PAŽINK! PAMATYK! PARAGAUK!

pugliaPAŽINK! Apulija užima pietrytinę Apeninų pusiasalio dalį. Kontrastų ir įvairenybių kraštas, skalaujamas Jonijos ir Adrijos jūrų, keliautojus pasitinka ilgesne nei 800 km jūros pakrante. Širdį malonina ir akis džiugina aukso spalvos kviečių laukai, vešlūs sodai, visžalių alyvmedžių giraitės ir našūs vynuogynai, uogas nokinantys po šilta Viduržemio jūros saule.

Skirtingai nuo kitų Italijos regionų, pačiame piečiausiame vyrauja plačios lygumos ir neaukštos kalvos. Vienintelės kalnuotos vietos – Gargano pusiasalis (Promontorio del Gargano) Apulijos šiaurėje ir Dauno kalnai, todėl Apulija laikoma mažiausiai kalnuotu Italijos regionu. Apulija laikoma ir ne itin vandeningu kraštu. Keletas sraunių upių teka Tavolierės (Tavoliere delle Puglie) lygumoje – vienoje didžiausių ir derlingiausių Italijos lygumų. Kai kur lietaus vanduo skverbiasi per kalkakmenio klodus ir formuoja požeminius kanalus, kuriais teka ir į paviršių ištrykšta tik netoli pakrantės. Gruntinis vanduo (čia jo nestinga) laikui bėgant čia išgraužė nemažai paslaptingų, bauginančių ir viliojančių urvų bei išplovų.

Kas mėgsta jūrą, čia pasijus lyg rojuje – Adrijos pakrantė daugiausia uolėta, tik kur ne kur įsiterpusios balto smėlio įlankėlės, o platūs smėlio paplūdimiai jūsų laukia Jonijos pakrantėje. Jokiu būdu negalima pamiršti ir Italijos „pentino“ – Gargano pusiasalio, toli įbridusio į skaidrų Adrijos vandenį ir saugančio stebuklingo grožio Tremičio (Isole Tremiti) salas.

Apulija ne tik atostogų kurortas, garsėjantis krištoline jūra, smėlėtais paplūdimiais ir kaitria saule. Ji – civilizacijos lopšys ir vertingų kultūros bei meno lobių saugotoja. Norintiems pasinerti į praeitį Apulija siūlo daugybę vietų, primenančių seną jos kilmę – čia skleidžiasi senovės Graikijos, Romos imperijos istorija ir puikuojasi renesanso, baroko puošnumas.

PAMATYK! Garganas ir Tremičio salos yra Šiaurės Apulijos pasididžiavimas. Skaidrus it krištolas vanduo, aukštos akinamai baltos uolos, jaukios įlankėlės, spalvingi sodai ir vešli augalija yra skiriamieji šių gamtos stebuklų – kyšulio ir salų – bruožai. Čia tyvuliuojantys Lezinos ežeras (Lago di Lesina) ir Varano lagūna (Lago di Varano) taip pat kuria šiek tiek neįprastą, bet be galo įspūdingą vaizdą. Puikūs dviejų užburiančių miestelių – Peskičio (Peschici) ir Viestės (Vieste) – smėlio paplūdimiai svetingai pasitinka kiekvieną poilsiautoją, o ypač šeimas su vaikais. Keliaujančius toliau į pietus sužavi mažos Matinatos (Mattinata) įlankėlės, į kurias dažniausiai patekti galima tik valtele ir kurias budriai saugo uolos. Žvelgiant į tas didžiules ir mažesnes uolas, ir į tas, kurios vos išnirusios iš vandens, atrodo, lyg jas būtų plačiai išmėtę milžinai. Dar keletas kilometrų ir pakrantės linija tampa atvira ir tiesi.

