ĮRAŠAI, SUSIETI SU RAKTINIU ŽODŽIU Italijos virtuvė

Įkėlė: Įkėlimo data:

Manoji Sicilija – Stebuklų sala. Šį pavadinimą negailestingai pasisavinau iš savo antropologo vyro. Jis – toji priežastis, kodėl šiuo metu rašau apie Siciliją iš Sicilijos. Priežastis – banali, kai vertini globaliais masteliais, bet daug reiškianti, kai žvilgsnis krypsta žmogaus link. Ištekėjau ir atkeliavau paskui vyrą „į pasaulio kraštą“. Nors, nemeluosiu, – savęs emigrante nevadinu. Laikau save (ir savo šeimą) Europos piliete, namus turinčia keliose valstybėse. Nė iš vienos nepabėgau, nė į vieną neatbėgau. Pažįstu nemažai moterų dėl meilės atkeliavusių į šią Stebuklingąją Salą. Vieno standartizuoto socialinio paveikslo nepavyks nupiešti, bet esmę, manau, atskleidžia faktas, jog kol kas negirdėjau atvirų pageidavimų bėgti iš čia ir palikti šį, kam – rojaus, o kam – skaistyklos, kampelį.

ItalaFoto: Kristina Sabaliauskaitė


Man Sicilija – stebuklinga. Myliu šį kraštą. Jo žmones. Jūrą. Saulę. Maistą. [Kol kas dar] socialistinį gyvenimą. Architektūrą. Sicilijos chaosą gatvėse ir tvarką namuose (perkeltine ir tiesiogine prasme). Man patinka stiprus šeimos kultas. Pagarba kitam ir kitokiam. Nesumeluota tolerancija į tave nepanašiam. Patinka, jog čia yra vietos visiems. Žinoma, kai siciliečiai manęs vis dar užklausia, ką manau apie Siciliją, o aš atsakau daugmaž tais pačiais žodžiais, plojimų sulaukiu tik tada, kai ištariu, jog man patinka sicilietiškas maistas. Ir jie yra teisūs – sicilietiška virtuvė, tegul ir kiek perdėta meile aliejuje keptiems dalykams, yra fantastiška.

Esu žemaitė. Gyvendama tarp siciliečių, matau daug panašumų tarp jų ir žemaičių. Tas pats santūrumas. Ta pati orientacija į kitą, tas pats svetingumas. Taigi, kultūrinio šoko, čia atsikrausčius, nebuvo. Buvo de javu, kad kažkada taip gyvenau – pirmieji metai buvo lyg grįžimas į socialistinę, rožinę, vaikystės praeitį iš sovietinių filmų apie parduotuves, dirbančias su ilgomis pertraukomis ir nedirbančias savaitgaliais ar vėlais vakarais. Su laiku pietums ir vakarienei. Su pagarba dirbančiajam ir „tryliktuoju atlyginimu“. Aiškiais ir visiems žinomais, nes besitęsiančiais dešimtimis metų, „kolektyvinių“ atostogų laikotarpiais. Ne apie ilgesį komunistiniam periodui kalbu, o iš socialinės tyrėjos pozicijų sakau, kad Sicilijoje dar galima gyventi. Ne bėgti, ne skubėti, ne amžinai ką nors daryti, o tiesiog... gyventi. Gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Bendruomeniškumo jausmas čia labai gyvas...

027

Foto: Jelena Kurbatova

Nemažai įspūdžių aprašau savo tinklaraštyje Gyvenimas Senbernių saloje: užrašai iš „Le Giare“ balkono. Tai – vienas mano pomėgių, nes pagrindinis darbas šiuo metu yra būti mama savo dviem mažyliams. Kartais, kai galiu, padedu savo vyrui jo šeimos viešbutyje-restorane Le Giare. Tai – nedidelis, tačiau jaukus viešbutukas mažame kurortiniame miestelyje Itala (Mesinos rajone). Le Giare tik devyni kambariai, bet jie visi „kvėpuoja“ sicilietišku gyvenimu ir kilmingos šeimos praeitimi. Viskas čia primena praeitį, nes viešbutis ir restoranas įkurtas šeimos name, net ir baldai jame – autentiškas šeimos palikimas... Tai tik sustiprina jausmą, jog gyvenimas Sicilijoje yra tarytum amžina nostalgija, gyvenanti manojoje realybėje.

DSC 4356

Foto: Jelena Kurbatova

Baigdama, noriu pasakyti, jog lietuviai „Le Giare“ ypatingai laukiami – personalas jau ir naktį atsikėlę gali pasakyti, kokie yra ,,lietuviški“ pusryčiai, be to, mūsų darbuotojai visada yra nuoširdžiai pasirengę pagelbėti bet kurioje situacijoje. Aš pati mielai papasakoju mūsų svečiams apie Siciliją ir ypač – gyvenimo čia ypatumus, pasiūlau kai kurių ,,praktinių“ sprendimų (tarkime, kur ir kaip ,,parkuotis“, ką kada ir kur pirkti, ką aplankyti, kur nusimaudyti) ir kitų smulkmenų, kurių svarba paaiškėja tik atvykus į Stebuklingąją Siciliją... Tiesą sakant, net jaučiuosi asmeniškai įsipareigojusi būti netoliese „Le Giare“, jei kam nors ko prireiktų... Tad... keliaukite į Siciliją, kur kalbama lietuviškai!

