Kampanija

PAŽINK! PAMATYK! PARAGAUK!

campaniaPAŽINK! Kampanija – visame pasaulyje švelniu klimatu, kerinčiomis pakrantėmis, derlingomis žemėmis ir kvapą gniaužiančiais vaizdais garsėjantis Italijos regionas. Vos tik išvydę Tirėnų jūrą, keliautojai įsimyli jos intensyvias spalvas, daugybę įlankėlių slepiančias pakrantes ir Kaprio bei Iskijos salas – neapsakomo grožio gamtos šedevrus, kuriuose saugiai glaudžiasi maži jaukūs miesteliai, – čia pabuvojus nesinori grįžti į realybę.

Kampanija yra antras pagal gyventojų skaičių Italijos regionas. Šiaurės vakaruose ji ribojasi su Lacijumi (Lazio), šiaurėje su Molizės (Molise), šiaurės rytuose su Apulijos (Puglia), pietryčiuose su Bazilikatos (Basilicata) regionais, o vakaruose – Tirėnų jūra. Regiono panoramą galima dalyti į tris dalis: kalvas, užimančias pusę ploto, kalnus, užimančius 34 % ploto, ir lygumas. Pakrantėje vyrauja tipiškas Viduržemio jūros klimatas, o keliaujant gilyn į kraštą pamažu jį keičia žemyninis klimatas, kuriam būdingos vėsios žiemos.

Be galo stiprus keliautojų traukos centras – Vezuvijus, tamsus ir paslaptingas, svaiginančio grožio ir bauginančios galios. Šis 1 277 m aukščio ugnikalnis laikomas veikiančiu, tačiau jau 70 metų yra ramus. Jo papėdėje įsikūrusi regiono sostinė Neapolis pasaulyje garsėja aistringa muzika, kurioje, kaip ir pačiame mieste, susipynusi kultūra ir populiarumas, šventumas ir pasaulietiškumas, linksmumas ir melancholija. Beje, būtent čia gimė taip visų mėgstama pica.

Sorentas – ant stačios uolos įsikūręs miestas – kiekvieną keliautoją pakeri atverdamas nuostabius jūros vaizdus, sutikdamas spalvingais gėlynais ir oleandrų žiedais bei grakščia architektūra. Leidžiantis į pietus atsiskleidžia milžiniško žmogaus darbo vaisiai – sunkiai prieinami, nelygūs plotai paversti link jūros lipančiomis uolėtomis terasomis, kuriose auga citrusiniai vaisiai, veši vynuogynai ir alyvmedžiai. Tai vadinamoji Amalfio pakrantė (Costiera Amalfitana) – rojaus kampelis žemėje, kur už aukštų uolų slepiasi unikaliais vaizdais užburiantys paplūdimiai.

Jaudinanti muzika, svaiginanti jūra, viliojančios pramogos, nuostabi gamta, šimtmečių istorija ir kultūra – visa tai ir dar daugiau telpa tokiose magiškose vietose kaip Pestas (Paestum), Erkolanas (Ercolano), Pompėja (Pompei), Padulos vienuolynas ar karališkieji Kazertos (Caserta) rūmai. Kelionė šiomis vietomis – nepamirštama patirtis.

PAMATYK! Kampanijos pietvakariuose esanti Amalfio pakrantė, ko gero, yra viena žinomiausių, gražiausių ir romantiškiausių pakrančių visame pasaulyje. Jos įspūdingas grožis kasmet pritraukia minias norinčiųjų pasimėgauti švelniu klimatu, egzotiškomis palmėmis, citrinmedžių ir apelsinmedžių sodais ir stulbinamomis uolomis, stačiai neriančiomis į žalsvai melsvą Tirėnų jūros vandenį.

Kampanija garsėja ne tik viena romantiškiausių pakrančių pasaulyje, bet ir įspūdingomis, soduose skendinčiomis Kaprio ir Iskijos salomis bei legendine Pompėja, kurią 79 m. palaidojo, kartu ir išsaugojo ateities kartoms, iš Vezuvijaus išsiveržusi lava.
Daugelis keliautojų nuo Salerno – piečiausio Amalfio pakrantės miesto – toliau į pietus nesileidžia. Vis dėlto nereikėtų praleisti progos aplankyti Pesto – vieno svarbiausių Italijos archeologinių brangakmenių – ir Palinuro – kyšulio, kurio grožio paslaptis slypi fantastiškuose paplūdimiuose ir tik iš jūros pasiekiamose grotose, – bei Padulos miestelio, kuriame įsikūręs visoje Pietų Italijoje gražiausias vienuolynas.

Istorijos, kultūros ir architektūros mėgėjai atgaivą randa karališkuosiuose Kazertos rūmuose. Šiame milžiniškame (daugiau nei 1 200 kambarių) UNESCO saugomame architektūros ir puošybos šedevre eksponuojama daugybė meno vertybių.
Atvykę į Kampaniją turite aplankyti jos sostinę Neapolį, kuris svečius sužavi gyvu charakteriu, kerinčiomis jūros spalvomis ir kiekviename senamiesčio – didžiausio Europoje muziejaus po atviru dangumi – kampelyje alsuojančia istorija. Kur tik pasisuksite, matysite nuostabius vaizdus: bažnyčias, barokinius obeliskus, pilis, muziejus, vilas ir kitus tobulus žmogaus kūrinius.

Vezuvijus

Vezuvijus, stūksantis Neapolio įlankos krante, yra Neapolio miesto simbolis. Magiškas kūgio formos ugnikalnis dominuoja judrioje ir gyvybingoje aplinkoje. Laukinės gamtos vaizdai tiesiog pribloškia keliautoją: nuo ugnikalnio viršūnės atsiveria pasakiška panorama, žadinanti romantiškus jausmus, ypač kai ryški saulė pamažu slepiasi jūros horizonte.

