilijos miestas, kuriame gyvena apie 300 000 žmonių, įsikūrusių Etnos šešėlyje prie Jonijos jūros. Pašonėje stūksantis Etnos ugnikalnis yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių Katanijos istoriją. Kelis kartus ugnikalnio išsiveržimai sunaikino miestą – užpylė jį lava. Pats didžiausias ir tragiškiausias išsiveržimas įvyko 1669 metais, maža to, po 24 metų miestą su žemės paviršiumi sulygino stiprus žemės drebėjimas. Reakcija į šią katastrofą buvo stulbinama: senamiestis atstatytas baroko stiliaus su didelėmis erdviomis aikštėmis ir plačiomis gatvėmis. Tačiau nuostabiausias šio atstatymo aspektas – statybai naudota lava, todėl šiandien Katanija yra pilkos spalvos ir tuo išsiskiria iš visų pasaulio miestų. Apžiūrėti Kataniją gana paprasta, nes senamiestis palyginti mažas. Geriausia pradėti nuo pagrindinės aikštės (Piazza Duomo). Beje, šią nuostabią aikštę ir ją supančius pastatus suprojektavo vienas žmogus – italų architektas Giovanni Battista Vaccarini iš Palermo.

Lyg Vakarų Sicilijos bokštas 751 m virš jūros iškilęs ir dažnai savo debesies dengiamas Eričės (Erice) miestas išsaugojo viduramžių dvasią ir keliautojus vilioja pritrenkiančiais vaizdais ir gyva istorija. Daugiausia lankytojų sulaukia dvi pilys – Pepolių (Castello di Pepoli) ir Veneros (Castello di Venere). Pirmąją pastatė arabai, o antrąją normanai. Šios įspūdingais bokštais išsiskiriančios pilies pavadinimas kilo iš vietos, kurioje ji buvo pastatyta – anksčiau ten stovėjo Veneros šventovė. Be pilių, Eričėje svečius žavi net 60 viena už kitą gražesnių bažnyčių. Jei bažnyčias jau apžiūrėjote, leiskitės į nuostabų akmenimis grįstų viduramžių gatvelių labirintą, kur už kiekvieno posūkio atsiveria vienas už kitą gražesni vaizdai. Patys siciliečiai net nesvarstydami Eričės miestelį traukia į gražiausių Sicilijos miestų penketuką.

Giedrą dieną iš Eričės gerai matosi Egadų salos, iš jūros išnyrančios lyg milžiniški miegantys banginiai, o vakaruose atsiveria Rytų Sicilijos panorama – Tirėnų jūra, nuostabi uolėta pakrantė, Kofano (Monte Cofano) kalnas ir Kastelamarės (Castellammare) įlanka. Beje, į Eričę, ko gero, patogiausia pasikelti neseniai įtaisytu lyniniu keltuvu, kuris kelia iš žemiau esančio Trapanio.

Sirakūzai (Siracusa) buvo pats svarbiausias Didžiosios Graikijos miestas, 413 m. jis nugalėjo visagalius atėniečius ir jame gyveno daugybė didžių graikų, taip pat ir neprilygstamasis Archimedas. Ekonominės, politinės ir karinės didybės metais mieste gyveno apie 300 000 žmonių ir, anot Cicerono, jis buvo pats puikiausias ir gražiausias senovės graikų miestas. Jei šiandien lankotės Sicilijoje, būtinai užsukite į Sirakūzus. Miestą galite apžiūrėti per vieną dieną, tačiau jis tikrai vertas kur kas daugiau laiko. Apžiūrėkite jį dalimis: pirmiausia archeologinius griuvėsius, tada Ortigijos (Isola di Ortigia) salą.

Miesto šiaurės vakaruose stūksantys archeologiniai griuvėsiai lankytojus pasitinka neįtikėtinai gausiu puikiai išsaugotu graikų ir romėnų palikimu. Be abejonės, svarbiausias objektas yra graikų teatras, pastatytas maždaug V a. prieš Kristų. Šiame teatre žiūrovų vietų yra daugiausia nei bet kuriame kada nors pastatytame teatre: 59 eilėse gali susėsti iki 15 000 žiūrovų. Kiekvienais metais teatras atgimsta per kasmetinį Graikų teatro festivalį, kuris prasideda gegužės viduryje ir trunka iki birželio pabaigos. Ne ką mažiau įspūdingi šalia išlikęs senas akmens karjeras ir III a. po Kristaus pastatytas romėnų amfiteatras. Jis vienas didžiausių Europoje, net 140 m ilgio. Beje, jis buvo naudojamas visiškai kitam tikslui nei graikų teatrai. Čia buvo rengiamos tradicinės gladiatorių ir laukinių žvėrių kovos.

