Dabar Kalabrijoje

Reggio di Calabria °C
Lamezia Terme °C
Crotone °C

Pigi automobilių nuoma

autoeurope logotipas kvadratinis

PAŽINK! PAMATYK!
PARAGAUK!

calabriaPAŽINK! Kalabrija – stebuklų šalis! Kalabrija – tai pasakiško grožio kraštas, kurį tik pradeda atrasti turistai. Šis „bato nosyje“ įsikūręs regionas yra piečiausia žemyninės Italijos dalis, apglėbta skaidraus kaip krištolas Jonijos ir Tirėnų jūrų vandens ir nuo Sicilijos atskirta Mesinos sąsiauriu. Dėl šilto klimato, nuostabių jūros spalvų, uolėtų pakrančių, virstančių beribiais smėlio paplūdimiais, laukinės ir paslaptingos gamtos, puikaus vietinio maisto ir vyno bei turtingo istorinio palikimo Kalabrija yra išskirtinė – ja galima mėgautis tiek vasarą, tiek žiemą. Taip pat Kalabrija išsiskiria ir miesteliais, kurie, kitaip nei visoje Italijoje, čia yra daug įdomesni už didžiuosius miestus.

Kalabrijoje svajonė gali tapti realybe! Čia išsipildo visų norai! Mylintys kalnus, gamtą, jos kvapus ir paslaptis gali atsidėję tyrinėti nuo pakrantės į krašto gilumą nutolusias vietas ir kas kartą atrasti ką nors naujo – nepaliestą ir kvapą gniaužiantį pasaulį, kur akimis neparėpiamą žalumą ir kalnus keičia mėlyni ežerai ir kriokliai. O glostančių saulės spindulių ir šiltos krištolinės jūros mėgėjai gali iš daugybės žavingų miestelių, išsidėsčiusių Tirėnų ir Jonijos jūrų pakrantėse, pasirinkti tą vienintelį, kuriame išsipildys visi atostogų lūkesčiai. Taip pat ir keliautojams, kurie domisi istorija, Kalabrija – senovės Graikijos lopšys ir senovinių gyvenviečių žemė – atvers galybę bažnyčių, vienuolynų, pilių, rūmų ir kitų istorinių vietų, kur vis dar gyvos šimtmečius puoselėtos tradicijos.

Šis regionas, žinomas kaip Italijos „bato pėda“, vilioja keliautojus smaragdiniais paplūdimiais, aukštais kalnais ir žaliais pušynais. Kalabrija – kalnuotas kraštas, jos pakrantė driekiasi beveik 800 km, o kalnai nėra nuo jūros nutolę daugiau nei per 40 kilometrų. Kalnų slėniuose nuo neatmenamų laikų plėtojamas žemės ūkis, o jų žemiausiuose šlaituose veši kerintys citrusinių vaismedžių sodai ir vynuogynai.

Kalabrija vienas seniausių Italijos regionų. Pirmosios gyvenvietės pradėjo kurtis maždaug 3500 m. prieš Kristų, kai medžiotojai tapo žemdirbiais. Apie 800 m. prieš Kristų į Kalabrijos pakrantes pradėjo keltis graikai ir čia kurti turtingas, galingas kolonijas, kurios pelnytai buvo pavadintos Didžiąja Graikija. Vėliau Kalabriją užkariavo romėnai. Žlugus Romos imperijai, Kalabrijoje daugybę amžių dominavo bizantiečiai, ją nuolat siekė užkariauti arabai ir lombardai. Vėliau Kalabrija ėjo iš rankų į rankas: valdė normanai, švabai, angevinai, aragonai, ispanai, austrai, Burbonai, kentė saracėnų ir turkų piratų antpuolius. Kai galiausiai Italija 1861 m. buvo suvienyta, Kalabrijoje buvo vienintelis kelias, vedantis iš šiaurės iki Redžo (Reggio) miesto pietuose, todėl šis kraštas praktiškai buvo izoliuotas.

PAMATYK! Net 800 km ilgio Kalabrijos pakrantėje jūros teikiamų malonumų mėgėjai ras daug nuostabių paplūdimių, įskaitant ir Vatikano kyšulį (Capo Vaticano) – ilgą smulkučio smėlio ruožą, saugomą šimtmečius skaičiuojančių medžių ir skalaujamą krištolinio vandens, kuriame matyti, kaip plauko įvairiaspalvės žuvys. Beje, šis pakrantės ruožas įtrauktas į 100 pasaulio gražiausių paplūdimių sąrašą.