Vezuvijus yra vienintelis veikiantis žemyninės Europos ugnikalnis ir, ko gero, galintis padaryti daugiausia bėdos, nes jo papėdėje įsikūrę keli milijonai gyventojų. Pirmieji gyventojai pamiršo, kad apsigyveno ugnikalnio, kurio apylinkės traukė derlingomis žemėmis ir vešlia augalija, pašonėje. Vezuvijus išgarsėjo staiga, kai 79 m. išsiveržė ir po pelenais palaidojo ištisas gyvenvietes, tarp kurių buvo Pompėjos ir Herkulanėjo (Herculaneum) miestai. Paskutinį kartą ugnikalnis išsiveržė 1944 metais. 1991 m. buvo įkurtas Vezuvijaus nacionalinis parkas, kuriam UNESCO suteikė biosferos rezervato statusą. Parkas apima visą ugnikalnio teritoriją, įskaitant Pompėjos, Herkulanėjo, Oplončio (Oplontis) ir Auksinės mylios (Miglio d’Oro) archeologines sistemas su nuostabiomis XVIII–XIX a. vilomis.

Vezuvijaus nacionaliniame parke įrengta nemažai skirtingo sudėtingumo įvairius vaizdus atveriančių turistinių takų, kurie paprastai suskirstyti į 4 pažintines kategorijas: žemės ūkio, panoraminiai, šviečiamieji ir žiediniai. Tai maršrutai, skirti mėgstantiems gamtą keliautojams. Šiandien beveik iki pat kraterio galima pakilti automobiliu arba autobusu. Įdomiausias kelias veda iš Herkulanėjo, nes nuo jo atsiveria pasakiški Neapolio įlankos vaizdai. Automobilį palikę 1 017 m aukštyje įrengtoje aikštelėje, likusius 260 m turėsite įveikti pėsčiomis, vietomis gana stačiu, lavos šlaku grįstu taku.

Vezuvijaus 79 m. išsiveržimo padariniai buvo katastrofiški: ugnikalnio papėdėje visiškai sunaikinta gyvybė, palaidoti ir netgi iš žmonių atminties ištrinti miestai. Tačiau XVIII a. šie prarasti miestai po truputį ėmė kilti į paviršių – žmonija atrado du šiandien pasaulyje svarbiausius archeologijos šaltinius – Pompėją ir Herkulanėją. Pompėja buvo padengta 6–7 m storio pelenų ir lapilių sluoksniu, o Herkulanėjas palaidotas po 25 m storio purvo ir lavos sluoksniu. Maždaug 80 % Pompėjos jau atkasta. Ji pati žinomiausia ir daugiausia susižavėjimo kelianti archeologinė aikštelė pasaulyje. Pasivaikščiojimas Pompėjos griuvėsiais – unikali patirtis: suvokimas, kaip gyventa senovės laikų mieste. Daugelį tada iš savo namų pabėgusių miestelėnų mirtis pasivijo prie jūros krantų. O tie, kurie bandė išsigelbėti slėpdamiesi namų rūsiuose, užduso užberti pelenų. Čia stulbina daugybė išlikusių namų, ir prabangių, ir varganų, kuriuose puikiai išsilaikė įrankiai, indai, krosnys ir netgi baldai – visa tai leidžia įsijausti į tų laikų tenykščių žmonių buitį.

Sorento pusiasalis

Užburiantys gamtos vaizdai – jie Sorento pusiasalį daro vieną populiariausių tarp turistų Italijos vietų. Giliai įbridęs į Tirėnų jūrą, beveik siekiantis Kaprio salą pusiasalis driekiasi nuo Kastelmare di Stabijos (Castellamare di Stabia) iki Kampanelos kyšulio (Punta Campanella) ir skiria Neapolio ir Salerno įlankas. Menas ir tradicijos apibūdina daugybę nedidelių miestukų, kurių žymiausias – Sorentas. Šis kerintis, ant įspūdingos, aukštai virš jūros iškilusios uolos įsikūręs miestas mena viduramžių laikus ir svečius pasitinka puikiai išsaugota renesanso ir baroko architektūra.

Sorento pusiasalyje aktyviai plėtojamas ir sveikatinimo turizmas, pavyzdžiui, viename iš spalvingiausių pakrantės miestelių – Viko Ekvensės (Vico Equense) – įkurtos terminės maudyklės. Vis dėlto didžiausia šio žemės lopinėlio traukos galia slypi jo gamtos grožyje – pakrantės kelias yra vienas iš Italijos kraštovaizdžio stebuklų. Citrinmedžių ir alyvmedžių giraitės, vynuogynai, užliejantys šlaitus į jūrą, vingiuotas pakrantės linijas atkartojantis kelias, kur vingis po vingio atsiveria kvapą gniaužiantys Neapolio įlankos, Vezuvijaus ir Kaprio salos vaizdai.