Iš daugybės lankytinų vietų žinomiausia yra Viestės miestelis. Atvykstantieji itin vaizdingu pakrantės keliu nuo Matinatos iš labai toli pamato šio uolėtoje pakrantėje įsikūrusio miestelio stogus. Milžiniškas kalkakmenio monolitas, vadinamas Pasaulio smaigaliu (Pizzomunno), lyg sargybinis ryžtingai išnyra iš jūros priešais miestelio paplūdimį. O senovės pėdsakai veda į istorinį miestelio centrą, kur stovi grakšti katedra ir slėpininga pilis.

Aukštai ant uolėtos kalno viršūnės užsiropštęs Peskičio miestelis žvelgia į vieną gražiausių Italijos įlankų. Šioje pakrantės dalyje plačiai išsibarsčiusios grotos, jūros žydrynėje atsispindi alpinių pušų žaluma, o keletas gilią senovę menančių gynybinių bokštų byloja apie kadaise turkų vykdytus antpuolius. Šį baltai dažytų namų miestelį, kuriame dar galima rasti tradicinių žvejybos prietaisų, vadinamų trabucchi, nuo seno labai mėgsta keliautojai. Peskičio senamiestį supa senos gynybinės sienos, o toliau, prie pat uolos krašto, stovi didinga pilis.

Reto grožio Tremičio salynas nuo Gargano pusiasalio nutolęs maždaug 20 kilometrų. San Dominas (San Domino), San Nikola (San Nicola), Kapraja (Capraia), Kretačis (Cretaccio) ir Pjanoza (Pianosa) – tai penkios mažos jo salos, traukiančios keliautojus iš viso pasaulio itin skaidria jūra ir neapsakomo grožio pasauliu tiek po vandeniu, tiek ir virš jo. San Domino saloje geriausiai išplėtota turizmo infrastruktūra ir joje yra vienintelis salyne smėlio paplūdimys. Daugelis salos įlankėlių pasiekiamos tik iš jūros, tačiau saule ir jūra jose galima mėgautis absoliučioje ramybėje. Kvapūs San Domino pušynai kviečia pasivaikščioti, o gal net pėsčiomis pereiti visą salą – kadangi sala nedidelė, tai padaryti galima vos per 2 valandas. Kitoje saloje, San Nikoloje, gyvena dauguma nuolatinių salyno gyventojų (iš viso salyne nuolat gyvena 350 žmonių). Jei planuojate išvyką laiveliu į kitas Tremičio salas, nepamirškite pasiimti priešpiečių ir vandens, nes ten nusipirkti tiesiog nebus kur. Salyną keltu galima pasiekti iš Peskičio, Viestės, Rodžio (Rodi), Manfredonijos (Manfredonia) ir Termolio (Termoli).


Centrinės Apulijos pakrantė

Centrinės Apulijos pakrantė populiari ne tik tarp italų, bet ir tarp viso pasaulio keliautojų, atvykstančių pažinti šį nuostabų regioną, garsėjantį ypatingo grožio mistiškais Itrijos slėnio (Valle d’Itria) miesteliais. Tačiau norintys pasilepinti saulės spinduliais ir atsivėsinti žydroje jūroje renkasi Adrijos jūros paplūdimius ir mažas įlankėles. Pasimėgauti jūra galima beveik bet kurio pakrantės miestelio paplūdimiuose, tačiau populiariausi yra Polinjano a Marės (Polignano a Mare), Monopolio, Kapitolo (Capitolo), Tore Kanės (Torre Canne) kurortiniai miesteliai.

Vaizdingas Polinjano a Marės (Polignano a Mare) senamiestis, į jūrą žvelgiantis nuo stačių kvapą užimančių 30 m aukščio uolų, traukte traukia tiek įdomia architektūra, tiek ir nepakartojama panorama. Pastatyti visai arti stačių uolų briaunų namai išnyra iš jūros kaip kregždžių lizdai. Romantiška Polinjano a Marės architektūra ir spalvų kontrastai, Palacėzės grotos (Grotta Palazzese) terasoje įrengtas restoranas ir skaniausi visoje Apulijoje rankų darbo ledai kuria magišką, beveik nutolusią nuo realybės miestelio atmosferą. Eidamas žydinčiomis gėlėmis išpuoštomis vingiuotomis gatvėmis pasijunti lyg rojuje. Naktį, kai miestelį apšviečia tūkstančiai lempučių, jis atrodo dar šviesesnis ir gyvesnis nei dieną.