Jei lankydamiesi Kalabrijoje nepasinersite į laukinę gamtą, nepatirsite daugybės nepakartojamų įspūdžių, nes nacionaliniai Silos, Aspromontės ir Polino parkai yra vienos įdomiausių lankytinų gamtos vietų. Aspromontės kriokliai ir uolos, vešli Silos augalija ir gausi Serės gyvūnija – tai tik keletas gamtos stebuklų, kuriuos siūlo Kalabrija.

Vis dėlto dauguma turistų Kalabriją renkasi dėl krištolinės jūros ir smėlėtų paplūdimių. Erdvės užtenka kiekvienam, – daugybė paplūdimių, vieni jų visiškai neliesti ir atskirti nuo civilizacijos, kiti nuolat šurmuliuojantys ir gausūs pramogų, – čia puikiai jaučiasi ir ramų, ir aktyvų poilsį mėgstantys atostogautojai. Kalabrijos pakrantė įvairialypė, todėl kiekvienas gali rinktis pagal savo norus – nuo balto smėlio įlankėlių iki uolėtų šlaitų. O geriausia – beveik kas keletą kilometrų galima atrasi ką nors naujo.


Citronų Rivjera

Tirėnų jūra Kalabriją skalauja nuo Praja a Marės (Praia a Mare) miestelio šiaurėje iki Kalabrijos Redžo pietuose (apie 300 km). Citronų Rivjera (Riviera dei Cedri) – taip dėl auginamo citrusinio vaisiaus citrono, naudojamo gėrimams ir ledinukams gaminti, vadinama nuostabaus grožio Kalabrijos zona, į kurią patenka ir dalis kalnuotos teritorijos, esančios labai arti pakrantės.

Praja a Marė (Praia a Mare)
Rudo smulkučio smėlio ir akmenukų paplūdimiai, uolėtos pakrantės, nuo jūros žvaigždžių ir daugybės įvairiaspalvių žuvų mirguliuojantis vanduo – tai tik keletas priežasčių, kodėl Praja a Marė yra vienas lankomiausių Kalabrijos kurortinių miestelių. Taip pat reikėtų pasinaudoti proga ir aplankyti Dino salą (Isola di Dino), iškilusią jūroje šiek tiek piečiau miestelio. Šis mažas gamtos šedevras (salos perimetras vos 4 km) garsėja vešlia Viduržemio jūros augalija ir įspūdinga pakrante. Joje nerasite smėlėtų paplūdimių, tačiau negalėsite atplėšti akių nuo kvapą gniaužiančių grotų, kurių čia daugiau nei penkios.

Skalėja (Scalea)
20 km į pietus nuo Praja a Marės nutolusi Skalėja yra svarbiausias šios zonos pajūrio kurortas. Miestelis keliautoją pakeri aukštai virš jūros įsikūrusiu senamiesčiu, jį supančios senovinės gynybinės sienos likučiais ir spalvingomis vingiuotomis gatvelėmis. Naujoji miestelio dalis, kurioje virte verda gyvenimas, įsikūrusi palei jūros krantą.

Diamantė (Diamante)
Išskirtinis Diamantės bruožas – nuostabiai ištapytos senų žvejų namų sienos, tokių piešinių yra daugiau kaip 100, todėl niekada nepabos jais grožėtis. Rugsėjį miestelyje, aitriosios paprikos gimtinėje, tradiciškai organizuojamas Aitriosios paprikos festivalis, kurį kuruoja Italijos aitriosios paprikos akademija, įsikūrusi čia pat miestelyje.


Dievų pakrantė

Dievų pakrante (Costa degli Dei) arba Gražiąja pakrante vadinama Tirėnų jūros pietų pakrantė, kurios didžioji dalis priklauso Vibo Valentijos provincijai. Ši pakrantės dalis sudaro vadinamąjį Kalabrijos ragą – skirtingos geologinės sandaros 55 km ilgio ruožą. Ilgus baltus paplūdimius dalija dantytos uolos ir įspūdingo grožio įlankėlės, paprastai pasiekiamos tik pėsčiomis arba valtele. Pakrantė vadinama Gražiąja dėl stulbinamų vaizdų ir nuostabių Lipario salų (Isole Lipari), o Dievų – dėl gebėjimo sapnus paversti realybe: kupinas gyvybės skaidrus kaip krištolas jūros vanduo, balto smėlio paplūdimiai – sunku patikėti, jog tai ne sapnas. Lankantis šioje pakrantėje būtina pamatyti 12 Tropėjos (Tropea) miestelio bažnyčių, Žydrąją grotą (Grotta Azzurra), Pargeliją (Parghelia) ir jos granito uolas, kyšančias jūroje, bei balto smėlio paplūdimį, ir Dzambronę (Zambrone), kurios paplūdimiai primena ne Europos, o tropinių kraštų paplūdimius.