Geriausias būdas pažinti Ortigijos salą (su žemynine Sirakūzų dalimi ją jungia tiltas) – tiesiog atsipalaiduoti ir niekur neskubant klaidžioti nuostabiomis Sirakūzų senamiesčio gatvelėmis. Sala mažytė (1 km ilgio ir 500 m pločio), tačiau neįtikėtinai aiškiai atspindi 2 500 metų istoriją. Senamiestyje susipynę įvairūs architektūriniai stiliai, išryškėjantys graikų ir romėnų pastatų griuvėsiuose ir viduramžių normanų statiniuose, ir daugybėje baroko šedevrų. Čia gausu restoranų, užeigėlių ir barų, o ypač malonu ramiai leisti vakarus jaukiuose vakarinės salos dalies restoranėliuose ir žvelgti į nuostabią lagūną, kurią nepakartojamai spalvina besileidžiančios saulės spinduliai.

Ragūza (Ragusa) – vienas įstabiausių Sicilijos miestų, iš nuostabos verčiantis aikčioti daugybę keliautojų, kurie pirmą kartą išvysta žemutinę miesto dalį Ragūza Iblą. Baroko stiliaus Ragūza istoriją skaičiuoja nuo 1693 metų, kai ją ir gretimus miestus Notą, Modiką, Šiklį (Scicli) ir Kataniją visiškai sugriovė stiprus žemės drebėjimas. Kadangi gyventojams nepavyko sutarti, kurioje vietoje atstatyti miestą, buvo rastas kompromisas. Turtingesni ir aristokratiški miestelėnai pastatė naują miestą kitoje vietoje, dabar jis vadinamas Ragūza Superiore (Ragusa Superiore), o kiti gyventojai nusprendė miestą atstatyti buvusioje vietoje, ant kalvagūbrio, dabar jis vadinamas Ragūza Ibla (Ragusa Ibla). Beje, iki 1926 m. abi Ragūzos buvo du atskiri miestai.
Šiandien daugiau keliautojų pritraukia mažesnioji miesto dalis – žemiau įsikūrusi Ragūza Ibla. Atvykusius iš pietų nuo Modikos arba nusileidusius iš Ragūza Superiorės pakeri pasakiška namų, bažnyčių ir rūmų, iškilusių vienas virš kito, maišalynė. Tačiau miestas viduramžių chaosą primena tik iš tolo – įkėlus koją į jo širdį tampa akivaizdu, kad statant Ragūza Iblą vadovautasi baroko logika. Miestas priklauso Noto slėnio UNESCO paveldui ir ši organizacija saugo net 18 jo pastatų. Juos visus aprašyti būtų sunku, todėl geriausia tiesiog leistis į kelionę senamiesčio gatvelėmis ir gėrėtis žmogaus gebėjimu atsigauti po pragariško stichijos siautulio.

Visai netoli įsikūręs dar vienas pasakiško grožio miestas Modika – pabuvojus Ragūzoje būtina jį aplankyti. Vairuotojai, būkite budrūs! Leisdamiesi SS115 keliu Modikos link turėsite pervažiuoti 300 m aukščio Guerrieri tiltą. Būtent čia, virš tarpeklio, greičiausiai išgirsite keleivius aikčiojant. Tačiau nesijaudinkite – jie tiesiog pirmą kartą išvydo tarpeklio apačioje įsikūrusią nuostabiąją Modiką. Jei neplanavote aplankyti šio miestelio, keiskite savo planus! Be UNESCO saugomų architektūros šedevrų, Modika garsėja senomis šokolado gamybos tradicijomis. Vietiniai šokolado meistrai vis dar gamina išskirtinį šokoladą, kurį dažnai pagardina aitriąja paprika, cinamonu ar vanile. Senamiestyje rasite daugybę nuostabiai kvepiančių šokolado parduotuvių, o kai kuriose galbūt net pavyks išvysti, kaip šokoladas gimsta.

