ĮRAŠAI, SUSIETI SU RAKTINIU ŽODŽIU Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Manoji Sicilija – Stebuklų sala. Šį pavadinimą negailestingai pasisavinau iš savo antropologo vyro. Jis – toji priežastis, kodėl šiuo metu rašau apie Siciliją iš Sicilijos. Priežastis – banali, kai vertini globaliais masteliais, bet daug reiškianti, kai žvilgsnis krypsta žmogaus link. Ištekėjau ir atkeliavau paskui vyrą „į pasaulio kraštą“. Nors, nemeluosiu, – savęs emigrante nevadinu. Laikau save (ir savo šeimą) Europos piliete, namus turinčia keliose valstybėse. Nė iš vienos nepabėgau, nė į vieną neatbėgau. Pažįstu nemažai moterų dėl meilės atkeliavusių į šią Stebuklingąją Salą. Vieno standartizuoto socialinio paveikslo nepavyks nupiešti, bet esmę, manau, atskleidžia faktas, jog kol kas negirdėjau atvirų pageidavimų bėgti iš čia ir palikti šį, kam – rojaus, o kam – skaistyklos, kampelį.

ItalaFoto: Kristina Sabaliauskaitė


Man Sicilija – stebuklinga. Myliu šį kraštą. Jo žmones. Jūrą. Saulę. Maistą. [Kol kas dar] socialistinį gyvenimą. Architektūrą. Sicilijos chaosą gatvėse ir tvarką namuose (perkeltine ir tiesiogine prasme). Man patinka stiprus šeimos kultas. Pagarba kitam ir kitokiam. Nesumeluota tolerancija į tave nepanašiam. Patinka, jog čia yra vietos visiems. Žinoma, kai siciliečiai manęs vis dar užklausia, ką manau apie Siciliją, o aš atsakau daugmaž tais pačiais žodžiais, plojimų sulaukiu tik tada, kai ištariu, jog man patinka sicilietiškas maistas. Ir jie yra teisūs – sicilietiška virtuvė, tegul ir kiek perdėta meile aliejuje keptiems dalykams, yra fantastiška.

Esu žemaitė. Gyvendama tarp siciliečių, matau daug panašumų tarp jų ir žemaičių. Tas pats santūrumas. Ta pati orientacija į kitą, tas pats svetingumas. Taigi, kultūrinio šoko, čia atsikrausčius, nebuvo. Buvo de javu, kad kažkada taip gyvenau – pirmieji metai buvo lyg grįžimas į socialistinę, rožinę, vaikystės praeitį iš sovietinių filmų apie parduotuves, dirbančias su ilgomis pertraukomis ir nedirbančias savaitgaliais ar vėlais vakarais. Su laiku pietums ir vakarienei. Su pagarba dirbančiajam ir „tryliktuoju atlyginimu“. Aiškiais ir visiems žinomais, nes besitęsiančiais dešimtimis metų, „kolektyvinių“ atostogų laikotarpiais. Ne apie ilgesį komunistiniam periodui kalbu, o iš socialinės tyrėjos pozicijų sakau, kad Sicilijoje dar galima gyventi. Ne bėgti, ne skubėti, ne amžinai ką nors daryti, o tiesiog... gyventi. Gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Bendruomeniškumo jausmas čia labai gyvas...

027

Foto: Jelena Kurbatova

Nemažai įspūdžių aprašau savo tinklaraštyje Gyvenimas Senbernių saloje: užrašai iš „Le Giare“ balkono. Tai – vienas mano pomėgių, nes pagrindinis darbas šiuo metu yra būti mama savo dviem mažyliams. Kartais, kai galiu, padedu savo vyrui jo šeimos viešbutyje-restorane Le Giare. Tai – nedidelis, tačiau jaukus viešbutukas mažame kurortiniame miestelyje Itala (Mesinos rajone). Le Giare tik devyni kambariai, bet jie visi „kvėpuoja“ sicilietišku gyvenimu ir kilmingos šeimos praeitimi. Viskas čia primena praeitį, nes viešbutis ir restoranas įkurtas šeimos name, net ir baldai jame – autentiškas šeimos palikimas... Tai tik sustiprina jausmą, jog gyvenimas Sicilijoje yra tarytum amžina nostalgija, gyvenanti manojoje realybėje.