Pico Kalabras (Pizzo Calabro)
Pico Kalabras – tai dar vienas Kalabrijos stebuklas. Žvejų miestelis ir pajūrio kurortas įsikūręs spalvingoje ir strateginėje vietoje Šv. Eufemijos įlankos pakrantėje. Dar tamsiaisiais amžiais įkurtas miestelis garsėja Neapolio karaliaus Napoleono Bonaparto svainio ir bendražygio Joachimo Murato pilimi, namų darbo ledais (Tartufo di Pizzo) ir spagečiais su juodu sepijų skysčiu.

Tropėja (Tropea)
Tropėja, ko gero, lankomiausia Kalabrijos vieta, į kurią atvyksta ne tik vietiniai turistai, bet ir keliautojai iš Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos. Šiame miestelyje tvyro tipiška itališka atmosfera – jis pilnas gyvybės, šviesos ir šurmulio vasarą bei labai jaukus ir pakankamai šiltas žiemą. Tropėja didžiuojasi savo indėliu į pasaulio kulinariją – raudonąjį Tropėjos svogūną vertina viso pasaulio virtuvių šefai.

Vatikano kyšulys (Capo Vaticano)
Vatikano kyšulys iškilęs tiesiai priešais Strombolio ir Lipario salas. Kai oras geras, nuo jo galima pamatyti Siciliją. Šalia – trys populiarūs Grotų įlankos (Baia di Grotticelle) paplūdimiai. Beje, Vatikano kyšulys laikomas vienu iš trijų gražiausių Italijos paplūdimių ir patenka į 100 gražiausių pasaulio paplūdimių sąrašą. Nuostabūs paplūdimiai, krištolinė jūra ir kerinčios apylinkės, kurias garsina ir puikus maistas, niekada neleis pamiršti šios vietos.

Violetinė pakrantė

Mažasis rojus – taip vienas rašytojas pavadino pakrantės ruožą nuo Palmio (Palmi) iki Banjaros (Bagnara). Nuo neatmenamų laikų dėl nuostabios spalvos, kuria tam tikru dienos metu nusidažo jūros vanduo, šis Tirėnų jūros ruožas vadinamas Violetine pakrante (La Costa Viola). Čia jūra atvira ir gili.

Palmis (Palmi)
Įsikūręs šiek tiek aukščiau jūros lygio ir iš pietų pusės apsaugotas Šv. Elijos (Sant’Elia) kalvos (582 m) Palmis laikomas ir jūros, ir kalnų miestu, nes jo gyventojai ir svečiai gali mėgautis abiejų teikiamais pranašumais. Be auksinių Tonaros (Tonnara), Pietreneros (Pietrenera) ir Šinos (Scinà) paplūdimių ir plačios granitinės pakrantės su žaviomis įlankėlėmis ir įspūdingu povandeniniu pasauliu, Palmis svačiams siūlo gaivius kalnų pušynus, kerinčius ir kvapą gniaužiančius vaizdus ir gilią senovę menančius takus. Gilių Violetinės pakrantės vandenų grožį pažinti padės Palmio mieste įsikūręs nardymo centras.

Banjara Kalabra (Bagnara Calabra)
Banjara turistus vilioja gražiais paplūdimiais, o Marturano kalva pusiau dalija daugiau nei kilometro ilgio paplūdimį, kuris plyti nuo Kukuco (Cucuzzo) kalno iki Rudžiero (Ruggiero) bokšto. Nuo Banjaros uosto į šiaurę nutolusioje pakrantėje vyrauja kalnų kyšuliai ir įlankėlės. Čia galima pamatyti keletą garsių gražių ir natūralių grotų. Monako (Grotta del Monaco) ir Kregždžių (Grotta delle Rondini) grotų skliautuose atsispindi saulė, uolos ir violetinis vanduo (jos pasiekiamos tik laiveliais). Virš Mesinos sąsiaurio, Strombolio ir Lipario salų besileidžiančios saulės vaizdai ilgam įsirėš į atmintį. Banjaroje liepos pabaigoje švenčiamas Kardžuvių festivalis, o burnoje tirpstanti nuga (konditerijos gaminys iš riešutų masės su cukrumi) pagal senąsias tradicijas vis dar gaminama rankomis.