Kastelamare di Stabija garsėja laivų statyklomis ir terminėmis SPA gydyklomis. Ir šiame miestelyje archeologai kasinėdami atidengė senovinių statinių: Maloningosios Dievo Motinos (Madonna delle Grazie) parapijos kapinyną ir daugybę romėnų pastatų. Viko Ekvensė geriausiai žinoma dėl terminių maudyklių ir metrinių picų (pizza a metro), joje taip pat išsaugota nemažai praeities pėdsakų: Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai (La Chiesa dell'Annunziata) bažnyčia – vienintelė gotikinė bažnyčia visame pusiasalyje, Giusso pilis ir t. t. Nuo Viko Ekvensės kelias itin vingiuotas, o už kiekvieno posūkio atsiveria vis gražesnis vaizdas. Pakeliui į romantiškąjį Sorentą – vienas už kitą žavesni Metos (Meta) ir Sant Agnelo (Sant’Agnelo) kurortai. Sorentas įsikūręs aukštai virš jūros, ant įspūdingos uolienų atodangos su giliais siaurais tarpekliais. Čia namai apsupti vešlios žalumos, alyvmedžių, citrinmedžių ir apelsinmedžių. Sorentas – rami vieta, kurioje dėl švelnaus klimato, svaiginamų kvapų ir jūros vaizdų malonu viešėti bet kuriuo metų laiku.

Kitas nepakartojamus vaizdus ir jausmus dovanojantis miestelis – Masa Lubrenzė (Massa Lubrense). Didžiausias jo privalumas – čia turistų lankosi mažiau nei kituose Sorento pusiasalio kurortuose, todėl miestelis išsaugojo neliestą gamtą, tik jam būdingą atmosferą ir išskirtinius jausmus, kurių kartais pasigendama masiškai turistų lankomose vietovėse. Netoli įsikūrusio žvejų kaimelio Marina dela Lobra (Marina della Lobra) namai pastatyti tiesiog paplūdimyje ir mažame uoste. Aplink Masa Lubrenzę daug tokių mažų ir itin žavių kaimelių: Terminis (Termini), Neronas (Nerano) Marina del Kantonė (Marina del Cantone) ir kt. Iš Masa Lubrenzės galima nuvykti iki pat Sorento pusiasalio galo – Kampanelos kyšulio, – iš kur Kaprio sala atrodo ranka pasiekiama. Kampanelos kyšulys abejingo nepaliks nė vieno gamtos vertintojo. Čia atsiskleidžia laukinis ir kerintis pakrantės veidas. Šis nuostabus gamtos prieglobstis geriausiai pažįstamas, kai leidžiamasi keliu, vedančiu į aromatingą, uolėtą, San Kostanco (Mount San Costanzo) kalno papėdėje atsivėrusią Leranto įlankėlę, kuri šiandien priklauso Italijos aplinkos fondui, besirūpinančiam aplinkos vientisumu.

Neapolio įlankos salos

Kiekvienam stulbinamų vaizdų išsiilgusiam keliautojui būtina aplankyti šias tris salas: pradedant susižavėjimą keliančia Pročida (Procida), natūralumu ir ramybe pakerinčia Iskija (Ischia) ir baigiant pasakišku ir be galo romantišku Kapriu (Capri), kurio neapsakomai gražioje gamtoje prieglaudą rado daugybė romėnų palikimo stebuklų. Šių legendomis apipintų vietų žavesys laikui bėgant tik didėja. Salas galima pasiekti iš Neapolio, Pocuolio (Pozzuoli), Sorento ir kitų aplinkinių miestelių.

Kapris

„Viena iš magnetiškiausių žemės vietų“, – taip italų rašytojas ir dailininkas Alberto Savinio apibūdino Kaprį, vieną garsiausių pasaulio salų. Ši mažytė iš jūros gelmių išnirusi sala yra tikras stebuklas, kuriame susilieja žemė, dangus, jūra ir saulė. Natūralios grotos, stačių uolėtų šlaitų žalia augalija, neprilygstami vaizdai, gamtos, meno, kultūros ir turtingos bendruomenės derinys ją paverčia rojaus kampeliu žemėje. Kapris nuo seno žavėjo rašytojus, poetus, muzikantus ir dailininkus. Kino filmams jį renkasi garsiausi pasaulio prodiuseriai. Tad nieko nuostabaus, jei Kaprio aikštėje galima pamatyti prie staliuko espreso kavą gurkšnojančių pasaulinio lygio kino ir muzikos žvaigždžių.

Saloje yra du miestai – Kapris ir Anakapris (Anacapri). Svarbesnis ir didesnis – Kapris, iš Didžiojo uosto (Marina Grande) pasiekiamas autobusu, taksi, keltuvu arba pėsčiomis. Svarbiausia miesto vieta – garsioji Umberto I aikštė (piazza Umberto I) – kur renkasi turistai ir pasaulio įžymybės. Šioje mažutėje aikštėje negali likti nepastebėta barokinė Šv. Stepono (Santo Stefano) bažnyčia, garsėjanti arabeskomis puoštu kupolu ir neįkainojamu romėnų grindiniu, perkeltu iš Jupiterio vilos (Villa Jovis).

Visai čia pat rasite Augusto sodą (Giardini Augusto), iš kurio atsiveria kvapą gniaužiantys Faralijonių (Faraglioni) uolų ir Mažojo uosto (Marina Piccola) vaizdai. Šis nesuskaičiuojamų alėjų ir grakščių laiptų išraižytas parkas yra žalumos oazė su didingu belvederiu. Mažasis uostas pasiekiamas keliaujant Krupo (Krupp) gatve – vingiuotu sodų keliuku, vedančiu iki pat jūros. Iš čia atsiveria vienas už kitą gražesni žydros jūros ir Faralijonių uolų vaizdai. Ko gero, pats garsiausias Kaprio maršrutas veda į Tragaros belvederį – šešėlių prieglobstyje įkurtą aikštę, iš kurios ir atsiveria Faralijonių uolų ir Mažojo uosto vaizdai. Žemiau Tragaros prasideda gatvelė, kuri leidžiasi iki trijų žymiųjų uolų.
Salos šiaurės rytuose iškilusi imperatoriaus Tiberijaus įsakymu pastatyta Jupiterio vila – čia pats žymiausias romėnų palikimas. Šią vilą pasieksite pėsčiomis iš Kaprio miesto leisdamiesi keliu, vedančiu pro Šv. Mykolo (San Michele) bažnyčią, per Astaritos vilos panoraminį parką iki archeologinės zonos. Milžiniški Jupiterio vilos griuvėsiai ilsisi ant 330 m aukščio stačios uolos, nuo kurios atsiveria nepakartojama Sorento pusiasalio panorama.