Monopolis – piečiausias Bario provincijos uostas, nuo kryžiaus žygių laikų amžius buvęs vienas svarbiausių Italijos uostų. Gyvybingas ir dinamiškas uostamiesčio meninis ir kultūrinis gyvenimas bei miestelio naikinimai valdant turkams ir venecijiečiams ištrynė beveik visus senovės ir viduramžių pėdsakus, tačiau išpuoselėjo renesanso ir baroko dvasią. Monopolis patrauklus ir dėl ilgų smėlėtų paplūdimių, kuriuose netrūksta pramogų nei mažiems, nei dideliems, nei dieną, nei naktį.

Nuo Kapitolo (Capitolo) iki Tore Kanės (Torre Cane) yra piečiausi Bario provincijos paplūdimiai. Tore Kanė, buvęs senovės žvejų kaimelis, dabar kiekvieną vasarą virsta svarbiausiu Centrinės Apulijos naktinio gyvenimo punktu. Diskotekose, naktiniuose klubuose, restoranuose ir paplūdimiuose gyvenimas verda dieną naktį, todėl vasarą čia renkasi itin daug jaunimo, o kitais metų laikais čia atvykta šeimos su vaikais ir ramų poilsį mėgstantys keliautojai.

Salento pusiasalis

Salento pusiasalis (Peninsula Salentina) garsėja vienu įspūdingiausių kraštovaizdžių Italijoje, jį iš rytų skalauja Adrija, o iš vakarų – Jonijos jūra. Tarp užsienio keliautojų dar nespėjęs itin išpopuliarėti pusiasalis iš tikrųjų yra be galo vaizdingas ir unikalus. Menas, istorija, kultūra, laukinė gamta ir krištolinė jūra maloniai nustebina čia pirmą kartą apsilankiusius keliautojus ir priverčia juos grįžti – šis kraštas magiškai traukia. Salento krantai tiesiog užburia, kartais net sunku patikėti, kad esi Europoje, o ne Karibuose ar kitame egzotiškame pasaulio kampelyje. Šis pusiasalis – tai nepaliestas žemės lopinėlis tarp vakarinių Jonijos ir pietinių Adrijos jūrų krantų, kur tarpusavyje neįtikėtinai dera uolos ir smėlis, kur romantiški fiordai ir mažos nuošalios įlankėlės, natūralios grotos, beribiai smėlio paplūdimiai ir skaidrus kaip krištolas vanduo.

Adrijos jūros pakrantė mažiau lankoma turistų, tačiau ir ji keliautojus pasitinka kvapą gniaužiančiais vaizdais – virš jūros pakibusiomis stačiomis uolomis, jūros grotomis ir slaptomis įlankėlėmis, kur galima mėgautis jūra ir visiška ramybe, tarsi negyvenamoje saloje. Leidžiantis nuo Lečės (Lecce) žemyn pasitinka vienas už kitą gražesni miesteliai ir paplūdimiai: Tore del Orsas (Torre dell’Orso), Otrantas (Otranto), Santa Čezarėja (Santa Cesarea), Kastras (Castro) ir pačiame Salento pusiasalio galiuke, kur susitinka Adrijos ir Jonijos jūros, Marina di Leuka (Marina di Leuca).

Tore del Orso miestelis didžiuojasi smulkaus smėlio paplūdimiais ir Mėlynąja vėliava, kuri suteikiama už itin švarų jūros vandenį, paplūdimių saugumą ir teikamų paslaugų kokybę. Tarp dviejų didingų uolų 800 m ilgio įlankėlės paplūdimys sukelia magišką jausmą. Paplūdimį saugo žemos, pušimis apsodintos kopos. Miestelio pavadinimas kilo iš gynybinio bokšto, dar ir dabar stovinčio ant uolos ir iš aukštai žvelgiančio į miestelį.