DSC 4356

Foto: Jelena Kurbatova

Baigdama, noriu pasakyti, jog lietuviai „Le Giare“ ypatingai laukiami – personalas jau ir naktį atsikėlę gali pasakyti, kokie yra ,,lietuviški“ pusryčiai, be to, mūsų darbuotojai visada yra nuoširdžiai pasirengę pagelbėti bet kurioje situacijoje. Aš pati mielai papasakoju mūsų svečiams apie Siciliją ir ypač – gyvenimo čia ypatumus, pasiūlau kai kurių ,,praktinių“ sprendimų (tarkime, kur ir kaip ,,parkuotis“, ką kada ir kur pirkti, ką aplankyti, kur nusimaudyti) ir kitų smulkmenų, kurių svarba paaiškėja tik atvykus į Stebuklingąją Siciliją... Tiesą sakant, net jaučiuosi asmeniškai įsipareigojusi būti netoliese „Le Giare“, jei kam nors ko prireiktų... Tad... keliaukite į Siciliją, kur kalbama lietuviškai!

 

Už straipsnelį dėkojame Simonai Crisafulli.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Kalbos apie ekonominių sunkumų prispaustą Pietų Europą netyla jau keletą metų ir šiame kontekste greta Graikijos vis dažniau linksniuojamas Italijos, ypač Pietų, pavadinimas. Iš žiniasklaidos susidaro įspūdis, kad vos ne visai Pietų Italijai gresia bankrotas, bet ar tikrai taip blogai?

Kai nedideliame Apulijos miestelyje gyvenau 2008 m., dar prieš prasidedant krizei, beveik visi vietiniai sutartinai kartojo, koks sunkus jų gyvenimas ir kaip jie neturi pinigų. Man tokie jų pasisakymai buvo nesuprantami, nes visi taip kalbantys važinėjo daugių daugiausia 5 m. senumo automobiliais, gyveno dideliuose butuose arba nuosavuose namuose ir bent kartą per savaitę su visa šeima eidavo vakarieniauti į restoranus. Kur čia tas sunkus gyvenimas, vis klausdavau savęs...

Prieš gerą mėnesį teko apsilankyti Sicilijoje, Kalabrijoje ir Kampanijoje ir pabendrauti su vietiniais. Situacija vėlgi panaši: visi skundžiasi užklupusia krize ir nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis, bet kaskart vakare išėjęs į miestą suabejoju jų žodžiais. Centrinės gatvės šurmuliuoja: kas nešasi garsių prekių ženklų maišelius su naujais pirkiniais, kas vakarieniauja restorane ar picerijoje, o kas tiesiog mėgaujasi ledais ar saldumynais. Dar kartą klausiu savęs, kur čia tos nepakeliamos gyvenimo sąlygos...

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad nuotaikos dabar kiek niūresnės ir automobiliai pora metų senesni nei prieš 5-erius metus, bet situacija tikrai ne tokia bloga, kokią piešia žiniasklaida ir patys gyventojai. Tiesa, kad nemažai žmonių prarado darbus arba atlyginimai buvo sumažinti, tačiau net ir su 800 eurų minimaliu atlyginimu (įstatymiškai minimali alga Italijoje neapibrėžta, bet neteko girdėti, kad kas uždirbtų mažiau) Pietų Italijoje gyventi galima. Tai drąsiai galiu teigti remdamasis asmenine patirtimi.

Kitas statistiką iškreipiantis faktas – Pietų Italijoje nedirba kas ketvirta darbingo amžiaus moteris. Tačiau taip yra ne dėl to, kad joms neįmanoma susirasti darbo, bet todėl, kad Pietų Italijoje dar ir šiais laikais nemažai moterų savo vietą mato namuose, rūpinantis buitimi ir kurstant šeimos židinį. Net ir gavusios darbo pasiūlymą, nemažai moterų jo tiesiog atsisakytų.

