Įspūdžiai

Įkėlė: Įkėlimo data:

Bendraudamas su draugais ir pažįstamais dažnai sulaukiu klausimo, kuo man taip patinka Pietų Italija. Nejaugi ten tikrai taip gerai ir gyvenimas rožėmis klotas?

Toli gražu ne! Nors ir labai mėgstu Italiją (ypač pietų), bet yra tam tikrų dalykų, kurie gerokai erzina. Tačiau minusų kol kas įžvelgiu kur kas mažiau nei pliusų, be to, kai kuriuos jų galima paversti privalumais arba tiesiog išmokti jų nematyti.
 

Karštis. Sako, šiluma kaulų nelaužo, bet kai liepą ar rugpjūtį pavėsyje termometras rodo +37 °C, norom nenorom imi ilgėtis lietuviškos vasaros ir lietaus. Tokiu oru vienintelis išsigelbėjimas – kondicionuojamos patalpos arba paplūdimio skėčio metamas šešėlis ir gaivinanti jūra. Žinoma, karšta ne tik man, bet ir vietiniams gyventojams, todėl perpildytame paplūdimyje gali pasijusti tarsi silkė statinėje. Romantikos nedaug.

Siesta. Kadangi kelias popietės valandas Pietų Italijoje niekas nedirba, kol pripranti, tai tikrai erzina ir sukelia nepatogumų, bet paskui pradedi įžvelgti teigiamas siestos puses ir ji netgi gali patikti. Asmeniškai ypač mėgdavau per siestą išeiti pasivaikščioti į senamiestį, nes šiuo metu gatvės būdavo visiškai ištuštėjusios.

Netvarka. Italai labai kruopščiai rūpinasi asmens higiena, deja, to negalima pasakyti apie aplinką... Liūdna ir netgi pikta, kad atsiranda žmonių, kurie šiukšles verčia pakelėse ar išveža į gamtą ir tokias neyrančias atliekas kaip senus šaldytuvus, namų apyvokos daiktus, susidėvėjusias padangas ir t. t. lengva ranka palaidoja numesdami nuo skardžio. Tokie sąvartynai dažniausiai įsikuria atokesnėse ir turistams rečiau matomose vietose, deja, jų yra tikrai nemažai.

Mačizmas. Turiu pripažinti, tai dalykas, kurio labiausiai nemėgstu Pietų Italijoje. Priešingai nei šiaurėje, kur mačizmas labiau pasireiškia per išsilavinimą, karjerą, užimamą postą ir socialinį statusą, pietuose jis primityvesnis ir archajiškesnis. Vaikystėje jaunuoliai pradeda varžytis ir rodyti savo pranašumą futbolo aikštelėje, tačiau vėliau pranašumo siekiama kuo garsesnio prekės ženklo drabužiais, kuo greitesniu motoroleriu ar kuo didesniu auksiniu kryžiumi ant kaklo. Galiausiai visa tai perauga į kovą dėl moterų. „Tikras“ pietų italas privalo mokėti suvilioti varžovo merginą, žmoną ar seserį, todėl jiems berti komplimentus ir žadėti visą pasaulį – įaugę į kraują. Pripažįstu, jie tai sugeba puikiai, bet iš esmės tai yra tik priemonė tikslui pasiekti, o ne nuoširdus prisipažinimas meilėje. Merginų jau nebestebina vyrų elgesys, kai prasilenkiant su jauna porele, vyrukas meiliai glaudžia savo partnerę, bet kartu viliokiškai merkia akį sutiktoms nepažįstamosioms.

Kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir Italijoje yra ir gero, ir blogo. Tačiau neigiamų dalykų sąrašas kur kas trumpesnis už teigiamų, todėl Italija ir toliau išlieka mano mėgstamiausių šalių viršūnėje. Beje, tai kad Pietų Italijoje gajus mačizmas, nereiškia, kad joje nėra sąžiningų, kultūringų ir moteris gerbiančių vyrų. Tikiu, kad tokių dauguma, tiesiog visada atsiranda kažkas, kas į medaus statinę įpila žibalo.

Raktažodžiai: Italija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Nuo pat mažens man Italija asocijuodavosi su atsipalaidavimu, kaitria saule, šilta žydra jūra, jaukiais miesteliais su siauručių gatvelių labirintais, kvapiomis apelsinmedžių giraitėmis ir tradicijomis, kuriose šeima, nuoširdumas, pagarba, pagalba yra kertinės vertybės. Pirma vieta, kurioje pabuvojau Italijoje, buvo Turinas, todėl vos tik žengus koją iš lėktuvo mano vaizduotėje ilgus metus puoselėtas Italijos įvaizdis subyrėjo į šipulius – buvo šalta, per storus debesis neprasiskverbė nė vienas saulės spindulys, visi kažkur skubėjo... Pats Turino miestas pasitiko plačiomis gatvėmis, automobilių spūstimis ir dideliais pastatais.


O kur gi įsivaizduotas „atsipūtimas“, neskubėjimas, apelsinmedžiai, saulė..? Teko pripažinti, kad šiaurės italų gyvenimas nelabai kuo skiriasi nuo vakarų europiečių, kur triukšmas, spūstys, perpildyti metro, viršvalandžiai darbe, nuolatinis lėkimas yra kasdieniai palydovai.