Otrantas yra Italijos rytuose, todėl saulė jame teka anksčiau nei bet kuriame kitame Italijos mieste. Vis dar tūkstančius istorijų seka garsioji katedros mozaika, žingsnius atkartoja akmeninės senamiesčio gatvės ir link jūros vedantys skersgatviai, akinanti Viduržemio jūros saulė, saracėnų bombardų granitiniai šoviniai, pasivaikščiojimas gynybiniu pylimu – visai tai patvirtina garsaus italų rašytojo Roberto Cotroneo žodžius, kad Otrantas yra „nukritusi žvaigždė, kurioje saugoma visa visata, jos kasdienis gyvenimas ir didingi istoriniai įvykiai, kur laikas sustoja ir viskas, atrodo, susilieja, kai lengva sutikti praeities šešėlius ir kai kiekvienas žino, jog yra ypatingoje vietoje, kur laikas neteka tiesia linija, o vingiuoja“. Žinomiausi Otranto paplūdimiai: Aprodo di Enėja (Approdo di Enea), Baja del Ortė (Baia dell’Orte), Santa Čezarėjos baseinai (Le Piscine di Santa Cesarea), Aliminio paplūdimys (Spiaggia degli Alimini).

Leisdamiesi žemyn nuo Otranto pateksite į Santa Čezarea Termę, nuo raižytos plynaukštės žvelgiančią į jūrą. Šiame miestelyje įprasta XX a. pradžios architektūra, o jo pakrantėje garsiosios terminės versmės. Skirtingos temperatūros druskų ir sieros prisotinti gydomieji vandenys veržiasi iš keturių natūralių urvų. Be abejo, Santa Čezarea Termė nėra tik sveikatos ir grožio sinonimas, šis miestelis siūlo daugybę pramogų ir ilgus pasivaikščiojimus švarutėliais Salento pajūrio takais.

Šiandien Kastras atrodo kaip viduramžių miestelis, tačiau jo šaknys mena kur kas ankstesnius laikus – jį įkūrė senovės kretiečiai arba graikai. Miestelis į Adrijos jūrą žvelgia apsuptas nepakartojamos panoramos ir alyvmedžių žalumos. Siaura gatvelė iš aukščiau stovinčio Kastro Superiorės (Castro Superiore) veda į Kastro Mariną (Castro Marina) – šimtmečių senumo žvejų kaimelį, įsikūrusį nuostabioje Adrijos jūros įlankėlėje. Jo kerinčiame uoste vietiniai žvejai švartuoja savo laivelius, o netoli gamtos sukurtas mažas grotas naudoja kaip sandėlius. Tikru svajonių miesteliu Kastrą paverčia krištolinis jūros vanduo ir kaimelio šiaurėje atsiveriančios grotos, kurių žinomiausia yra Dzindzuluza (Grotta Zinzulusa). Ši grota turistus vilioja ne tik nuostabiais stalaktitais ir stalagmitais, bet ir itin įdomiais priešistoriniais radiniais. Paprastai grota pasiekiama uoloje iškaltu takeliu, tačiau kai jūros vanduo pakyla, ją aplankyti galima tik valtele.