Ekonominių sunkumų Pietų Italijoje neabejotinai yra (o kur jų nėra šiuo laikotarpiu?), tačiau kalbant apie krizę ne tik Italijoje, bet ir kitose Pietų Europos šalyse, būtina atsižvelgti į žmonių mentalitetą ir gyvenimo būdą. Matydami kaip gyvena šiaurinių regionų tautiečiai, pietiečiai tokių pat sąlygų reikalauja ir sau, bet pasiryžusius dirbti tiek pat kiek šiaurės italas galima suskaičiuoti ant pirštų. Galima palyginti ir su Lietuva, kur ištikus krizei, mūsų tautiečiai kartą kitą išeis patriukšmauti į gatves, bet greitai, sukandę dantis, vėl imsis darbų ar ieškos naujų galimybių. Pietų italas verčiau metus protestuos, taip atnešdamas dar didesnių nuostolių valstybei, bet nieko nedarys ir lauks, kol pagalbos ranką išties broliai šiauriečiai ar Europos Sąjunga.

italijos darbininkaiFoto: http://superbarzellette.myblog.it


Pietų italai gali pagrįstai didžiuotis nuostabia gamta, neįkainojamu istoriniu palikimu, žydromis jūromis, skaniu maistu, nuoširdžiais, draugiškais ir gerais žmonėmis. Atrodo, ko gi dar galėtų jiems trūkti? Sakyčiau, gal kiek daugiau darbštumo. Tada ir krizė ne tokia baisi atrodytų...

Raktažodžiai: Apulija Italai Italija Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Sicilija – žinomiausia (bent jau Lietuvoje) Italijos sala, todėl apie ją sklando daugybė stereotipinių pasakojimų, bet kaip ir dera pasakojimams, nemažai jų iš piršto laužti. Gal ir nevisiškai teisinga juos vadinti prasimanymais, tiesiog šiandienos kontekste daugelis stereotipų praradę prasmę. Beje, tai taikytina visai Pietų Italijai.

Sicilijoje neįmanoma susikalbėti angliškai. Tiesa, kad italai savimylos ir nesistengia kalbėti užsienio kalbomis, tačiau verslininkai puikiai suvokia, kad anglų kalbos mokėjimas jiems reiškia papildomas pajamas, todėl viešbučiuose, restoranuose ir lankytinuose objektuose gal ir netaisyklinga, bet visgi anglų kalba, svarbiausiomis temomis susikalbėsite. Žinoma, jei vietinį žveją ar daržovių pardavėją turguje pradėsit kalbinti angliškai, tikėtina, kad jis atsakys ne angliškai, bet savo dialektu, kurį sunku suprasti net ir mokant italų kalbą.

Siciliečiai yra įkyrūs ir priekabūs. Visi pietų italai labai šilti (kiek šaltesni gali pasirodyti kalabriečiai), bet neįkyrūs ir nepriekabūs, tad dėl savo saugumo galite būti ramūs. Niekas gatvėje prie nepažįstamų nepriekabiauja ir iš paskos nesekioja. Jei esate mergina ir dar keliaujate viena, tikimybė būti užkalbintai gatvėje ar autobuse tikrai didelė, tačiau iš pradžių tai bus eilinis ciao ar ciao bella. Tolesnė bendravimo raida priklausys tik nuo jūsų, todėl, jei bendrauti nenorėsite, niekas jūsų nepersekios.

Sicilijoje pavojinga. Šiuo atžvilgiu meškos paslaugą padarė televizija ir ypač kino pramonė, sukūrusi daugybę filmų apie mafiją. Be abejo, mafija niekur nedingo, tačiau ji kaip tik stengiasi, kad turistai jaustųsi saugūs ir pinigus leistų jos valdomuose restoranuose, baruose, prekybos centruose ir t. t. Nedideliuose miesteliuose gyventojai neretai iš viso nerakina namų bei automobilių, o didžiuosiuose miestuose (Palerme, Katanijoje, Mesinoje) tiesiog reikia vadovautis sveiku protu ir pačiam nelysti ten, kur nereikia.

Sicilijoje chaotiškas eismas. Mano nuomone, eismas visoje Pietų Italijoje, galbūt išskyrus Kalabriją, yra saugesnis nei Lietuvoje. Apskritai kalbant apie eismą, reikėtų skirti du dalykus – miestą ir užmiestį. Važinėjimas, ypač automobilio statymas, mieste pavojingas ne jūsų gyvybei, bet automobiliui. Užtenka bet kuriame didesniame mieste pabuvoti nors valandą ir suprasite kodėl. Tuo tarpu užmiesčio kelių tinklas Sicilijoje gerai išvystytas, eismas greitkeliuose ramus, o dėl palankių oro sąlygų kelių danga yra geros būklės.