Anakapris – kita apgyvendinta salos dalis – mažesnis ir ramesnis nei Kapris miestas, kuris keri gatvių prabanga, žalumoje panirusių namų baltumu ir elegantiškų viešbučių ramybe. Svarbiausias miesto paminklas yra Šv. Mykolo (San Michele) bažnyčia, suprojektuota italų dailininko, skulptoriaus ir architekto Domenico Antonio Vaccaro ir pastatyta 1700 metais. Čia taip pat stovi garsioji San Mikelės vila, kurią ant senovinių griuvėsių pastatė Axelis Munthe (1857–1949) – švedų gydytojas ir rašytojas, kuris saloje gyveno 50 metų. Namą supa reto grožio sodas. Iš Anakaprio į Solaro kalno viršūnę – aukščiausią salos vietą, iš kur atsiveria nepakartojama panorama, – kelia keltuvas ir veda pėsčiųjų takas. Ir, žinoma, kokios gali būti atostogos Kaprio saloje, jei neaplankoma Žydroji grota (Grotta Azzurra), kurios užburiantis urvas traukia viso pasaulio turistus. Šią grotą galima aplankyti atplaukus laiveliu iš Didžiojo uosto (Marina Grande) arba pėsčiomis nusileidus iš Anakaprio ir sėdus į mažą valtelę, kuri vienintelė, nuslūgus bangai, gali pralysti pro labai žemą ir siaurą arką, vedančią į grotą.

Iskija

Didžiausia Neapolio įlankos sala dėl labai švelnaus klimato ištisus metus itin gausiai lankoma keliautojų iš viso pasaulio. Išskirtinio grožio gamta apdovanota sala pelnytai vadinama žaliąja. Derlinga jos žemė duoda ne tik pripažinimą įgyjančių vynų, bet ir milijonus įvairiaspalvių gėlių žiedų. Svaiginantys slėniai ir kalvos, uolos ir paplūdimiai, miškai ir kalnų vaizdai – štai dėl ko šią salą itin vertina aktyvaus poilsio šalininkai.

Be įspūdingų vaizdų, sala garsėja ir terminėmis maudyklėmis, SPA centrais ir terminių vandenų parkais, įkurtais pačiose gražiausiose salos vietose. Salos terminiai ir mineralinis vanduo gydymui naudojami šimtmečius, todėl visas pasaulis jau spėjo įsitikinti jų veiksmingumu.

Keliautojų traukos centras yra ir didžiausias Iskijos miestelis Iskija Porto (Ischia Porto), ir savitas kaimelis Iskija Pontė (Ischia Ponte), kuriame išsaugota šimtmečius statyta Aragoniečių pilis (Castello Aragonese), apjuosta gynybine siena. Kiti žavūs miesteliai: Kazamičiola Termė (Casamicciola Terme), Lako Amenas (Lacco Ameno), Forijus (Forio), Sant Andželas (Sant’Angelo) ir t. t. Forijus, kuris mažiau lankomas turistų, puikiai išlaikė senas žvejų miestelio tradicijas. Čia ant uolienų atodangos stovi Marijos, Krikščionių Pagalbos (Santa Maria del Soccorso), bažnyčia, atstovaujanti tradicinei salos architektūrai. Saulėlydis šiame mažame rojaus kampelyje, kai besileidžianti raudona saulė, atrodo, tuoj išdegins baltas bažnyčios sienas, amžiams išliks atmintyje kaip unikalus patyrimas.

Prie Forijaus glaudžiasi nuostabių sodų apglėbta Mortelos vila (Villa La Mortella) – anglų kompozitoriaus sero Williamo Waltono namai. Šios vilos parką suprojektavo garsus britų landšafto architektas Russellas Page’as. Salos pietuose įsikūręs mažas žvejų miestelis Sant Andželas tapo elegantišku turizmo centru. Atokiau nuo pakrantės, gražios panoramos vietose įsikūrę Pancos (Panza), Serara Fontanos (Serrara Fontana) ir Barano Diskijos (Barano d’Ischia) miesteliai. Epomėjo (Epomeo) kalnas (788 m) salai suteikia išskirtinę formą ir keliautojui dovanoja nepakartojamus Neapolio įlankos vaizdus. Apsilankymas šv. Mikalojaus (Saint Nicolas) vienutėje, kuri iškalta uoloje, yra tarsi atlygis už varginantį kopimą į kalno viršūnę.

Pročida

Mažiausiai žinoma ir iš trijų salų mažiausia – Pročida – išsaugojo Viduržemio jūros savitumą. Glaudžiai susijusi su jūreivyste, ši masinio turizmo nepaliesta sala yra puiki vieta ramioms atostogoms. Vulkaninio tufo uolienos ir dantyta pakrantės linija liudija jos vulkaninę kilmę. Palyginti su populiariuoju Kapriu ir Iskija, Pročida dar ir šiandien atrodo kaip neatrasta sala, žavinti tyliomis gatvelėmis, senovinių pastatų spalvomis ir virš mažų uostų į uolas įsikibusiais kaimeliais. Neįprastą ir jaudinantį kraštovaizdį kuria vešli augalija, kurioje prieglobstį rado Viduržemio jūros pakrantės architektūra, švari ir didinga jūra bei įspūdingi kranto akmenys.