Po kelerių metų likimo buvau nublokštas jau į kitą Italijos galą – Apuliją. Mažuose šio regiono miesteliuose vėl atgimė per keletą metų gerokai primiršti Italijos vaizdiniai. Širdis džiūgavo – „tikroji“ Italija egzistuoja! Visgi vaikystėje susikurtas Italijos įvaizdis nebuvo iš piršto laužtas. Įsitikinau, kad Italijoje iš tikrųjų puodelį kavos galima siurbčioti visą valandą smagiai šnekučiuojantis su draugu, žmonės čia be galo šilti, draugiški ir visada pasiruošę padėti, o mažų miestelių gatvelių raizgalynė gali tapti neįveikiamu labirintu.


Dabar, vėl gyvendamas Lietuvoje, dažnai pasvarstau, tai kas gi yra ta „tikroji“ Italija? Ar apskritai ji gali būti tikra arba netikra? Kadangi nuo mažens Italiją įsivaizdavau tokią, kokia ji yra pietuose, ilgai buvau įsitikinęs, kad būtent Pietų Italiją reikėtų vadinti „tikrąja“. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nėra nei tikrosios, nei netikrosios Italijos. Viskas priklauso nuo požiūrio. Tiek šiaurės, tiek ir pietų italams „tikroji“ Italija yra ta, kurioje jie gimė ir užaugo, o keliautojams – ta, kuri juos pavergė iš pirmo žvilgsnio. Tik pabuvojęs abiejose šalies dalyse suvoki jų milžiniškus skirtumus ir supranti, kodėl karts nuo karto pasigirsta kalbų, jog šiuos du visiškai skirtingus pasaulius reikėtų oficialiai padalyti į dvi valstybes. Šiauriečiai to nori, nes pavargo sunkiai dirbti ir stebėti, kaip visi jų uždirbti pinigai keliauja tingiesiems pietiečiams (jų akimis žiūrint), tuo tarpu pietiečiai pavargo nuolat jaustis prastesniais.

Raktažodžiai: Italija la dolce vita

Įkėlė: Įkėlimo data:

Pirma diena Pietų Italijoje buvo permaininga ir kupina įspūdžių. Pagal tarptautinę mainų programą į Monopolį vykau dirbti anglų kalbos mokytojo padėjėju. Skridau iš Vilniaus į Barį per Romą, kur ir prasidėjo pirmieji nuotykiai. Nors atskridome laiku, prie lėktuvo 20 minučių niekaip neatvažiavo laiptai. Deja, tos 20 minučių buvo lemtingos – pavėlavau į jungiamąjį skrydį į Barį ir pamečiau lagaminą. Pasirodo, toks buvau ne vienas. Oro uoste susipažinau su kitu maždaug 30 m. amžiaus italu, skridusiu iš Vilniaus į Barį, su kuriuo kartu ir laukėme kito skrydžio. Prisimenu, kad pirmą įspūdį apie pietų italus susidariau tikrai ne kokį. Nors jis buvo draugiškas, tačiau nuolat keikėsi, garsiai šūkavo ir be perstojo apkalbinėjo VISAS pro šalį einančias moteris. Vieną minutę netgi buvau pradėjęs galvoti, kaip tarp tokių žmonių reikės ištverti pusę metų...

Po kelių valandų jau leidausi Baryje. Kadangi mane turėjo pasitikti praktikos mentorė, po pirmos pažinties su oro uoste sutiktu italu šiek tiek nerimavau, kokia ji bus. Visa laimė, ji ir visi kiti sutikti pietų italai buvo nepalyginamai malonesni ir kultūringesni. Dženė, toks buvo jos vardas, greitai padėjo susirasti pradingusį lagaminą (pasirodo, lagaminas atkeliavo ankstesniu skrydžiu), sėdom į automobilį ir patraukėm galutinio tikslo link. 25 minutės ir mes jau Monopolyje. Siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis privažiavome prie jūros krantinės. Nežinojau, kur gyvensiu, tad pamaniau, kad ji mane čia atvežė tiesiog parodyti jūrą. Be galo nustebau, kai ji iš bagažinės pradėjo traukti mano lagaminą. „Gyvensi čia“, – pamojusi ranka į gretą stovintį XVIII a. namą pasakė ji. Iš džiaugsmo ir nekantrumo negalėjau nustygti vietoje, tad greitu žingsniu patraukėm mano naujųjų namų link. Įėjęs į vidų pasijutau tarsi laiko mašina kelis šimtmečius grįžęs atgal – prieš akis atsivėrė baltos sienos ir tokios pat spalvos skliautinės lubos. Iš karto atidariau langines. Vis dar negalėjau patikėti, kad mane ir Adrijos jūrą mažiausiai pusę metų skirs tik kokių 7 m. pločio pėsčiųjų takas!

Apsitvarkęs ir šiek tiek užkandęs nuėjau miegoti. Ryte pabudau ne nuo žadintuvo, bet Adrijos jūros ošimo, kuri per naktį taip įsišėlo, kad į krantinę dūžtančių bangų purslai ritmiškai barbeno į mano langus. Nepakartojamas jausmas...namukas

Raktažodžiai: Apulija Monopolis