Sicilija – ypatingas ir išskirtinis regionas, todėl apie šį kraštą galima prisiklausyti įvairiausių pasakojimų. Vieni jų kiek prasilenkia su tiesa, kiti atspindi daugiau tikrovės. Kad ir kaip būtų, visi jie subjektyvūs (kaip ir mano), tad kodėl neaplankius Sicilijos patiems ir nepapasakojus savosios istorijos?

Raktažodžiai: Saugumas Sicilija Transportas

Įkėlė: Įkėlimo data:

Vis daugiau lietuvaičių bėga nuo mūsiškos žiemos ir šalčiausius mėnesius praleidžia pietuose – Ispanijoje, Portugalijoje, Kanaruose, Karibų jūros regione ir t. t. O ar verta vykti žiemoti į Pietų Italiją? 

Taip, jei norite lepintis saulės spinduliuose gerokai daugiau nei Lietuvoje. Ne, jei tikitės žiemą praleisti tik su marškinėliais ir šortais. Pietų Italija užima didelį plotą, todėl ir žiemos kiekviename regione skirtingos. Kaip ir galima tikėtis, švelniausias klimatas Sicilijoje, tačiau ir pačioje saloje oras labai kontrastingas. Žiemą ilgesniam apsitojimui siūlyčiau rinktis išskirtinai tik pakrantės miestelius, nes į salos gilumą nutolus vos 10–20 km, oras jau bus vėsesnis ir, tikėtina, dangus labiau apniukęs. Temperatūros skirtumas tarp pakrantės ir salos gilumos neretai gali siekti ir 10 laipsnių. Beje, sniegas Sicilijoje ne toks retas svečias, kaip gali atrodyti – aukščiausios didžiųjų kalnų masyvų (Madonių, Nebrodžio) ir, žinoma, Etnos viršūnės išlieka pasidengusios sniegu apie 3–4 mėnesius. 

Madonie

Be abejo, ir pakrantėse oras gali trumpam subjurti, bet kad dvi dienas iš eilės nepasirodytų saulė, retas atvejis. Gyvendami arčiau pusiaujo, siciliečiai mėgaujasi kur kas kaitresne saule nei mes, todėl saulėtą vidužiemio dieną užuovėjoje gali drąsiai išsinersti iš megztinių ir lepintis malonia šiluma. Sicilija žavi ne tik švelniu klimatu, bet ir nuostabiu kraštovaizdžiu. Gamtos mylėtojai gali mėgautis gamtos įvairove – kalnais, kalvomis, jūromis, miškais; sporto entuziastai gali būriuoti, kaituoti, slidinėti; istorijos ir meno gerbėjai gali lankyti daugybę muziejų, bažnyčių, vienas už kitą gražesnių senamiesčių ar romėnų laikų griuvėsių; o gurmanai gali tobulintis maisto gaminimo kursuose ar tiesiog mėgautis puikiu maistu restoranuose. 

Ko gero, visiems aktualus kainų klausimas. Pigiausiai nediduką butą mėnesiui Sicilijoje galima išsinuomoti maždaug už 200 eurų (plius komunaliniai mokesčiai), bet už tokią sumą nereikėtų tikėtis nei kažko išskirtinio, nei vaizdo į jūrą. Kad jaustumėt malonumą, pajustumėt tikrąjį Sicilijos gyvenimo ritmą, siūlyčiau pridėti dar maždaug tiek pat ir išsinuomoti kelis šimtmečius skaičiuojančius apartamentus senamiesčio širdyje. Tipiniai pusryčiai (kava ir bandelė) bare kainuos apie 2 eurus, pavalgyti picerijoje – 4–7 eurus, vakarienė restorane – 6–15 eurų. Jei maistą gaminsitės namuose, tai atsieis nebrangiau nei Lietuvoje. Svečiuodamiesi Sicilijoje neabejotinai norėsite keliauti. Tai patogiausia daryti automobiliu, kurio nuoma parai žiemą kainuos nuo 12 eurų. 

bb rag

Apibendrinant, Siciliją rinktis žiemai siūlyčiau tiems, kas trokšta švelnios ir saulėtos žiemos, bet nebijo vienos kitos lietingos ar audringos dienos, kurią galima puikiai praleisti lankant muziejus, galerijas ar tiesiog skaitant mėgstamą knygą.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Baigiantis vasaros kelionių sezonui, nusprendžiau apžvelgti svetainės pietuitalija.lt lankytojų preferencijas ir mėgstamiausias kelionių kryptis. Didelių netikėtumų nebuvo, bet šiek tiek nustebino Apulijos ir Kalabrijos nepopuliarumas.
 

