Pietų Italija kino filmuose
Praeitame įraše pristačiau populiarius Italijos dainininkus, tuo tarpu šiandien norėčiau supažindinti su kinu. Dėl išskirtinio Pietų Italijos kraštovaizdžio, kultūros, klimato ir kitų palankių veiksnių šį nuostabų Italijos kraštą kasmet filmavimams pasirenka daugybė italų ir užsienio režisierių. Toliau glaustai pristatysiu po vieną filmą, nufilmuotą kiekviename iš penkių Pietų Italijos regionų.
Benvenuti al sud („Sveiki atvykę į pietus“). Šį lengvo turinio ir ypač nuotaikingą filmą, daugiausia nufilmuotą Kampanijoje, mažyčiame Kastelabatės (Castellabate) miestelyje, turėtų pažiūrėti kiekvienas, norintis susipažinti su Pietų Italija, jos žmonėmis ir jų gyvenimo būdu. Filme pasakojama 2 metams į pietus dirbti perkelto paštininko iš Šiaurės Italijos istorija ir tai, kaip visos jo išankstinės baimės dėl Pietų Italijos skurdo, nusikalstamumo, mafijos ir visapusiško atsilikimo kaip mat išgaruoja susipažinus su ypač draugiškais vietiniais gyventojais, nuostabia jūra bei kalnais ir įsijautus į pietietišką gyvenimo ritmą.
Ballo a tre passi („Trijų žingsnių šokis“). Šis filmas nufilmuotas Sardinijoje ir pristato keturias atskiras, bet tarpusavyje susijusias istorijas – kiekviena jų atspindi vieną iš keturių gyvenimo Sardinijoje metų laikų. Šis filmas ypač įdomus tuo, kad leidžia susipažinti su kitokia, neturistine Sardinija. Beje, filme kartais kalbama sardų kalba (Sardinijos dialektu), todėl jį geriau žiūrėti su subtitrais.
Šio filmo treilerį galite peržiūrėti čia
Le quattro volte („Keturi metų laikai“). Šis filmas nufilmuotas Kalabrijoje, mažame Kaulonijos (Caulonia) miestelyje ir jo apylinkėse. Tai savitas, filosofinis, pusiau dokumentinis filmas, pasakojantis apie Kalabrijos kaimo žmones, gyvūnus, papročius ir tradicijas. Filme neišgirsite nė vieno dialogo ar muzikos – tik natūralius gamtos, žmonių ir gyvūnų garsus ir galėsite pasigėrėti nuostabiu Kalabrijos kraštovaizdžiu.
Io non ho paura („Aš nebijau“). Tai mano vienas mėgstamiausių ir labiausiai sužavėjusių kada nors matytų itališkų filmų, nukeliantis į 1978 m. vasarą, šiaurinę Apulijos dalį, Fodžos (Foggia) apylinkes. Visi, išskyrus vaikus, nuo saulės kaitros slepiasi namuose. Tik jie nerūpestingai leidžia laiką auksiniuose javų laukuose ir apleistame name, kol netikėtai atranda požeminę slėptuvę ir joje laikomą pagrobtą bendraamžį iš Šiaurės Italijos. Rutuliojantis veiksmui po truputį ima aiškėti didelės mažos Pietų Italijos šeimos ir nusikaltimo paslaptys… Tai nuostabus filmas, pakerintis ne tik intriguojančiu siužetu, bet ir įspūdingais Apulijos vaizdais.
I cento passi („Šimtas žingsnių“) – toks atstumas skyrė filmo herojaus namus nuo mažo Sicilijos miestelio mafijos boso namų. Tai dar vienas be galo jaudinantis filmas, paremtas tikra istorija, kurį drąsiai rašyčiau į savo įdomiausių filmų penketuką. Filmas pasakoja jauno kairiųjų pažiūrų siciliečio aktyvisto, išdrįsusio viešai prabilti apie mafiją, istoriją, kuris, naudodamasis su draugais įkurta vietine radijo stotimi, atskleidė mafijos nusikaltimus. Jaunuolis, sulaukęs vos trisdešimties, buvo nužudytas per sprogimą. Policija eilinį kartą užmerkė akis ir šį nužudymą traktavo kaip nelaimingą atsitikimą arba savižudybę, tačiau jo draugai ir artimieji to niekada nepripažino…