Lankytis Salente ir nepabuvoti Leukoje – tai tas pat, kas lankytis muziejuje ir nepamatyti neįkainojamo šedevro. Nuo aukštos uolos, kurios papėdėje ir įsikūręs miestelis. atsiveria fantastiškas horizontas, kur susitinka Jonijos ir Adrijos jūros. Prie Dievo Motinos šventovės, vadinamos Santa Maria de Finibus Terrae, apima jausmas, kad atsidūrei prie pasaulio krašto. Nuostabaus grožio sodai supa eklektiško stiliaus XIX a. vilas, kuriose naujasis menas subtiliai dera su maurų architektūra ir romantiškais pajūrio takais, paskendusiais svaiginančiame oleandrų žiedų aromate. Iš Leukos uosto kasryt į jūrą išplaukia žvejų laivai, taip pat ir turistiniai laiveliai, kurie plukdo keliautojus į įspūdingas Milžinų, Prakartėlės, Vėlnio ir Drakono grotas (Grotta dei Giganti, Grotta del Presepio, Grotta del Diavolo, Grotta del Drago).

Jonijos jūros pakrantė yra žemesnė ir vilioja ilgais, plačiais smėlio paplūdimiais. Čia labiau išplėtota turizmo infrastruktūra, todėl rugpjūčio mėnesį, nors šioje pakrantėje paplūdimių yra daugiau nei kur kitur, kai kurie jų yra tiesiog perpildyti. Daugiausia turistai renkasi Tore San Džiovanio (Torre San Giovanni), Galipolio (Gallipoli) ir Porto Čezarėjo (Porto Cesareo) miestelius.

Išskirtinis jūros grožis – štai kas amžiams pakeri Tore San Džiovanio lankytojus. Galimybė grožėtis nuostabia jūros pakrante su daugybe romantiškų įlankėlių ir savitų paplūdimių, kuriuos skalauja, ko gero, vienas švariausių ir skaidriausių vandenų visame pasaulyje, – tai svajonių atostogos. Gamta šiam rojaus kampeliui tikrai dosni. Abejingų neliks kvapiems pušynams, skaidriai it krištolas jūrai ir puikiems paplūdimiams, kuriuos supa balto smėlio kopos ir savita pakrantės augalija.

Galipolis vadinamas Jonijos jūros perlu ir visoje Europoje vertinamas dėl švarios jūros bei smėlio paplūdimių. Tai vienas gražiausių Salento pusiasalio miestų, kurio prieigas skalaujančios krištolinės jūros atspalviai mainosi nuo šviesiai žalių iki tamsiai mėlynų. Galipolio pavadinimas kilęs iš graikiškų žodžių Kale Pollis – Gražus miestas. Senovės graikų palikimas juntamas ne tik pavadinime: vos įžengę į salos senamiestį, kurį su žemynine dalimi jungia tiltas, pasijusite tarsi šimtmečius grąžinti į praeitį ir galėsite mėgautis romėnų, graikų palikimu ir renesansu – rūmai, bažnyčios, Šv. Agotos katedra (La Basilica Cattedrale di Sant'Agata)... – kiekvienas miesto kampelis nuostabus! Tačiau Galipolis nėra tik menas ir istorija – madingi barai, klubai ir diskotekos traukia jaunus žmones ne tik iš visos Italijos, bet ir iš kitų pasaulio kraštų. Paplūdimio vakarėliai iki aušros, kokteliai jūros fone, pyragaitis dienai brėkštant – štai kas visus metus neleis pamiršti nuostabių atostogų.

Porto Česarėjo apylinkės garsėja auksiniais paplūdimiais, kurie driekiasi net 17 kilometrų ir visiškai patenkina turistų poreikius. Be to, vietiniai žvejai siūlo išskirtinę pramogą – jų laiveliais kartu leistis į žvejybą. Turistai mokomi atskirti žuvų rūšis ir čia pat denyje gali suvalgyti savo laimikį, kurį meistriškai paruošia įgulos nariai. Prie Porto Česarėjo yra viena iš 20 Italijos saugomų jūros zonų, į kurią pateko ir Triušių sala (Isola dei Conigli) – viena nuostabiausių Salento pusiasalio vietų.