Kaip ir buvo galima tikėtis, daugiausia svetainės lankytojų domėjosi Sicilija. Skaičiuojant apytiksliai, maždaug pusė visų užklausų buvo susiję su šia sala. Be abejonės, Sicilija žavi savitumu ir iš visų pietinių regionų išsiskiria gausiausiu kultūros, istorijos, architektūros ir natūralios gamtos palikimu, tačiau nemaža dalis keliautojų ją pasirenka vien dėl žinomumo ar pigiausių (patogiausių) skrydžių.
 

Antroje ir trečioje vietose pagal susidomėjimą rikiuojasi Sardinija ir Kampanija. Šiems regionams atitenka maždaug po 20 proc. visų lankytojų srauto, tačiau jie pasirenkami dėl skirtingų motyvų. Sardinija, kuri pagrįstai gali didžiuotis gražiausiais visos Italijos paplūdimiais ir žydra jūra, daugiausia susidomėjimo sulaukia gegužės–liepos mėnesiais ir ją renkasi jūros mylėtojai, tuo tarpu Kampanija keliautojams vienodai įdomi ištisus metus ir ją atostogoms renkasi norintys suderinti poilsį prie jūros su kultūros, istorijos ir gamtos pažinimu.
 

Kaip jau minėjau, paskutines dvi vietas dalijasi Apulija ir Kalabrija. Kad susidomėjimas jomis bus mažiausias, nujaučiau iš anksto, bet nesitikėjau, kad jis bus toks mažas – šie regionai sudomino vos po maždaug 5 proc. visų svetainės lankytojų. Ir tai tikrai ne dėl to, kad juose nėra ko pamatyti ar ką veikti, tiesiog jiems trūksta reklamos ir žinomumo. Kadangi pats kurį laiką gyvenau Apulijoje, žinau, kokia ji nuostabi, ir šiam kraštui jaučiu išskirtinius sentimentus, todėl artimiausiu metu stengiuosi daugiau dėmesio skirti būtent jai. Nors mano pažintis su Kalabrija nebuvo tokia visapusiška, visgi, susižavėti ja užteko vos kelių akimirkų, todėl jos taip pat nepaliksiu nuošalyje.
 

Sicilija – be galo graži ir įdomi, bet tai tik dalelytė margaspalvės Pietų Italijos mozaikos, todėl dėti lygybės ženklo tarp Sicilijos ir Pietų Italijos nereikėtų. Kiekvienas regionas yra savitas ir išskirtinis, turintis savo veidą, todėl pažinti verta kiekvieną. Kas žino, galbūt natūralūs ir neiščiustyti Kalabrijos kalnų miesteliai ar autentiškos Apulijos maserijos jums paliks kur kas didesnį įspūdį, nei turistų gausiai lankoma Taormina ar Etna.

Raktažodžiai: Palermas Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Neseniai sulaukiau svetainės lankytojo užklausos apie keltų į Pietų Italijos salas kainas. Deja, konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes į skirtingas salas kelia skirtingos bendrovės, o bilietų kainos ir grafikai skirtingais mėnesiais skiriasi. Visgi, toliau pateikiu labai apibendrintą informaciją apie vidutines kainas vienam žmogui į vieną pusę, keliantis be automobilio, o tikslesnės informacijos reikėtų ieškoti nurodytais adresais.