Šila (Scilla)
Homero ir Vergilijaus kūriniais išgarsintas žavus Šilos miestelis puikuojasi šimtmečių istorija ir jūrine kultūra. Šio Violetinės pakrantės perlo teritorija driekiasi iki Aspromontės kalnų, iš kurių gyventojų miestelis perėmė tradicinius amatus, virtuvę ir augalines kultūras. Šila turistus traukia pavasarį prasidedančia kardžuvių žvejyba. Paprastai žvejojama Mesinos sąsiauryje senaisiais finikiečių būdais.

Jazminų Rivjera

Jonijos jūra skalauja Kalabrijos pakrantes nuo Kalabrijos Redžo pietryčiuose iki Rokos Imperialės (Rocca Imperiale) pietvakariuose (daugiau nei 400 km). Pakrantė Kalabrijos pietuose vadinama Jazminų Rivjera (Riviera dei Gelsomini), mat joje gausiai auginami jazminai – be galo kvapūs augalai, itin paplitę Kalabrijos Redžo provincijoje, tačiau aptinkami visoje pakrantėje. Ši 90 km ilgio pakrantė vingiuoja žemais, smėlėtais paplūdimiais, kuriuos dažnai nuo žemyninės dalies užstoja aukštos į jūrą žvelgiančios uolos. Kalabrijos pakrantė tarp „bato nosies galiuko“ ir Spartivento kyšulio (Capo Spartivento) ypatinga dėl molio ir marmuro kalvų bei žalių pakalnių, kuriose vešantys citrinmedžiai ir alyvmedžiai auga net iki pačios Italijos nacionalinio Aspromontės parko širdies. Čia nerasite prabangių viešbučių ar vilų, tačiau galėsite mėgautis kerinčiais peizažais, neliesta gamta ir kalnais, saugančiais istoriją, legendas ir tradicijas.

Pirmosios turistinės vietos yra Riače Marina (Riace Marina), Ročela Jonika (Roccella Ionica) ir Marina di Džiojoza Jonika (Marina di Gioiosa Ionica). Keliaujant toliau į pietus pailsėti galima Siderne (Siderno), Lokryje (Locri) ir tokiuose miesteliuose kaip Ardore Marinoje (Ardore Marina) ar Bovaline. Turistai mielai renkasi poilsį Afriko (Africo), Bjanko (Bianco) ir Brankaleone Marinos (Brancaleone Marina) miesteliuose bei Ferucano kyšulyje (Capo Ferruzzano), kurio išskirtinės uolos paįvairina kraštovaizdį. Beje, Jazminų pakrantės paplūdimiams ne kartą buvo suteikta Mėlynoji vėliava, nes jų vanduo – vienas švariausių ir skaidriausių Kalabrijoje.

Apelsinų pakrantė

Nors šiai pakrantei būdingi žemi smėlio ir smulkių akmenukų paplūdimiai, centrinėje jos dalyje, ypač ties upių žiotimis, daugybė uolėtų balto granito kyšulių nuožulniai nyra į jūrą. Iš akmenukais nusėtų Botričelio (Botricello), Kropanio (Cropani) ir Selija Marinos (Sellia Marina) paplūdimių šiaurėje ir Iska sulo Jonijo (Isca sullo Ionio) bei Badolato Marinos (Badolato Marina) paplūdimių pietuose itin išsiskiria Stalečio kyšulys (Promontorio di Stalettì), kuris pakeri, ko gero, įspūdingiausiais ir gražiausiais visoje Apelsinų pakrantėje (Costa degli Aranci) jūros vaizdais. Puikus derinys – natūralus Apelsinų pakrantės grožis ir kupinų gyvybės Soverato (Soverato) ir Kopanelo (Copanello) kurortų šurmulys.

Kopanelas (Copanello)
Apelsinų pakrantės širdyje, prie Skvilačės (Golfo di Squillace) įlankos įsikūrė aštuoni miesteliai. Žinomiausi yra Kopanelas, vadinamas visos pakrantės brangakmeniu, Kaminija (Caminia), Pietragrandė (Pietragrande) ir Soveratas (Soverato) – Jonijos jūros perlas. Kopanelas yra vienas svarbiausių Kalabrijos pajūrio kurortų. Aukšta uola, ant kurios ir stovi miestelis, išsikišusi į jūrą ir tik nedaug įsiterpia į beribį paplūdimį. Erdvūs paplūdimiai, nuostabūs vaizdai ir daugybė viešbučių bei siūlomų pramogų patenkina net ir paties reikliausio poilsiautojo poreikius.