 

Už straipsnelį dėkojame Simonai Crisafulli.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Pietuose, kaip ir visoje Italijoje, maistas puikus ir visada gaminamas tik iš šviežių produktų. Kita džiugi žinia taupiems ir mėgstantiems skaniai pavalgyti keliautojams – gerai ir pigiai pavalgyti Pietų Italijoje ne tik įmanoma, bet ir pakankamai lengva! Tiesiog reikia prisiminti keletą nerašytų taisyklių.

Valgykite ten, kur renkasi vietiniai – visuose miestuose ir miesteliuose rasite restoranų, kurių meniu išversti į kelias kalbas. Venkite tokių vietų! Šie restoranai skirti turistams ir maistas juose būna brangesnis nei kitur, o neretai dar ir ne toks skanus.

Rinkitės namų vyną – namų vynas restoranuose paprastai pateikiamas ne buteliuose su įmantriomis etiketėmis, bet grafinuose ir beveik visada yra neįtikėtinai geras ir pigus (dažniausiai gerokai pigesnis nei buteliuose).

Atsisakykite staliuko su vaizdu – vakarieniauti pagrindinėje miesto aikštėje ar ant jūros kranto įsikūrusiame restorane patiktų visiems. Deja, už šį malonumą reikia papildomai susimokėti. Tačiau jei jums svarbiau gera kaina, paėjėkite šiek tiek nuošaliau nuo pagrindinių susibūrimo vietų ir atrasite paprastų, bet jaukių restoranėlių, siūlančių dar gardesnį maistą tik kur kas pigiau.

Kavą (arbatą) gerkite prie baro – daugelyje Italijos barų (ypač turistinėse vietose) taikomos skirtingos kainos stovintiems prie baro ir panorusiems prisėsti prie staliuko. Jei į barą užėjote tiesiog puodelio kavos, išgerkite jį čia pat prie baro, o ne prie staliuko ir sutaupysite vieną kitą eurą.

Sočiai papietaukite – kadangi vakarienės meniu kainos beveik visada didesnės nei pietų meniu, šiek tiek galite sutaupyti rinkdamiesi sotesnius pietus ir lengvesnę vakarienę. Mažesnė vakarienė ne tik kainuos pigiau, bet ir sužadins norą pasimėgauti kaušeliu puikių ledų.

Gaminkitės patys – jei apsistojote apartamentuose ar poilsio namuose su virtuve, maistą gaminkitės patys. Vaisius, daržoves ir jūros gėrybes pirkite vietiniuose turguose, nes jie ten šviežiausi ir geriausi. Nesuglumkite, jei apsilankę Pietų Italijos turguje susidursite su prekeiviais, kurie vienas už kitą garsiau šauks ir kvies pirkti būtent pas juos. Kaip išsirinkti? Tiesiog stokite į ilgiausią eilę ir neapsiriksite! Galbūt kainos ir nebus pačios mažiausios, bet vietinių gyventojų patikrina kokybė – garantuota. Kitus kasdienius maisto produktus geriausia pirkti prekybos centruose ar specializuotose parduotuvėse (mėsinėse, duonos parduotuvėse ir t. t.). Taupiesiems siūlyčiau prekybos centrą LIDL, kuriame daug kas kainuoja beveik dvigubai pigiau nei kitur (Carrefour, Conad, Coop, Despar ir t. t.). Tačiau taip pat norėčiau įspėti, kad šio prekybos centro pasiūla ir prekių kokybė dažniausiai yra prastesnė.

Kad ir kur būtumėte, valgyti visada reikės ir šių išlaidų neišvengsite, tačiau kiek išleisite maistui labiausiai priklausys nuo jūsų norų, pomėgių ir poreikių. Kitą savaitę pabaigsiu pigaus keliavimo Pietų Italijoje pasakojimų ciklą aprašydamas, kaip sutaupyti lankytiniems objektams.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Praėjusiuose dvejuose įrašuose rašiau apie pietų italų valgymo įpročius, tačiau juose neužsiminiau apie aperityvą – labai smagų pavakario praleidimo būdą draugų būryje prie taurės gėrimo ir burnoje tirpstančių užkandžių.

Siaurąja prasme aperityvas (aperitivo) yra alkoholinis gėrimas, patiekiamas prieš valgį apetitui sužadinti. Tai gali būti vynas, putojantis vynas, vermutas, karčioji degtinė ir pan. Tačiau Italijoje aperityvas turi kur kas platesnę reikšmę – tai procesas, puikus laisvalaikio praleidimo būdas, kai susitinkama su draugais, užmezgamos naujos pažintys ar tiesiog mėgaujamasi gardžiais užkandžiais ir gėrimais. Reikėtų paminėti, kad aperityvo tradicijos kur kas stipresnės Italijos šiaurėje, tačiau nuo jų neatsilikti stengiasi ir pietiečiai.