Ko gero, lankomiausia Pietų Italijos sala, kurią galima pasiekti tik keltu, yra Kapris (Capri). Į ją keltai plaukia iš Sorento (Sorrento), Neapolio (Napoli), Pozitano (Positano), Amalfio (Amalfi), Salerno, Kastelamarės (Castellammare). Kelionė į vieną pusę trunka nuo 40 iki 80 min. ir kainuoja maždaug nuo 16 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Iskijos (Ischia) salą keltu galima pasiekti iš Neapolio (Napoli) ir Pozuolio (Pozzuoli). Kelionė trunka apie 1 val. ir į vieną pusę kainuoja nuo 19 EUR. Tuo tarpu šiek tiek artimesnę Pročidos (Procida) salą galima pasiekti iš tų pačių miestų, bet kelionė trunka maždaug 40 min. ir kainuoja nuo 13 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Sardiniją keltu galima pasiekti tiek iš didžiųjų Italijos, tiek ir kitų valstybių uostų. Atvykus iš Lietuvos, patogiausia keltis iš Genujos (Genova), Čivitavekijos (Civitavecchia) ir Livorno į Olbiją (Olbia), Arbataksą (Arbatax) ar Kaljarį (Cagliari). Kelionė trunka nuo 7 iki 14 val. ir kainuoja maždaug nuo 50 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Siciliją nuo žemyninės dalies skiriančiu Mesinos sąsiauriu reguliariai kursuoja keltai, todėl persikelti į šią salą ar atgal į žemyninę Italiją labai paprasta bet kuriuo metų laiku. Pagrindinė jungtis jungia Mesiną (Messina) ir Vila San Džiovanį (Villa San Giovanni), čia keltai kursuoja maždaug kas 40 minučių. Beje, kelis kartus per dieną keltas taip pat plukdo iš ir į Kalabro Redžą (Reggio di Calabria). Pirmuoju maršrutu kelionė žmogui kainuoja maždaug 1 EUR, automobiliui – 32 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Jei poilsiaudami Sicilijoje nuspręsite aplankyti Egadų (Isole Egadi) ar Lipario salas (Isole Lipari), jas be vargo pasieksite keltais iš Milaco (Milazzo) ir Trapanio (Trapani). Išplaukę iš Milaco, Lipario salą pasieksite po šiek tiek daugiau nei valandos ir kelionė kainuos maždaug nuo 16 EUR. Tuo tarpu nusipirkę bilietą už 9 EUR, Favinjaną (Favignana) iš Trapanio pasieksite maždaug po 40 minučių. Daugiau informacijos rasite čia.

Apulijos regionui priklausančias Tremičių (Isole Tremiti) salas bet kuriuo metų laiku galima pasiekti iš Termolio (Termoli), o vasarą ir iš mažesnių Gargano pusiasalio miestelių – Viestės (Vieste) ar Peskičio (Peschici). Paprastai kelionė iš Termolio į Tremičių salas trunka apie valandą ir kainuoja nuo 16 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.


Vasarą susisiekimas su populiariausiomis Pietų Italijos salomis labai patogus, tačiau žiemą maršrutų skaičius gerokai sumažėja, bet to, dėl blogo oro reisai gali būti iš viso atšaukti. Todėl tikslios informacijos kiekvienu atveju reikėtų ieškoti internete. Gero vėjo!

Įkėlė: Įkėlimo data:

Maždaug 1 500 km ilgio Sicilijos pakrantėje sau patinkantį paplūdimį išsirinks kiekvienas – tiek mėgstantis į gilią jūrą nerti nuo stačių uolų, tiek į ją bristi lėkštu smėlėtu dugnu. Iš esmės geriausi (ir daugiausia) Sicilijos paplūdimiai įsikūrę kiekviename salos kampe, t. y. šiaurės rytuose aplink Mesiną (Messina), šiaurės vakaruose aplink Trapanį (Trapani) ir pietuose, kiek žemiau Sirakūzų (Siracusa).

Šiaurės rytuose poilsiautojų ypač mėgstamas Mortelės (Mortelle) kurorto pajūris. Čia daug vienas už kitą gražesnių smėlio paplūdimių, kuriuos karštomis vasaros dienomis mielai renkasi Mesinos gyventojai. Ieškantys daugiau ramybės ir privatumo turėtų šiaurine pakrante pavažiuoti iki Milaco (Milazzo), kur prasideda kitas puikių paplūdimių ruožas, besitęsiantis maždaug iki Kapo d‘Orlando (Capo d’Orlando). Jei ieškote kažko neįprasto ir naujo, būtinai turėtumėte persikelti (patogiausia iš Milaco) į Lipario salyną. Vulkano (Vulcano) saloje yra vienintelis toks visoje Italijoje juodo smėlio paplūdimys Spiaggia Sabbie Nere, apie kurį tikrai norėsite iš karto papasakoti namuose likusiems artimiesiems. Tuo tarpu geriausiai įrengti ir daugybės poilsiautojų sulaukiantys paplūdimiai įsikūrę šalia Taorminos (Taormina). Lido Mazzarò ir Giardini-Naxos paplūdimiuose puikiai išvystyta infrastruktūra, čia daug barų ir nuomojamų skėčių nuo saulės, tačiau poilsiautojų juose taip pat netrūksta nuo ankstyvos gegužės iki pat spalio.