Salentas – tai ne tik šilta jūra ir nuostabūs paplūdimiai. Jos sostinė Lečė (Lecce) laikoma vienu gražiausių Italijos miestų ir dažnai vadinama Pietų Italijos Florencija. Abejingų nelieka ne tik unikaliai šio miesto baroko architektūrai, pastatams, bažnyčioms ir paminklams, bet ir meniškai miesto aurai. Lečė išsiskiria iš kitų Apulijos miestų savotiška intelektine atskirtimi ir aristokratiška elegancija. Geriausia į senamiestį įeiti pro Rudiajės vartus (Porta Rudiae) ir žingsniuoti baroko stiliaus gatve iki katedros aikštės (Piazza del Duomo). Priešais atsiveria nuostabus vaizdas – seminarijos rūmai (Palazzo del Seminario), vyskupo rūmai ir katedra, – primenantis praeityje įkalintus religinius ir pasaulietiškus ritualus. Iš pažiūros vientisas pastatų ansamblis iš tikrųjų buvo statomas keletą šimtmečių. Panaši prabanga užplūsta ir žvelgiant į celestinų vienuolyną (Palazzo dei Celestini) ar Šventojo Kryžiaus baziliką (Basilica di Santa Croce).

Itrijos slėnis

Į rytus nuo Taranto prasideda Murdžijos (Murgia) prieškalnės, vadinamos Itrijos slėniu (Valle d’Itria). Itrijos slėnio išskirtinis bruožas – neprilygstamos elegancijos miesteliai ir magiški jų senamiesčiai. Ostūnis (Ostuni), Alberobelas (Alberobello), Lokorotondas (Locorotondo), Martina Franka (Martina Franca) – tai Apulijos brangakmeniai, sulaukiantys tikrai ne mažiau dėmesio nei nuostabios Salento pusiasalio krantus skalaujančios jūros. Pasakišką derlingo slėnio vynuogynų ir dirbamų laukų kraštovaizdį puošia kūgiški plačiai išsibarsčiusių trulių (trulli) stogai. Tokių pastatų tikrai nerasite niekur kitur pasaulyje. Įdomiausia – jie pastatyti iš akmenų nenaudojant jokios rišamosios medžiagos. Šie kruopščiai kalkėmis baltinti maži namukai atrodo lyg padengti akinamu sniegu, kurio fone itin išryškėja langus, terasas ir balkonus puošiančios gėlės, jos suteikia jaukumo ir tarsi nukelia į kitokį – pasakų – pasaulį. Dar vienas išskirtinis Apulijos bruožas yra maserijos (masseria) – tai nuostabaus grožio ir išskirtinės architektūros senų kaimo vietovių dvarai. Anksčiau juose gyventa kaip savarankiškose citadelėse. Šiandien nemažai jų restauruotų ir modernizuotų virto vilomis ar viešbučiais, kurių svečiai gali ilsėtis absoliučioje ramybėje ir mėgautis čia pat šeimininkų užaugintomis daržovėmis ir vaisiais. Gilūs Kastelanos (Castellana) apylinkių urvai ir ilgi jų takai beveik tris kilometrus veda slėpiningais požemiais, kur vanduo – tikra retenybė virš žemės – per tūkstančius metų sukūrė stulbinamą stalagmitų ir stalaktitų pasaulį. Beveik trijų kilometrų ilgio Kastelana Grotės urvų (Grotte di Castellana) takai vingiuoja maždaug 70 m gylyje. Temperatūra svyruoja nuo 11 iki 15 °C, o drėgnumas kai kur siekia 90 ar net 100 procentų. Tai didžiausi visoje Italijoje karstiniai urvai. Kaip jie susidarė? Dirvožemis sugeria visą atmosferinį vandenį (paviršiuje vandens visiškai nelieka) ir atiduoda jį požeminėms upėms, kurios ir šiandien maždaug 270 m gylyje graužiasi kelią į jūrą.