Visi iš Neapolio ir Pocuolio atplaukiantys laivai švartuojasi Sančio Katoliko (Sancio Cattolico) uoste, taip pat vadinamame Didžiuoju (Marina Grande). Pirmieji salos svečius pasitinka spalvingi į jūrą žvelgiantys namai. Svarbiausias šio žvejų kaimelio akcentas – stačios uolos viršūnėje stūksanti pilis. Ji stovi aukščiausioje salos vietoje, vadinamoje Žemių pylimu (Terra Murata). Ši neįprasta vietovė praktiškai nepaliesta jau daugiau nei tris šimtus metų, lankytojams ji atveria viduramžių namų su kiemeliais ir sodais, bažnyčių, pastatų ir pilies duris. Žingsniuojant siaurutėmis miestelio gatvelėmis užplūsta praėjusių amžių gyvenimo ritmo magija, o belvederis dovanoja fantastiškus vaizdus.

Amalfio pakrantė

Neprilygstamas Amalfio pakrantės grožis pakeri keliautojus iš visų žemės kampelių. Dėl vešlių žalių terasų, pakibusių virš žėrinčios jūros, ir kultūros bei architektūros turtų ši vieta tapo viena garsiausių pasaulyje. Laukinė, drąsi ir romantiška Amalfio pakrantė – vieta, kurią būtina aplankyti buvojant Italijoje. Kraštovaizdžiui būdingos galingos uolos stačios stūkso jūroje, priglaudusioje daugybę kyšulių ir įlankėlių, tokių kaip nuostabiąją Smaragdinę grotą (Grotta dello Smeraldo), esančią Konka dei Mariniuose (Conca dei Marini), ar Furorės (Furore) fiordą. Tarp svaiginančių šlaitų ir stačių uolų yra žmogaus neliestų ir be galo švarių vietų, kaip antai Valone di Porto (Vallone di Porto) oazė. Po dieviško grožio pakrantę išsibarstę maži miesteliai kvieste kviečia juos atrasti ir pasimėgauti skaidria žydra jūra, nuostabiais vaizdais, meno lobiais ir aktyviu gyvenimu.

Trylika – tiek yra šios žemės perlų, pabertų palei vieną vaizdingiausių pasaulyje kelių. Tiems, kurie keliauja šiuo keliu, garantuojamos neužmirštamos emocijos, malonūs prisiminimai ir nenugalimas troškimas kuo greičiau sugrįžti į šį rojaus kampelį.

Apsuptas gausios Viduržemio jūros pakrantės augalijos ant kalno šlaito stovintis Pozitanas (Positano) toks spalvingas, kad primena scenos dekoraciją. Žvelgiant nuo jūros, miestelis atrodo kaip milžiniškas gamtos paveikslas – mažų įvairiaspalvių namų krioklys. Pozitanas ne šiaip sau vadinamas dieviškosios pakrantės brangakmeniu.

Prajanas (Praiano) svečius pasitinka siauromis, pelargonijomis kvepiančiomis gatvelėmis, Perlo (La Perla) paplūdimiu, saracėnų bokštais, Šv. evangelisto Luko (San Luca Evangelista) bažnyčios majolikos kupolu, įspūdingu Stovyklos šventosios Marijos (Santa Maria a Castro) vienuolynu ir romantiškais saulėlydžiais.

Ant vynuogynais ir alyvmedžiais apsodinto šlaito įsitvirtinęs Furorės miestelis. Kai audringomis naktimis vėjas ir bangos aidi tarp aukštų ir stačių fiordo sienų, tampa aišku, kodėl ši teritorija senovėje buvo vadinama Šėlsmo žeme (Terra Furoris). Stačiais laiptais galima nusileisti iki jūros. Šiai pakrantės atkarpai su mažyčiais namukais, tarp vynmedžių ir uolų įsiterpusiais fiordais ir jūra atsispirti tiesiog neįmanoma.

Artimiausias jūros glėbyje įsikūręs Konka dei Marinių (Conca dei Marini) žvejų miestelis pasitinka kurti įkvepiančiomis panoramomis. Viename įlankėlės krašte XVI a. pastatytas Konkos bokštas (Torre di Conca) dar mena baugius piratų antpuolius, o kitame krašte esanti Smaragdinė grota (Grotta dello Smeraldo) dar labiau žadina vaizduotę: į grotą įsiveržusį vandenį šviesa nudažo ryškiai žalia spalva. Šioje grotoje yra daugybė stalaktitų ir stalagmitų, kurių dalis susijungė ir suformavo iki 10 m aukščio kalkakmenio kolonas.

Be jokios abejonės, pakrantės širdis ir siela yra Amalfis. Gaubiamas dangaus ir jūros žydrynės bei saugaus uosto, Amalfis atrodo lyg perlas delne. Viršuje – vaizdingas kalnų apdaras, papuoštas plačiai išbarstytais namais, apačioje – spalvingas siaurų gatvelių ir laiptų mezginys, vilnijantis iki pat miesto aikštės, kur ant stačių laiptų iškilusi didinga katedra. Nepakartojamas reginys! Čia šimtmečių istorija pinasi su stebuklingu gamtos grožiu.

Su Amalfiu beveik sujungtas Atranis siaurų gatvelių, laiptų ir perėjimų raizgalynėje išsaugojo viduramžiais sukurtą struktūrą. X a. Atranyje gyveno ir buvo laidojami Amalfio hercogystės kunigaikščiai.