Notas yra geriausias barokinio miesto plano ir architektūros pavyzdys. Kai 1693 m. stiprus žemės drebėjimas jį iki pamatų sugriovė, gyventojai miestą atstatė naujoje vietoje, nuo griuvėsių nutolusioje maždaug 10 kilometrų. Notas buvo atstatomas vadovaujantis baroko idealais. Architektai siekė sukurti linijinį, tobulai proporcingą miesto centrą su lygiagrečiomis gatvėmis, iš kurių atsivertų daugybė gražių panoramų. Miestą į tris dalis padalijo trys keliai, einantys iš rytų į vakarus, todėl miesto gyventojus nuolat lepina saulės spinduliai. Aukščiausioje miesto dalyje gyveno kilmingieji, vidurinėje – dvasininkija, o apatinėje – prastuomenė. Statyboms daugiausia naudotas vietoje išgaunamas kalkakmenis – medžiaga, kuri, regis, sugeria saulės spindulius ir ima švytėti aukso spalva. Leidžiantis saulei šis šviesos efektas atrodo itin efektingai. Pagrindinė miesto gatvė – Vitorio Emanuelės (Corso Vittorio Emanuele) prospektas, kuriame stovi daugybė nuostabiausių Noto pastatų. Žinoma, visi šie pastatai baroko stiliaus, tačiau kiekvienas jų unikalus ir išsiskiria kerinčia architektūra. Atrodo, architektams buvo suteikta visiška laisvė ir galimybės naudoti visą XVII a. architektūrinių detalių ir formų gamą, todėl autorių virtuoziškumas ir originalumas priverčia aikčioti ne vieną susižavėjusį lankytoją. Net jei baroko architektūra ir neverčia jūsų širdies plakti greičiau, UNESCO saugomo Noto miesto tikrai nereikėtų aplenkti. Jis daugiau nei tik barokinis miestas, Notas – nesuvokiama originalumo ir fantazijos išraiška.

Toli nuo pakrantės, 721 m aukštyje virš jūros lygio stovi Pjaca Armerinos miestelis – vienas lankomiausių visoje Sicilijoje. Tačiau daugiausia turistų atvyksta aplankyti ne paties miestelio, o už kelių kilometrų esančios garsiosios romėnų vilos (Villa Romana del Casale). IV a. po Kristaus vienas romėnų aristokratas (tiksliai nežinoma, kas jis toks buvo) pasistatė medžiotojų vilą, kurioje šiandien eksponuojamos puikiai išsaugotos maždaug 3 500 m2 plotą užimančios romėniškos mozaikos.

Šios neįtikėtinai vaizdingos ir gyvybingos mozaikos, greičiausiai sukurtos šiaurės Afrikos meistrų, vaizduoja daugybę siužetų – nuo Homero herojų žygių ir mitologinių scenų iki kasdienio gyvenimo vaizdų ir „bikinius“ dėvinčių sportuojančių merginų. Beje, vertėtų aplankyti ir patį Pjaca Armerinos miestelį. Pagrindiniai lankytini objektai čia yra XIV a. pabaigoje pastatyta aragoniečių pilis (Castello Aragonse) ir įspūdinga XVIII a. katedra.

Agridžentą prie pietinės Sicilijos pakrantės iškilusioje plynaukštėje maždaug 582 m. prieš Kristų įkūrė iš Rodo ir Kretos atvykę graikai. Pats miestelis neturi kuo pasigirti, tačiau šiek tiek į pietus nuo jo yra Šventyklų slėnis (Valle dei Templi), kuris sutraukia minias turistų. Šiame įspūdingame archeologiniame slėnyje stūkso aštuonios šventyklos, pastatytos maždaug 510–430 m. prieš Kristų, taip pat nekropolis, daug įvairių namų, gatvių griuvėsių ir tai, kas liko iš senovės miesto. Deja, iš daugelio Agridžento šventovių liko tik griuvėsiai, o kai kurios net nebuvo baigtos statyti. Geriausiai išsilaikiusi Santarvės šventykla (Tempio della Concordia). Skirtingai nuo kitų šventyklų, ši nebuvo sugriauta, nes IV a. buvo paversta krikščionių bažnyčia. Itin įspūdingai ji atrodo naktį apšviesta galingų prožektorių. Čia taip pat galėsite aplankyti mažą amfiteatrą, keletą auditorijų ir įdomų archeologijos muziejų.