Spiaggia-Sabbie-Nere

Šiaurės vakarinės Sicilijos dalies puošmena neabejotinai yra San Vito lo Kapo (San Vito Lo Capo) miestelis ir jo paplūdimys. Jis smėlėtas, ilgas, o vandens žydrumas priverčia abejoti, ar tikrai esate Sicilijoje, o ne vienoje iš egzotiškų Indijos vandenyno salų. Labai jaukus ir netoliese esantis Scopello paplūdimys. Jis mažesnis, nuošalesnis ir beveik nelankomas užsienio turistų. Taip pat neįtikėtinai žydra ir skaidri jūra skalauja Favinjanos (Favignana) salos krantus. Ją patogiausia pasiekti keltu iš Trapanio. Favinjanoje daugiausia poilsiautojų renkasi Cala Azzurra, Cala Rossa, Favignana, Lido Burrone paplūdimius.

san vito panoramica1

Pietiniame Sicilijos kampe populiariausia jūros pakrantė maždaug nuo Ragūzos (Ragusa) iki Sirakūzų. Čia smėlio paplūdimių yra beveik kiekviename pajūrio miestelyje ir jų apylinkėse. Vienas iš nuošaliausių ir mažiausiai civilizacijos paliestų visos Sicilijos paplūdimių yra Oasi di Vendicari, kuriame nerasite nei persirengimo būdelių, nei barų, nei nuomojamų skėčių nuo saulės, tačiau jame galėsite mėgautis tyla ir ramybe. Beje, šioje vietoje jūra kartais išmeta keistų gniutulėlių – tai ne teršalai, kaip daug kam pasirodo iš pirmo karto, o jūros augalai, gyvenantys tik itin švariame ir neužterštame vandenyje, tad dėl jų baimintis nereikėtų. Kiti poilsiautojų puikiai vertinami šio pakrantės ruožo paplūdimiai – Spiaggia di Cala Mosche, La Marza, Pisciotto.

calamosche

Sicilija ir ją skalaujančios jūros (Jonijos rytuose, Tirėnų šiaurėje ir Viduržemio pietuose) džiugina įvairove, todėl kiekvienas gali rinktis pagal savo skonį. Beje, ketinantys Sicilijoje atostogauti rugpjūtį turėtų atminti, kad šiuo metu kai kurie paplūdimiai gali būti sausakimši.

Raktažodžiai: Jūra Paplūdimiai Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Šiandien planavau pristatyti Kampanijos paplūdimius, bet neseniai grįžo pažįstama šeima po 9 dienų atostogų Sicilijoje, tad norėčiau pasidalyti jų įspūdžiais. Manau, ši informacija bus naudinga besiruošiantiems atostogauti Sicilijoje.

Į Trapanį atskridome jau sutemus, tad atsiėmę išsinuomotą automobilį iš karto nuvažiavom į Eričės (Erice) miestelį, kur turėjome užsisakę kambarį buvusiame vienuolyne. Deja, mūsų visų nusivylimui rytas išaušo apniukęs, lietingas ir šaltas (+10 °C), tad nusprendėme važiuoti ieškoti saulės į rytus. Kol papusryčiavome ir susidėjome daiktus, lietus liovėsi, išlindo saulė ir ėmė šilti. Atsivėrė nuostabūs miestelio ir Kofano kalvos (Monte Cofano) vaizdai. Kadangi jau buvom sutarę išvažiuoti, patraukėm Čefalu (Cefalù) link. Pats miestelis labai patiko, tačiau nustebino viešbučio kambarys. Jis buvo labai gražus ir tvarkingas, tačiau lubos žemos, todėl vyras negalėjo normaliai išsitiesti (rezervuojant kambarį lyg ir buvo parašyta, kad kambaryje žemos lubos, bet nelabai į tai kreipėm dėmesio, nes nesitikėjom, kad jos gali būti tokios žemos).
monte cofano

Kadangi tokiame kambaryje ilgiau gyventi nenorėjom ir negalėjom, kitą dieną išvažiavom Jonijos pakrantės link. Erzino kasdien susipakuoti ir išsipakuoti daiktus, tad 3 dienoms apsistojome Etnos papėdėje įsikūrusiame agriturismo. Šiame ūkyje auginami apelsinai, tad gyvenome apelsinmedžių apsuptyje ir per langus grožėjomės rūkstančia Etna. Registratūroje galėjome nemokamai vaišintis mandarinais, o per pusryčius mėgautis čia pat užaugintų ir ką tik išspaustų apelsinų sultimis. Puiku!