Dar vienas Amalfio pakrantės brangakmenis – Ravelas (Ravello). Tai 350 m virš jūros lygio įsikūręs miestelis, kurio magiška šviesa ir architektūra keliautojams dovanoja reto grožio reginį. Ramybe garsėjantis Ravelas svečiams atveria itin elegantiškos architektūros šedevrus – XI a. katedrą, Rufolo (Villa Rufolo) ir Čimbronės (Villa Cimbrone) vilas. Čia gamtos ir žmogaus gebėjimai varžosi kurdami jaudinančią atmosferą: tarp kiparisų ir žaliųjų citrinmedžių išsirikiavusios vilos, gėlių kaskados ir beribės jūros vaizdai.

Skala (Scala) kupina žavių ir neatrastų kampelių ir svarbių žmonijos istorijos paminklų. Tai pats seniausias Amalfio pakrantės miestelis, kuriame gimė būsimasis Maltos riterių ordino įkūrėjas ir vėliau šventuoju paskelbtas Gerardo Sasso.

Virš paplūdimio išsirikiavę rožiniai žavaus pajūrio miestelio Minorio (Minori) namai džiugina keliautoją nepakartojamu vaizdu. Dėl patogios padėties pakrantėje čia poilsiaudavo senovės romėnai, todėl išliko daugybė griuvėsių ir pastatų, tarp kurių yra ir įspūdinga Romėnų vila (Villa Romana).

Majoris (Maiori) poilsiautojus pasitinka ne tik ilgu paplūdimiu ir gražia kranto linija, bet ir geriausiais Amalfio pakrantės viešbučiais. Pilių ir bokštų griuvėsiai primena viduramžius, kai klestintį miestelį juosė gynybinė siena.

Tramontis (Tramonti) – tai žalių kalnų ir vynuogynų apsuptyje įsikūręs miestelis, kuriame vyrauja visiška ramybė. Garsėja autentiškais skoniais ir aromatais, puikiais vynais ir pieno produktais.

Četara (Cetara) visada buvo žvejų kaimelis. Jo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „cetaria“ – taip vadinamas tinklas tunui gaudyti. Šis bažnytkaimis vilioja jaukiu paplūdimiu ir išskirtine vaizdinga balta architektūra, tarp mažų stačiakampių namukų pastatytos Šv. apaštalo Petro (San Pietro Apostolo) bažnyčios kupolu ir XIII a. varpine.

Amalfio pakrantės gale, Salerno įlankos pašonėje įsikūrusi Vjetri sul Marė (Vietri sul Mare). Žvelgiant į nedidukes miestelio bažnyčias, jų majolika dengtus kupolus ir mažus plytelėmis išklijuotus namukus atrodo, kad Vjetri sul Marė pakibusi tarp dangaus ir žemės.

Čilento pakrantė

Čilentas (Costa del Cilento) – tai didelių kontrastų ir neprilygstamo grožio kraštas, kerintis svaiginamomis uolomis, stačiai neriančiomis į krištolinę jūrą, švariais paplūdimiais, mažais viduramžių miesteliais ir tyros gamtos peizažais. Tai viena gražiausių Italijos pakrančių su ilgais paplūdimiais, slaptomis įlankėlėmis ir slėpiningomis grotomis. Čilento pakrantė prasideda ties Pestu (Paestum) ir tęsiasi iki Saprio (Sapri).

Pestas yra vienas vertingiausių Italijos archeologijos brangakmenių, žinomas visame pasaulyje dėl įspūdingų dorėninių šventyklų. Legenda jas priskiria senovės graikų mitologiniams argonautams, tačiau iš tikrųjų Pestą VI a. po Kristaus įkūrė Sibario (Sibari) gyventojai. Poseidonija iš pradžių vadintas miestas greitai tapo vienas labiausiai klestinčių visoje Viduržemio jūroje. Žlungant Romos imperijai nyko ir miestas, pastatai buvo griaunami bažnyčioms ir rūmams statyti. Jo griuvėsiai buvo pamiršti iki XVIII a., kai čia vėl pradėjo lankytis keliautojai. Šiame archeologiniame parke geriausiai išsilaikė trys dorėninės šventyklos, didingai stovinčios lygumose priešais jūrą: Neptūno šventykla (Tempio di Nettuno), bazilika (la Basilica) ir Čererės (Tempio di Cerere) šventovė. Be Kapitolijaus romėnų miesto teritorijoje, galima apžiūrėti forumo, amfiteatro ir įvairių religinių pastatų griuvėsius. Netoli nuo šių griuvėsių yra Pesto archeologijos muziejus, kuriame saugomi kai kurie patys svarbiausi Pietų Italijos meno kūriniai.

Čilento pakrantėje mėgstamą užsiėmimą ras kiekvienas – čia galima ramiai ilsėtis ilguose ir plačiuose skaidrios jūros paplūdimiuose, smalsiai tyrinėti įlankėles ir grotas ar drąsiai nerti į Tirėnų jūros gelmes. Svarbiausia, Čilente nesutiksite minių turistų, todėl čia gyvenimas teka kur kas ramiau, pagal metų laikų ritmą. Per Agropolį (Agropoli) patenkama į Čilento širdį – saugančius tradicijas ir istoriją nepakartojamai žavius žvejų miestelius. Be Bizantijos laikų pilies, Agropolyje išlikęs labai jaukus viduramžių senamiestis, kurio bokštai kyla aukštai virš laukinės pakrantės. Viduramžiai nemažai paliko pėdsakų ir Kastelabatėje (Castellabate) – nepaliestame ir stebuklų pilname miestelyje, kur spalvingoje ir kvapioje augalijoje pinasi daugybė gatvelių, arkų ir stačių laiptų.