PARAGAUK! Vienas svarbiausių Sicilijos virtuvės pranašumų – sudedamųjų dalių kokybė. Sicilija, kaip ir daugelis kitų Italijos regionų, vis dar labai laikosi sezoniškumo, todėl daugelyje maisto prekių parduotuvių praktiškai neįmanoma rasti nesezoninių vaisių ar daržovių. Tad visos sudedamosios sicilietiškų patiekalų dalys tikrai šviežios, nuostabaus skonio ir aromato. Taigi norėdami pažinti geriausias sicilietiškos virtuvės savybes rinkitės patiekalus, kuriems pagaminti naudojami tik tuo metu augantys ingredientai.

Paini Sicilijos istorija paliko savo pėdsakus architektūroje, kultūroje ir papročiuose. Tačiau ji niekur nėra tokia pastebima kaip Sicilijos virtuvėje. Graikai atvežė vynuoges ir alyvuoges, romėnai supažindino su pupomis, avinžirniais, lęšiais ir kai kuriomis makaronų (la pasta) formomis, o miškais apaugusias teritorijas pavertė milžiniškais javų laukais. Arabai atvežė migdolus, anyžius, abrikosus, artišokus, cinamoną, apelsinus, pistacijas ir ryžius. Jie vietinius gyventojus pripratino prie skonių, kurie dabar laikomi tradiciniais sicilietiškais. Arabai Sicilijos gyventojus pripratino ir prie saldumynų, todėl šiandien kiekviena vakarienė restorane visada baigiama puikių ledų, granitos (šis desertas gaminamas naudojant Etnos ar kitų viršukalnių sniegą), marcipanų ar cukruotų vaisių porcija. Normanai pristatė keletą šiaurės Europos naujovių, pavyzdžiui, mėsai kepti skirtą sukamąjį iešmą. Galiausiai ispanai iš Naujojo pasaulio atgabeno aitriųjų ir saldžiųjų paprikų, pomidorų, bulvių ir kukurūzų – pačių svarbiausių dabartinių sicilietiškų patiekalų sudedamųjų dalių, be kurių šiandien Sicilijos virtuvės tiesiog neįmanoma įsivaizduoti.

Vakarienę restorane Sicilijos gyventojai visada pradeda lengvu užkandžiu. Tam puikiai tinka Caponata – baklažanų, alyvuogių, kaparių ir salierų salotos. Šis tradicinis patiekalas taip pat gali būti gaminamas ir su artišokais. Sfincione – vietinė storapadė pica, pagardinama pomidorais ir svogūnais (kartais ir ančiuviais). Beje, ją greičiau rasite duonos parduotuvėje nei picerijoje.

Panella yra plonos tešlos pyragaitis, gaminamas iš smulkintų arba maltų avinžirnių ir patiekiamas atšaldytas. Iš trintų avinžirnių gaminama ir tiršta sriuba, vadinama Maccu. Crocché yra aliejuje gruzdinti bulvių kukuliukai, įdaryti sūriu, petražolėmis ir kiaušiniais. Arancine – virti ryžių rutuliukai, kurių viduje mėsa arba sūris.

Sicilija taip pat garsėja jūrų gėrybėmis. Čia labai populiari ant grotelių kepta kardžuvė. Mažesnės žuvys, ypač rifų ešeriai, kartais patiekiamos acto ir cukraus padaže, sepijos – savo juodose sultyse su makaronais. Kitas su makaronais gaminamas sicilietiškas jūrų gėrybių patiekalas – Finnochio con sarde (pankoliai su sardinėmis).

Be abejo, mėsos patiekalai visada populiarūs. Paprastai jie gaminami iš ėrienos arba ožkienos. Už Sicilijos ribų populiariausia sicilietiška Vitello alla marsala – tai vienas iš tradicinių šio regiono patiekalų. Veršiuko blužnies sumuštinis Pane con la milza daugeliui atvykėlių atrodo pernelyg riebus ir daugiau vietiniam skoniui pritaikytas patiekalas, tačiau jis tikrai be galo skanus.

Be abejo, Sicilijos desertai yra pasakiško skonio. Cannoli – vamzdelio formos tešlainiai su rikotos sūrio ir cukraus įdaru. Jie, ko gero, Sicilijoje populiariausi. Cassata – dar vienas riebus ir saldus pyragaitis su tuo pačiu įdaru. Frutta di Martorana yra įvairių vaisių formos ir spalvos marcipaniniai pyragaičiai.


Orai dabar Italijoje Debesuota su pragiedruliais

Palermo 13.1°C

Debesuota su pragiedruliais

Orai dabar Italijoje Giedra

Catania 16.1°C

Giedra

Orai dabar Italijoje Mažai debesuota

Messina 17.5°C

Mažai debesuota