Kaminija di Staleti (Caminia di Stalettì)
Tai nuostabaus grožio įlanka su visame pasaulyje gamtos grožiu garsėjančiomis pakrantėmis. Dėl įstabių, ilgų dramblio kaulo spalvos paplūdimių, skalaujamų šilto ir švaraus vandens, ir pilko granito uolų šiose pakrantėse gausu poilsiautojų, vasaros vakarais čia buriasi jaunimas. Tačiau kitais metų laikais įsivyrauja tobula pusiausvyra tarp žmogaus ir gamtos. Tarp Kaminijos ir Kopanelo yra garsiosios Kasiodoro maudyklės (Vasche di Cassiodoro) – gamtos sukurtas baseinas, kuriame senovės romėnai veisė murenas (unguriažuvių šeimos verslines žuvis).

Pietragrandė (Pietragrande)
Šis Apelsinų pakrantės širdyje, visai netoli nuo Katancaro (Catanzaro) ir Soverato įsikūręs pajūrio kurortas jau daugiau nei 30 metų gausiai lankomas turistų. Paplūdimys, unikalios uolos, tradicijos, istorija – tai jūsų atostogas padarys neužmirštamas. Dėl išskirtinio grožio ši vieta tapo viena populiariausių ne tik Italijoje, bet ir Europoje. Nuostabus krantas jungiasi su skaidria it krištolas jūra ir kur ne kur įsirėžia į ją didingomis uolomis ir daugybe izoliuotų paplūdimių, kuriuos pasiekti galima tik vandeniu. Tai – gamtos oazė.

Soveratas (Soverato)
Šis pietinėje Skvilačės įlankos (Golfo di Squillace) pakrantėje įsikūręs kurortas yra turistų vienas mėgstamiausių Jonijos jūros miestų. Dėl palankios geografinės padėties čia klimatas itin malonus ir švelnus ištisus metus, todėl Soverate labai gerai išplėtota turizmo infrastruktūra. Vasarą, ypač rugpjūtį, šiame mieste vyksta gausybė įvairių švenčių, spektaklių, svarbių kultūros renginių, kaip antai Didžiosios Graikijos kino festivalis, o jaukios kavinės ir restoranai pasiruošę patenkinti bet kokio amžiaus ir pomėgių poilsiautojų poreikius.

Saracėnų pakrantė

Saracėnų pakrantė (Costa dei Saraceni) – viena iš mažiausiai prijaukintų Jonijos jūros pakrančių, kurios istorija viena iš turtingiausių. Ji įsikūrusi rytinėje Kalabrijos dalyje, tarp Kariačio (Cariati) ir Markezato di Krotonės (Marchesato di Crotone) kalvų. Tarp daugybės plačių pakrantės kyšulių tyvuliuoja jaukios įlankos, o turtinga Viduržemio jūros augalija, kvapūs pušynai puikiai tinka ramiam poilsiui. Saracėnų pakrantėje gausu Didžiosios Graikijos civilizacijos liekanų bei viduramžių ir Bizantijos laikų priminimų.

Krašto grožis (šalimais įsikūręs Silos nacionalinis parkas), vandens skaidrumas, tradicinių gaminių kokybė – štai kodėl Kariatis yra itin stiprus keliautojų traukos centras. Pagrindiniai Jonijos pakrantės Kalabrijos pajūrio kurortai yra graikų kilmės Čiro Marina (Cirò Marina) ir Čiro apylinkėse įsikūrusi Senoji Krimisa. 2011 m., jau vienuoliktą kartą, Čiro Marinos paplūdimiai apdovanoti Mėlynąja vėliava. Krotonės (Crotone) miesto pajūris plyti nuo uosto iki Kolonos kyšulio (Capo Colonna). Šio pajūrio paplūdimiai išsiskiria labai smulkiu aukso spalvos smėliu. Kolonos, Čimičio (Capo Cimiti), Ridzuto (Capo Rizzuto) ir Kastelos (Punta Le Castella) kyšuliai šiandien yra pagrindiniai Saracėnų pakrantės turizmo centrai. Visa teritorija priklauso Ridzuto kyšulio jūros rezervatui, kuris apima 40 ha plotą. Čia saugoma daugybė augalų rūšių.

Achėjų pakrantė

Ši pakrantės dalis pavadinta Achėjų (Costa degli Achei) dėl joje dominavusių Sibario (Sybaris) koloniją įkūrusių graikų. Achėjų pakrantė apie 150 km driekiasi plačia Sibario lyguma, kurią iš šiaurės saugo Polino kalnynas, o iš pietų – tolimiausios Graikų Silos (Sila Greca) atšakos. Paplūdimiai ir šalia stūksantis įspūdingas Polino kalnynas leidžia mėgautis nuostabiais peizažais.