Iš viršaus galite grožėtis savitais raudonais Santa Marija di Kastelabatės (Santa Maria di Castellabate) miestelio stogais. Šis itin gražiais maudynių paplūdimiais apdovanotas žvejų miestelis įsikūręs tarp Trezino (Punta Tresino) ir Likozos (Punta Licosa) kyšulių.

Likozos kišulys didžiuojasi nuostabiu ir tyru pušynu, kuriame slaptos ir nuo pašalinių akių saugančios įlankėlės yra mažyčiai rojai, Gamtos karūnos brangakmeniai. Čia jūros vanduo vienas skaidriausių, todėl nenuostabu, kad aistringi narai tiesiog pameta galva. Važiuoti pakrantės keliu – vienas malonumas, nes už kiekvieno posūkio prieš akis atsiveria kaskart gražesnis vaizdas. Pakeliui į Ačiarolį (Acciaroli) galėsite grožėtis kerinčiais Ripe Rosės (Ripe Rosse) skardžiais į jūrą. Sakoma, kad vietinis Ačiarolio žvejys buvo Ernesto Hemingway’aus romano „Senis ir jūra“ prototipas. Iš lėto ropšdamiesi vingiuotu keliu pasieksite Poliką (Pollica) – tyrą ramybės oazę, kurioje jums atrodys, kad laikas tiesiog sustojo, ir atsivers nuostabus kraštovaizdis.

Pakeliui į legendomis apipintą Palinuro (Capo Palinuro) kyšulį galėsite mėgautis magiško grožio panoramomis ir smėlėtais paplūdimiais, sustoti atsipūsti daugybėje senovinių miestelių, iš kurių didesni ir žinomesni yra Ašėja (Ascea) ir Pišiota (Pisciotta). Palinuras (Palinuro) yra užsienio turistų gausiai lankomas pajūrio kurortas, kuriame daugybė gražių paplūdimių, puikių viešbučių ir sporto centrų, poilsiaviečių ir kempingų. Palinuro populiarumo paslaptis slypi ir natūraliose jūros grotose (Mėlynoji (Grotta Azzurra), Sidabrinė (Grotta d’Argento) ir Kruvinoji (Grotta del Sangue), kurias galima pasiekti tik laiveliu.

Toliau pakrantė veda per jaukius pajūrio kurortus iki Polikastro Busentino (Policastro Bussentino) – įlankos viduryje įsikūrusio miestelio, kuriame stūkso įdomūs pilies ir viduramžių sienos griuvėsiai. Čia būtinai reikėtų aplankyti Busentino urvą (Grotta del Bussento) – įspūdingą upės kūrinį, ko gero, vieną įdomiausių visoje Kampanijoje. Parko teritorijoje galėsite pasigrožėti kriokliais, siaurais tarpekliais ir skaidraus vandens telkiniais, o keliaudami mažais tiltukais, medinėmis kopėčiomis ir uolose išgraužtais siaurais takeliais pasieksite urvą, kuriame nežinomais ir paslaptingais požeminiais takais vingiuojanti upė išnyra į paviršių. Pačiuose regiono pietuose įsikūręs Sapris – vienas svarbiausių Čilento pakrantės miestų su nuostabia panoramine krantine.

Nors jus visą laiką vilios viena gražiausių pasaulyje jūrų, derėtų įvertinti ir kitokį Čilentą – krašto gilumoje jūsų laukia daugybė staigmenų. Ir čia gamta neužteršta, ją saugo Čilento ir Valo di Djano (Cilento e Vallo di Diano) nacionalinis parkas. Daugybė takų nuves į parką, turtingą kalvų, upių, miškų ir laukinės gamtos. Valo di Djanas, įeinantis į Čilento ir Valo di Djano nacionalinio parko teritoriją, yra gražus slėnis, keliautojus viliojantis gamta ir kultūros paveldu. Čia išlikę daug istorijos ir meno lobių, puikiai išsaugotų paminklų, bet labiausiai, ko gero, žavi jo kalnų viršūnėse įsikūrę maži miesteliai: Tedžijanas (Teggiano), Monte San Džiakomas (Monte San Giacomo), Sasanas (Sassano), Sanca (Sanza), Pertoza (Pertosa) ir Padula. Būtent pastarajame rasite ir įspūdingą UNESCO saugomą Šv. Lauryno Čertozos (Certosa di San Lorenzo) vienuolyną.

Kazerta ir Matėsės kalnai

Dėl ypatingos geografinės padėties ir derlingos dirvos senovės gyventojai šią teritoriją vadino Kampanija Feliksu (Campania Felix). Volturno upės drėkinama ir švelnaus klimato puoselėjama provincijos teritorija, kurioje dera vešli augalija ir istorinės bei kultūrinės vietos, tęsiasi nuo Tirėnų jūros iki Apeninų. Akimis neaprėpiamos Kazertos lygumos kviečia keliautojus į vieną iš regione populiariausių ir lankomiausių vietų – karališkuosius Kazertos rūmus (Reggia di Caserta). Santa Marija Kapua Veterė (Santa Maria Capua Vetere), Kapua (Capua) ir Sesa Aurunka (Sessa Aurunca) – tai kiti įdomūs istoriniai ir archeologiniai Kazertos provincijos miesteliai, kuriuos tikrai verta aplankyti.

