ĮRAŠAI, SUSIETI SU RAKTINIU ŽODŽIU Šventės

Įkėlė: Įkėlimo data:

„Natale con i tuoi, Pasqua con chi vuoi“ (Kalėdos su šeima, Velykos su kuo nori) – taip skamba populiarus italų posakis apie dvi didžiąsias metų šventes, tačiau pietų italai jį pritaikė prie savo gyvenimo būdo: „Natale e Pasqua con i tuoi, Pasquetta con chi vuoi“ (Kalėdos ir Velykos su šeima, antroji Velykų diena su kuo nori). Kadangi pietiečiai geriau išsaugoję senąsias tradicijas ir yra religingesni, bent jau pirmoji Velykų diena taip pat dažniausiai sutinkama šeimoje.

Daugelyje Pietų Italijos miestelių Didįjį penktadienį ir šeštadienį, o kartais ir Velykų sekmadienį, rengiamos iškilmingos religinės procesijos. Bažnyčios turi specialias Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus statulas, kurios per šias procesijas nešamos miestelių gatvėmis arba pastatomos pagrindinėje aikštėje. Procesijų dalyviai persirengia senoviniais kostiumais, o bažnyčios išpuošiamos alyvuogių šakelėmis. Pasižiūrėti šių procesijų, tarsi nukeliančių į Jeruzalės gatves, kuriomis Jėzus nešė savo kryžių ir galiausiai buvo nukryžiuotas, susirenka netgi netikintieji. Iš vietinių italų esu girdėjęs, kad ypač įspūdinga procesija vyksta Sicilijoje, Enoje (Enna), kur persirengę senoviniais rūbais miesto gatvėmis žingsniuoja daugiau nei 2 000 vienuolių.
procesija


Velykos žymi ir advento pabaigą, todėl per šią šventę italams taip pat labai svarbus maistas. Tradiciškai ant Velykų stalo dedama ėrienos ar ožkienos, artišokų ir išskirtinės velykinės duonos, kuri skirtinguose regionuose skiriasi. Velykų proga dovanojama Colomba (karvelio formos pyragas) ir šokoladiniai kiaušiniai, kuriuos ypač mėgsta vaikai dėl dviejų priežasčių – šokolado ir kiaušinyje laukiančio siurprizo. Pastaruoju metu šokoladinių kiaušinių dovanojimo tradicija iš simbolinės įgavo materialistinę formą, todėl dovanojami vis didesni kiaušiniai. Be to, kartais užsakoma į juos įdėti, pavyzdžiui, sužadėtuvių žiedą, laikrodį, kitokių papuošalų ar net mobilųjį telefoną.

Net jei ir nesate labai religingas, bet Velykų laikotarpiu lankysitės Pietų Italijoje, nepraleiskite progos įsilieti į procesiją lydinčių žmonių minią ir pajusti ore tvyrančią Velykų dvasią.

Raktažodžiai: Šventės

Įkėlė: Įkėlimo data:

Artėjant Kalėdoms prisiminiau, kaip šias šventes prieš keletą metų sutikau Pietų Italijoje, Apulijoje. Kadangi ir Lietuva, ir Italija yra krikščioniškos šalys, esminių tradicijų skirtumų nepastebėjau, tačiau Kalėdas su šeima Lietuvoje švenčiam kiek kitaip.

Kad ir kaip būtų, labiausiai šventės skiriasi oru. Įprasta, kad Lietuvoje per Kalėdas būna nors šiek tiek sniego. Jei jo ir nebūna, bent jau temperatūra laikosi žemiau nulio. Tuo Tarpu Monopolyje visą dieną lijo ir laikėsi maždaug +12 °C šiluma. Atrodė, kad ruošiamės Velykoms, o ne Kalėdoms...

Kitaip nei Lietuvoje, kur pagrindinis Kalėdų simbolis yra eglutė, Pietų Italijoje šių švenčių laikotarpis neįsivaizduojamas be prakartėlės. Jų matysite visur – namuose, valstybinėse įstaigose, bažnyčiose, parduotuvėse, restoranuose, baruose. Ir įvairiausių – nuo mažų plastikinių iki ypač tikroviškų su natūralaus dydžio žmonių ir gyvulių figūromis.
presepe-11


Labiausiai nustebino tai, kad Kalėdų senelis ir tradicija keistis dovanomis per Kalėdas Italijoje prigijo palyginti neseniai, nes tradiciškai dovanomis visada buvo keičiamasi per Trijų Karalių šventę. Be to, Italijoje vaikams dovanas per Tris Karalius neša Befana – geroji ragana, kuri naktį atskridusi ant šluotos dovanas sudeda į kojines.

Kaip ir Lietuvoje, Italijoje Kūčių vakarienės susirenka visa šeima, bet skirtingai negu mes, per Kūčias italai valgo viską – pieno produktus, kiaušinius, mėsą ir t. t. Kadangi buvau pasakojęs, jog Kūčių vakarienę pradedame dalydamiesi kalėdaičiu („plotkele“), ant stalo dedame 12 patiekalų (tarp jų būtinai kūčiukus), nevalgome mėsos, pieno ir t. t., šeima, kurioje vakarieniavau, paruošė staigmeną – kaldėdaičius, aplietus... baltuoju šokoladu. Dar labiau nei šokoladas ant kalėdaičių nustebino tai, kad jie buvo palikti vakarienės pabaigai kaip desertas.

kaledaiciaiSkolingas stengiausi nelikti ir aš. Kadangi mama buvo atsiuntusi pačios keptų kūčiukų, nusprendžiau jais pavaišinti visą šeimą. Beje, sunkiausia užduotis buvo rasti aguonų, nes jų nemačiau nė viename prekybos centre. Galiausiai, tik patarus vietiniams gyventojams, jų pavyko rasti vaistinių žolelių parduotuvėje, kur nupirkau du paskutinius likusius pakelius. Gal aguonų buvo per mažai, gal per trumpai mirkėm kūčiukus, o gal tiesiog trūko cukraus, bet jų skonis nesužavėjo nė vieno...

Raktažodžiai: Italijos virtuvė Šventės