Rozeto Kapo Spulikas (Roseto Capo Spulico)
Rozete, kuris Didžiosios Graikijos laikais priklausė Sibariui, buvo auginamos rožės, jų žiedlapiais pripildomi matracai. Šiandien Rozetas, be puikių paplūdimių, garsėja ir viena įspūdingiausių Kalabrijoje akmeninių pilių (Castrum Petrae Roseti) – ši pilis buvo pastatyta, kad gintų Jonijos pakrantę nuo priešų.

Sibaris (Sibari)
Tai populiariausias Achėjų pakrantės pajūrio kurortas. Smulkaus smėlio paplūdimius kas keletą kilometrų keičia žvirgždas ir akmenukai. Visai ant jūros kranto arba pušynų pavėsyje įsikūrę jaukūs restoranėliai siūlo puikų maistą ir itin draugišką aptarnavimą. Svarbūs ir Sibario ežerai (Laghi di Sibari) – taip vadinama didesnį nei 420 tūkst. m2 plotą užimanti pakrantės zona, kurioje švartuojami net 2 800 laivelių. Aplankyti reikėtų ir Skijavonėją (Schiavonea), ir Rosano Skalą (Rossano Scalo), kuriame yra didelis ir garsus vandens pramogų parkas, istorinis likerio fabrikas „Amarelli“ ir taip pat pavadintas muziejus.

Nacionaliniai parkai

Gamta Kalabrijai dosni. Atvykę į šį kraštą sau atranda milžiniškus miškus, didžiules plynaukštes ir nuostabaus grožio nacionalinius parkus – Polino (Parco nazionale del Pollino), Silos (Parco nazionale della Sila) ir Aspromontės (Parco nazionale dell’Aspromonte). Daugialypis kraštovaizdis leido plėtoti turizmą ne tik prie pat jūros, bet ir šalies gilumoje. Gamtos mylėtojai Kalabriją gali lankyti ir grožėtis jos vaizdais bei jausti jos dvasią ištisus metus. Kadangi parkai nuo pakrantės nenutolę, saulę galima pasitikti ant kalno viršūnės, o palydėti įmerkus kojas į jūros vandenį. Oras kalnuose vėsesnis, todėl iškyla į juos karštą vasaros dieną yra tikra palaima. Bet nuostabiausia – šie kalnai vis dar laukiniai, neliesti žmogaus.

Polino parkas

Tai didžiausia Italijoje saugoma teritorija. Ties Kalabrijos ir Bazilikatos siena į dangų rėžiasi aukščiausios Pietų Italijos Polino kalnų masyvo viršūnės, kurias didesnę metų dalį dengia sniegas. Milžiniškoje teritorijoje slypi daug paleontologinių stebuklų, kaip antai Romito urve (Grotta del Romito) ar Merkurijaus slėnyje (Valle del Mercure), ir archeologinių aikštelių, atveriančių graikų kolonizacijos laikų duris.

Mėgstantys aukštį keliautojai Polino parke jausis tarsi rojuje. Daugybė geologinių maršrutų, kuriuos remia vietinės sąjungos ir draugijos, kviečia lankytojus pažinti tik šioje vietovėje aptinkamas uolienų formacijas ir gėrėtis kvapą gniaužiančiais vaizdais stebint danguje sklandančius erelius.

Raganelo slėnis (valle del Raganello)
Tai pati įspūdingiausia ir mažiausiai paliesta Polino parko dalis, esanti prie Bazilikatos sienos. Čia galėsite gėrėtis kelių šimtų metrų aukščio uolų sienomis, giliais tarpekliais, bukų ir ąžuolų giriomis bei stebuklingomis versmėmis. Raganelo upė maždaug 7 km vingiuoja vienu ilgiausių ir gražiausių Polino, o gal ir visų Apeninų, kalnų tarpekliu iki Čivitos miestelio, o toliau vandenis plukdo jau kur kas tiesiau. Čivita (Civita) – kalnų miestelis, kuriame įsikūrusi didžiausia visame regione albanų bendruomenė ir kuriame vietiniai gyventojai vis dar kalba ir savo vaikus moko gimtosios kalbos bei tradicijų. Čia galėsite pasigrožėti unikaliu miestelio palikimu ir Ragnanelo tarpekliu – giliausiu tarpekliu visoje Europoje – bei įspūdingu Velnio tiltu (Ponte del Diavolo).