Karališkieji Kazertos rūmai yra vieni ištaigingiausių. 1751 m. Neapolio Burbonų karalius Karolis paprašė italų inžinieriaus ir architekto Luigi Vanvitelli suprojektuoti rūmus, kurie galėtų varžytis su didingomis kitų Europos monarchų rezidencijomis, o ypač su Versaliu. Jau po kelerių metų milžiniškas kompleksas pradėjo įgauti formą, ir tai buvo Kazertos miesto statybų pradžia. Neaprėpiamus rūmus sudaro keturi vidiniai kiemai ir tūkstančiai kambarių, koplytėlių, muziejų ir teatrų. 120 hektarų parke (viską aplankyti padeda po parką važinėjantys autobusiukai) buvo įrengti platūs bulvarai, fontanai, kriokliai, iškilo daugybė įvairių ir kitokių statinių. Šiandien sužavėti prabangios architektūros šiuos rūmus kaip filmavimo aikšteles renkasi garsiausi pasaulio režisieriai. Čia buvo filmuotos „Žvaigždžių karų“, „Neįmanomos misijos“, „Dievų ir demonų“ ir kitų kino filmų scenos.

Apsilankymas Kazertavekijoje (Casertavecchia), viename iš įdomiausių ir geriausiai išsaugotų viduramžių Italijos miestelių, bus nepamirštamas. Čia tarp siaurų akmenimis grįstų gatvelių įsikūrusių aristokratiškų pastatų ir senovinių bažnyčių pasijunti lyg laiko mašina būtum nukeliavęs šimtus metų į praeitį, kur gyvos senosios tradicijos.

Uolėtų keterų horizontai, statūs uolų ir tarpeklių šlaitai, 2 000 m aukštį siekiančios magiškos viršūnės – tai Matėsės masyvas – nuostabios nepaliestos gamtos, meno ir tradicijų sintezė. Ši didinga teritorija apima slėnius, ežerus, upes ir kalnus, kurių viršūnėse ir miškuose išsibarstę stebuklingi ir kerintys miesteliai.

Regioninį Matėsės parką galima pamatyti žingsniuojant vienu iš daugybės pažintinių maršrutų. Vieni jų senoviniais takais jus ves per kvapą gniaužiančius peizažus, įtvirtintus kaimelius ir viduramžių pilis. Taip patirsite malonumą vaikščioti ir susipažinsite su pačiomis įdomiausiomis vietomis. Taip pat galite rinktis pasivaikščiojimus guobų ir ąžuolų giraitėmis ar neaprėpiamomis plynaukštėmis, kur stulbinantys vaizdai atsispindi daugybės vandens telkinių paviršiuje, arba viršukalnėmis, siekiančiomis 2 000 m aukštį. Parkas garsėja tokiomis natūralaus grožio traukos vietomis kaip Matėsės ežeras, Pragaro slėnis (Valle dell’Inferno), Letės (Lete) upė, Kanto (Canto) grotos ir Kvirino (Quirino) kanjonas – didžiausios Italijos kanjonas.

Pagrindiniai parko miesteliai išsidėstę ratu aplink Matėsės masyvą. Svarbiausias jų – Pjedimontė Matėsė (Piedimonte Matese) – ne tik natūralūs vartai į parką, kur prasideda žygiai į ežerus, panoramines vietas ir kalnus, bet ir kultūros paveldo lopšys. Beje, nereikėtų palikti nuošalyje ir tokių miestelių kaip Kastelo Matėsės (Castello Matese), San Gregorijo (San Gregorio), Letino (Letino), Prata Sanitos (Prata Sannita), Džioja Sanitikos (Gioia Sannitica) ir Sant Andželo Dalifės (Sant’Angelo d’Alife) ar Alifės (Alife).

PARAGAUK! Kampanija ne tik linksmas ir šilumą spinduliuojantis kraštas, ji garsėja tradiciniais produktais. Drąsiai gali didžiuotis saulės spinduliuose sunokusiais sultingiausiais ir skaniausiais pasaulyje pomidorais, kurie pagardina daugybę vietos patiekalų ir, žinoma, picas.

Picų kepėjas, Savojos karalienei Margaritai pagerbti sukūręs trispalvę picą su pomidorais, mocarelos sūriu ir baziliku, tapo tikra legenda. Ši pica išsaugojo savo pavadinimą „Pizza Margherita“ iki šiandien ir netgi yra įtraukta į Europos Sąjungos saugomų tradicinių vietos patiekalų sąrašą. Neapolis yra spagečių gimtinė. Nors ir vartojama daugybė įvairių ir be galo skanių padažų, kad ir kaip būtų keista, svarbiausia yra spagečių pagaminimas, o neapoliečiai yra tikri šios srities ekspertai.

Dar vienas Kampanijos pasididžiavimas yra pieno produktai, kurių priekyje garsioji mocarela – buivolių pieno sūris, meistriškai gaminamas Mondragonėje (Mondragone), Batipaljoje (Battipaglia), Kapua (Capua) ir Ebolio (Eboli) provincijose. Regionui būdingiausias desertas yra Neapolio pastiera – traškios sluoksniuotos tešlos pyragas su rikotos sūriu ir likeryje išmirkytomis babomis (tradiciniais neapolietiškais biskvitais).

Sorento pusiasalio limončelas (citrinų likeris) ir Kampanijos vynai: Taurasi, Aglianico, Greco di Tufo, Asprino d’Aversa, Lacrima Christi, Fiano ir Solopaca, puikiai dera su neapolietišku maistu, patiektu žvakių šviesoje į jūrą žvelgiančio restoranėlio terasoje ir, be abejo, fone skambant širdį dilginančioms neapolietiškoms dainoms.