Kadangi Etna beveik iki pusės dar buvo sniege, o mes neturėjome vėsesniam orui tinkamos avalynės, nusprendėme į ją nevažiuoti, o aplankyti Kataniją (Catania). Ne kartą girdėjome, kad į Kataniją automobiliu nepatariama važiuoti dėl sudėtingo eismo ir automobilių statymo problemų. Visgi surizikavome! Iš pradžių buvo baisoka, nes atrodė, kad visi važiuoja bet kaip, netgi pypino, kad sustojom prie pėsčiųjų perėjos, mums degant raudonam šviesoforo signalui, bet paskui įsijautėme ir važiuoti netgi pasidarė savotiškai įdomu. Susidarė įspūdis, kad kelio ženklai labiau patariamieji nei privalomi, o vairuotojai vadovaujasi nerašytomis taisyklėmis. Katanijoje važiuojama per raudoną, bet geranoriškai praleidžiama, prireikus skersai kirsti plačiausią gatvę… Tarp vairuotojų vyrauja savotiška savitarpio pagalba ir supratingumas. Pati Katanija labai patiko – didinga, senoviška ir šiek tiek apleista, kuo ji mus labiausiai ir sužavėjo. Beje, eismas užmiesčio keliuose ramus, visi važiuoja kultūringai.
erice

Apskritai aplankėme ne mažai miestų ir miestelių, įskaitant Taorminą (Taormina), Modiką (Modica), Sirakūzus (Siracusa), Agridžentą (Agrigento) ir t. t. Visi labai gražūs ir verti dėmesio, bet didžiausią įspūdį paliko Notas (Noto) dėl baroko architektūros koncentracijos vienoje gatvėje. Įspūdį sunku nusakyti žodžiais…
modica

Maistas... kelionės pradžioje  jis buvo geras, bet niekuo labai nenustebino. Kadangi daugelis meniu buvo italų kalba, rinkdavomės žinomus klasikinius patiekalus. Tačiau vėliau, pažiūrėję, ką valgo vietiniai, atradome puikių sicilietiškų burnoje tirpstančių patiekalų. Be galo patiko jūros gėrybės. Labiausiai nustebino pietūs viename mažyčiame kaimelyje netoli Katanijos. Kadangi buvome išalkę ir važiuodami pro šalį pamatėme restorano iškabą, nusprendėme sustoti. Iš lauko pastatas atrodė senas ir apleistas, aplinkui nesimatė žmonių, tad net nebuvome tikri, ar jis veikia. Užėjome. Tai buvo prabangiausias restoranas su geriausiu aptarnavimu ir, ko gero, skaniausiu maistu, kiek apskritai yra tekę ragauti! Beje, pietūs arba vakarienė Sicilijoje mūsų šeimai (du suaugę ir 3 m. vaikas) kainuodavo nuo 25 iki 40 eurų. Reikėtų pridurti, kad maitinimasis visą kelionę mums kėlė daugiausia rūpesčių, nes niekas nedirbdavo (prekybos centrai, restoranai, picerijos) būtent tada, kai būdavome labiausiai išalkę, o per 9 dienas taip ir nespėjome prisitaikyti prie italų valgymo įpročių.
agrigento

Apibendrinant, kelionė praėjo puikiai, be jokių nemalonių netikėtumų. Balandžio vidury oras keliauti ypač tiko (nei per karšta, nei per šalta), nors jūros vanduo buvo vėsus. Labai džiugino tai, kad dar nebuvo prasidėjęs turizmo sezonas, todėl ir keliautojų sutikdavome mažai. Taip pat nekilo jokių problemų dėl kalbos, nes visuose viešbučiuose ar restoranuose laisvai susikalbėjome angliškai.

Raktažodžiai: Sicilija