Lao upės slėnis
Tai išskirtinio grožio slėnis. Lao teka per Laino Borgo, Laino Kastelo (Laino Castello), Papazidero (Papasidero) ir Orsomarso miestelius, kurių istoriją pažinti tikrai verta. Slėniui išsaugoti buvo įkurtas Lao slėnio gamtos rezervatas. Giliai įsirėžusiame tarp stačių uolų ir miškingų skardžių slėnyje slypi daugybė urvų. Įspūdingiausias yra Romito urvas, kuriame rasta daug priešistorinio paveldo. Aktyvų poilsį mėgstantys keliautojai neturėtų praleisti progos leistis į kvapą gniaužiančią kelionę plaustu Lao upe.

Ardžentino upės slėnis
Pagrindinis Ardžentino (Argentino) upės slėnio gamtos rezervato tikslas yra saugoti laukinę išskirtinio grožio teritoriją. Rezervatą, į kurį galima patekti iš Orsomarso miestelio apylinkių, galima pažinti ne tik keliaujant pėsčiomis, bet ir leidžiantis Ardžentino upe plaustais.

Silos parkas

Silos miškai, kurių medieną senovės graikai ir romėnai naudojo laivams statyti, buvo vadinami Didžiąja Italijos giria. Šis parkas – tai ne tik gamta, jame susipynusios istorija, kultūra ir audimo, juvelyrinio darbo, avių auginimo, pieno produktų ir mėsos gamybos bei grybų paruošimo tradicijos. Parkas puikiai tinka iškyloms dviračiais ar arkliais. Arba tiesiog pasinerkite į kerinčią gamtą ir pajuskite malonumą ją fotografuodami ar mirtinoje tyloje stebėdami paukščius. Norisi aktyvumo? Leiskitės baidare srauniomis upėmis arba atsiduokite žiemos sportui (kalnų ir lygumų slidinėjimui).

Silos kalnų masyvą sudaro trys kalnų grupės: Graikų Sila (Sila Greca), Didžioji Sila (Sila Grande) ir Mažoji Sila (Sila Piccola). Graikų Sila yra labiausiai į šiaurę nutolusi kalnų dalis. Šiandien čia daugiau vietos užima dirbama žemė nei tankūs miškai, nemažai yra išlikusių XV a. albanų miestelių, tokių kaip San Demetrio Koronė (San Demetrio Corone), kurį įkūrė nuo musulmonų užpuolikų žiaurumo besitraukiantys albanai. Aukščiausios kalnų masyvo viršūnės stūkso Didžiosios Silos dalyje. Čia dangų ramsto tankiais miškais apaugusios viršūnės, kaip antai Skūro (Monte Scuro) ar Kurčio (Monte Curcio), o pati aukščiausia – Bote Donato (Monte Botte Donato), kurios aukštis siekia 1 928 metrus. Žiemą Didžiosios Silos kalnų šlaitai pritraukia daugiausia slidinėtojų visoje Kalabrijoje, o vasarą šioje teritorijoje keliautojai puikiai leidžia laiką vaikščiodami pėsčiomis arba jodinėdami žirgais. Tankiausiai medžiais apaugusi masyvo dalis – Mažoji Sila. Pietuose Mažoji Sila plyti iki Katancaro miesto ir Jonijos jūros pakrantės. Šioje retai apgyvendintoje dalyje įdomiausi yra Belkastro (Belcastro) ir Tavernos (Taverna) miesteliai.

Keliautojus traukia nuostabus žalių miškų apsuptyje įsikūrusio Mankūzo (Villaggio Mancuso) kaimelio medinių namų dekoras. Žiemą dėl patogios geografinės padėties čia apsistoja slidinėti atvykę poilsiautojai. O Račizės (Racise) miestelis keliautojus vilioja kultūros ir gamtos objektais. Jo centre veši kvapiųjų ir gydomųjų žolių botanikos sodas, o pakeliui į Simerino (Simmerino) upės slėnį akį veria gražūs mediniai tiltai, atstatytos nuostabios senovinės trobelės ir medžio anglies degimo krosnys. Longobuko (Longobucco) miestelis garsėja kaliojo plieno, medienos ir akmens apdirbimo technikomis, rankų darbo vilnonėmis, medvilninėmis ir šilkinėmis medžiagomis, išaustomis pagal senovinius piešinius. Miestelyje ištisus metus lankytojams duris atveria rankų darbo tekstilės paroda.

Aspromontės parkas

Pačiame Italijos „bato nosies“ gale stūkso Aspromontės kalnai. Dėl unikalios geografinės padėties tą pačią valandą galite stovėti kalno viršūnėje ir gaivintis jūros vandenyje. Aspromontės nacionalinio parko kraštovaizdžiui būdingos tūkstančių metų jūrinės nuosėdos ir aštrios granitinės uolos. Aukščiausios viršūnės iškilusios maždaug į 2 000 m aukštį, o pats parkas primena milžinišką piramidę, apaugusią tankiais bukų, juodųjų pušų, kaštainių ir pilkųjų kėnių miškais. Daugybė archeologinių ir kultūrinių vietų, išsibarsčiusių po visą parko teritoriją, byloja apie turtingą krašto isoriją ir kultūrą.