Trulis, laikui nepasiduodantis kaimo vietovės pastatas, visada buvo siejamas su Apulija kaip vienas tipiškiausių valstietiškos Apulijos prigimties išraiškų. Šio tipo pastatų gana daug Bario, Brindizio ir Taranto provincijose, tačiau geriausiai jie išsaugoti Alberobelo miestelyje. Iš pradžių truliai buvo statomi akmenų nesurišant jokiu skiediniu, taigi buvo visiškai pasikliaujama fizikos dėsniais. Kadangi taip statyti buvo galima tik mažus trulius, vėliau imta naudoti ir rišamąjį skiedinį. Šiandien UNESCO saugomame žaviame Alberobelo senamiestyje stovi apie 450 trulių. Siauros gatvelės ir įvairaus dydžio nameliai akinamai baltomis sienomis sukuria pasakišką atmosferą. Apie šį miestelį ir jo trulius sukurta nemažai legendų. Viena jų pasakoja, kaip susipykę broliai padalijo šeimos trulį į du ir pasistatė trulius siamo dvynius (Trullo Siamese). Visame pasaulyje toks yra tik vienas! Net ir šiandien daugelyje Alberobelo trulių gyvenama, kituose įkurtos suvenyrų parduotuvės, barai ir viešbučiai. Didžiausias ir vienintelis tokio tipo dviejų aukštų pastatas vadinamas trulių karaliumi (Trullo Sovrano), jį galima pasiekti leidžiantis Via del Gesù gatve.

Dar vienas Apulijos brangakmenis Ostūnis vadinamas Baltuoju miestu. Jis įsikūręs itin gražioje vietoje ant trijų kalvų, o iki Adrijos jūros pakrantės vos keletas kilometrų. Važiuojančius pakrantės greitkeliu Fazanas (Fasano)–Brindizis (Brindisi) keliautojus pakeri nepakartojamas vaizdas – akinančiai baltos ant kalvos įsikūrusio miesto sienos. Nenuostabu, kad negalėdami atsispirti Ostūnio kerams daugelis turistų noriai keičia kelionių planus ir suka aplankyti miestelio. Neskubėdami atraskite visas Ostūnio įdomybes, klaidžiokite senovinių siaurų gatvelių labirintais, vedančiais pro baltutėlius namus, barus ir restoranus, kuriuose galima paragauti tradicinių Apulijos patiekalų. Liepą ir rugpjūtį čia daug turistų, tačiau kitais mėnesiais jis neįtikėtinai ramus ir keri atpalaiduojančia atmosfera. Tai miestelis, kuriame nepaprastai gera pasiklysti ir klaidžiojant atrasti neįtikėtinų dalykų.

Lokorotondas – gyvas ir labai jaukus mažas miestelis, įsikūręs kalno viršūnėje, iš kur atsiveria įspūdinga Itrijos slėnio panorama. Miestelio pavadinimas kilęs iš gatvių apskritimo. Ratu ant kalvos sustatyti baltinti dviejų arba trijų aukštų namai su šlaitiniais stogais kiekvienam palieka neišdildomą įspūdį. Labiausiai Lokorotondas žavi senamiesčiu – siaurutėmis gatvelėmis su slaptomis nišomis, mažomis aikštėmis, elegantiškais miniatiūriniais vartais ir pasakiško grožio balkonais, pilnais gėlių. Iš senamiesčio atsiveria nuostabūs žemiau plytinčio slėnio vaizdai.

Itrijos slėnio perlas – elegantiškasis Martina Frankos senamiestis. Miesto sienos juosia istorinį centrą – tai tik pėstiesiems skirta zona, kur valdo ramybė. Čia baroko magija tiesiog tvyro ore: muzika, teatras, nuostabi architektūra, niekur neskubantys žmonės – visa tai miestui suteikia išskirtinę aurą. Žymiausi miestelio architektūros paminklai yra Kunigaikščių rūmai (Palazzo Ducale) ir Šventojo Martyno bazilika (Basilica di San Martino), tačiau senamiestyje daugybė didingų pastatų su nuostabiais kalvių sukurtais balkonais, didelėmis dekoruotomis durimis ir vingiuotais motyvais puoštais langais, lodžijomis, skliautais, festonais ir voliutomis.

Nors Matera priklauso Bazilikatos regionui, keliaujant po Apuliją būtina ją aplankyti – ir ne tik dėl labai patogios geografinės padėties. Tai vienas įdomiausių ir labiausiai vaizduotę žadinančių Italijos miestų, kuris dar visai neseniai turistams buvo beveik nežinomas. Matera yra išskirtinis neolito amžiaus kultūros tradicijų ir civilizacijos pavyzdys. Senasis miestas (Sassi di Matera) buvo įkurtas tiesiog uolėtame tarpeklyje. Daugybė natūralių Materos urvų buvo pirmieji neolito amžiaus gyventojų namai. Urvai išsidėstę vienas virš kito be jokios sistemos; tik vaikščiodamas po juos suvoki, kad klaidžioji namų labirinte. Vieno namo stogas galėjo būti kelias, laiptai, sodas ar kito namo grindys. Beje, neatsitiktinai Melas Gibsonas kontraversiškąją „Jėzaus kančią“ filmuoti nusprendė būtent čia, nes reikėjo specialaus kraštovaizdžio, apdovanoto mistinėmis spalvomis ir ypatinga atmosfera. Be jokios abejonės, dėl unikalios aplinkos, istorijos ir kraštovaizdžio Matera yra vienas iš didžiausią susižavėjimą keliančių Italijos miestų.

PARAGAUK! Apie Apulijos virtuvę dėl paprastų sudedamųjų dalių visada buvo sakoma, kad ji „skurdi“, tačiau įtinka kiekvieno skoniui. Taigi šio regiono virtuvei būdingi ne įmantrūs, o paprasti patiekalai. Apulijos maistą sudaro trys pagrindiniai elementai: kietieji kviečiai, daržovės ir alyvuogių aliejus, kuris čia vienas geriausių pasaulyje. Šiuos tris elementus vietiniai gyventojai derina su mėsa bei žuvimi ir sukuria originalius patiekalus, kurių skonio su niekuo neįmanoma supainioti.

Žinoma, ant Apulijos gyventojų stalo karaliauja makaronai (la pasta), pagardinti daržovių, žuvies ir jūros gėrybių padažais. Patys populiariausi Apulijos makaronai vadinami „ausytėmis“ (orecchiette). Jie paprastai valgomi su ropių lapų padažu. Vienas retesnių ir be galo skanių patiekalų – Tiella (išvertus pažodžiui – „degto molio puodas“). Šis orkaitėje kepamas patiekalas dažniausiai gaminamas iš ryžių, bulvių ir midijų.

Pajūrio zonoje itin mėgstamos žuvys. Iš jų ruošiama daugybė patiekalų, kurių skaniausias ciambotto – gruzdintos jūrų gėrybės su pomidorais, svogūnais ir pipirais. Beje, Taranto midijos yra vienos skaniausių visoje Italijoje. Taip pat nepamirškite paragauti ir jūros ežių (ricci di mare), kurie valgomi tiek žali (vietiniai mėgsta juos valgyti tik pagautus, net nenuplauna gėlu vandeniu), tiek ir paruošti kaip sudedamoji patiekalo dalis. Jei norėsite paragauti mėsos patiekalų, būtinai išmėginkite ėrieną (agnello), ant mažos ugnies virtą moliniame inde arba keptą orkaitėje su bulvėmis ir laukiniais svogūnais.

Andrios provincijoje gaminamai sultingai mocarelai ir buratai (burrata – šviežias sūris, kurio viršus iš mocarelos, o viduje grietinė) Italijoje lygių nėra. Vis dėlto laikui bėgant galvijų Apulijoje laikoma vis mažiau ir sūrio gaminimo tradicijos jau primirštos.

Smaližiai taip pat nenusivils. Apulijoje gausu Viduržemio jūros saldumynų, kurie paprastai gaminami iš džiovintų vaisių, medaus ar sirupo.