Ypač žavi Aspromontės kalnuose ant žemesnių kalvų viršūnių įsikūrę pasakiški senieji kalnų miesteliai. Vienas garsiausių – Pentadatilas (Pentadattilo) – beveik apleistas ir nebegyvenamas kalnų miestelis su šalia iškilusiomis penkiomis smiltainio viršūnėmis, panašiomis į penkis rankos pirštus. Keliautojus traukia ne tik senos miestelio bažnyčios ir turtinga istorija, bet ir gražūs apylinkių vaizdai.

Bovos (Bova) miestelis įsikūręs itin vaizdingoje vietovėje, iš kurios atsiveria nuostabi panorama. Lankytojus labiausiai vilioja pilies griuvėsiai, gražus senamiestis su puikia katedra, bizantinė Šventosios Dvasios bažnyčia (Chiesa dello Spirito Santo), Meziano rūmai (Palazzo Mesiani) ir Šv. Leono bazilika (Basilica di San Leo).

Džeračė (Gerace) – žavus miestelis, kultūros brangakmenis, sugebėjęs išsaugoti senamiestį, pilną bažnyčių ir istorinių pastatų. Šis viduramžių miestelis laikomas geriausiai išsilaikiusiu visoje Italijoje. O prie jūros įsikūręs Šilos (Scilla) miestelis laikomas vienu gražiausiu ir žaviausiu visoje Italijoje. Jis itin pagyvėja vasaros mėnesiais, kai čia susirenka miestelį pamilę įvairaus amžiaus ir tautybių menininkai.

Stilas (Stilo) yra mažas kalnų miestelis, įsikūręs kalno papėdėje ir itin išgarsėjęs dėl jau Kalabrijos simboliu tapusios Bizantijos laikų bažnytėlės (La Cattolica), kurioje nuo persekiojimo glaudėsi ją pastatę Bizantijos vienuoliai.

Monasteračė (Monasterace) – mažas į Jonijos jūrą žvelgiantis miestelis. Svečius labiausiai traukia senoviniai griuvėsiai ir viduramžių pilies liekanos, ant kurių pastatytas dabartinis miestelis.

PARAGAUK! Kalabrijos maistas, kaip ir pats kraštas, – tobulas žemės ir jūros derinys. Kalabriečiai į daugybę patiekalų deda tai, ką užaugina žemėje ir sužvejoja jūroje. Sūriai, kiauliena (populiariausia), jautiena ir aviena bei daržovės (ypač baklažanai) – tai kalabriečių mėgstamiausi produktai, tačiau pakrančių gyventojai neįsivaizduoja dienos be keptos ar konservuotos kardžuvės, tuno ar menkės. Kaip ir bet kurioje kitoje Italijos vietoje, Kalabrijos virtuvėje neišsiverčiama be makaronų (la pasta) ir picos.

Vis dėlto pagrindinis Kalabrijos virtuvės ingredientas – aitrioji paprika. Ar ilga, ar apvali, raudona, oranžinė, geltona ar žalia, šviežia ar džiovinta, visa ar smulkinta – sunku rasti vietinį patiekalą, kuriame nebūtų aitriosios paprikos.

Nduja – tradicinis šio krato patiekalas, gaminamas iš maltos kiaulienos ir aitriosios paprikos, kuri sudaro apie 30 % viso patiekalo. Nduja negenda netgi be konservantų, ji valgoma ištisus metus, paprastai tepama ant skrudintos duonos, tačiau dažnai naudojama ir užkandėlėms, makaronams, keptų daržovių bei kitiems patiekalams gaminti.

Visiškas kontrastas aštriam aitriosios paprikos skoniui – saldus raudonasis Tropėjos svogūnas, kuris įtrauktas į Saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registrą. Šis svogūnas naudojamas ne tik maistui pagardinti, bet ir gydymo tikslais. Apie Kalabrijos produktus ir tradicinius patiekalus būtų galima parašyti storą knygą. Pirmojo spaudimo alyvuogių aliejus, įvairūs vynai, bergamoto likeriai, citronai ir žolelės, medus ir džemai, rankų darbo makaronai, kurie dar ir šiandien gaminami pagal senuosius receptus, – tai tik keletas skanėstų, kurių turėtumėte paragauti lankydamiesi šiame nuostabiame regione.