Paprastai Šiaurės Italijos baruose aperityvas prasideda 17 val. ir trunka iki 19 valandos, tuo tarpu Pietų Italijoje jis prasideda tik apie 19 valandą. Aperityvo esmė labai paprasta – mokama tik už gėrimus (gėrimai aperityvo metu kainuoja gerokai daugiau nei paprastai), o užkandžių dykai galima valgyti, kiek tik telpa. Vieni barai pateikia labai paprastų užkandžių (bulvių traškučių, sūrių, alyvuogių, duonos), tuo tarpu kituose galite rasti įvairiausių sumuštinukų, salotų, picos, makaronų ir t. t. Asmeniškai susidariau įspūdį, kad aperityvo valandomis stengiamasi pateikti aštresnių užkandžių, todėl norisi daug gerti. O kaip jau minėjau, aperityvo metu mokama tik už gėrimus, kurie būna gerokai brangesni nei paprastai.

aperitivo1

 


Tad kiek kainuoja aperityvas? Skirtingi barai taiko skirtingą kainų politiką: vienur visi gėrimai kainuoja vienodai (pvz., taurė vyno, kokteilis arba stiklinė kokakolos kainuoja po 5–7 eurus), kitur gėrimų kainos skiriasi, bet jos vis tiek yra kelis kartus didesnės nei įprastai. Priklausomai nuo baro populiarumo, jo vietos, užkandžių gausos ir įvairovės aperityvas gali kainuoti nuo maždaug 4 iki 20 eurų. Beje, italų, kaip ir viso pasaulio, studentai išradingi – teko matyti kaip aperityvo ateina linksmai nusiteikęs studentų būrelis, kiekvienas nusiperka po stiklinę kokakolos ir porą valandų mėgaujasi nemokamomis vaišėmis stiklines po stalu papildydami savo atsinešta kokakola.

Galima drąsiai teigti, kad aperityvas Italijoje (ypač šiaurinėje) tapęs beveik ritualu. Tokiomis aperityvo tradicijomis negali pasigirti nė viena kita Europos ar pasaulio šalis. Bet svarbiausia, kad kitaip nei brangią vakarienę, aperityvą bare sau gali leisti ir mėgautis nuostabiomis akimirkomis kiekvienas – nuo studento iki gydytojo, nuo eilinio darbininko iki įmonės vadovo.

Raktažodžiai: Aperityvas Italijos virtuvė

Įkėlė: Įkėlimo data:

Artėjant Kalėdoms prisiminiau, kaip šias šventes prieš keletą metų sutikau Pietų Italijoje, Apulijoje. Kadangi ir Lietuva, ir Italija yra krikščioniškos šalys, esminių tradicijų skirtumų nepastebėjau, tačiau Kalėdas su šeima Lietuvoje švenčiam kiek kitaip.

Kad ir kaip būtų, labiausiai šventės skiriasi oru. Įprasta, kad Lietuvoje per Kalėdas būna nors šiek tiek sniego. Jei jo ir nebūna, bent jau temperatūra laikosi žemiau nulio. Tuo Tarpu Monopolyje visą dieną lijo ir laikėsi maždaug +12 °C šiluma. Atrodė, kad ruošiamės Velykoms, o ne Kalėdoms...

Kitaip nei Lietuvoje, kur pagrindinis Kalėdų simbolis yra eglutė, Pietų Italijoje šių švenčių laikotarpis neįsivaizduojamas be prakartėlės. Jų matysite visur – namuose, valstybinėse įstaigose, bažnyčiose, parduotuvėse, restoranuose, baruose. Ir įvairiausių – nuo mažų plastikinių iki ypač tikroviškų su natūralaus dydžio žmonių ir gyvulių figūromis.
presepe-11


Labiausiai nustebino tai, kad Kalėdų senelis ir tradicija keistis dovanomis per Kalėdas Italijoje prigijo palyginti neseniai, nes tradiciškai dovanomis visada buvo keičiamasi per Trijų Karalių šventę. Be to, Italijoje vaikams dovanas per Tris Karalius neša Befana – geroji ragana, kuri naktį atskridusi ant šluotos dovanas sudeda į kojines.

Kaip ir Lietuvoje, Italijoje Kūčių vakarienės susirenka visa šeima, bet skirtingai negu mes, per Kūčias italai valgo viską – pieno produktus, kiaušinius, mėsą ir t. t. Kadangi buvau pasakojęs, jog Kūčių vakarienę pradedame dalydamiesi kalėdaičiu („plotkele“), ant stalo dedame 12 patiekalų (tarp jų būtinai kūčiukus), nevalgome mėsos, pieno ir t. t., šeima, kurioje vakarieniavau, paruošė staigmeną – kaldėdaičius, aplietus... baltuoju šokoladu. Dar labiau nei šokoladas ant kalėdaičių nustebino tai, kad jie buvo palikti vakarienės pabaigai kaip desertas.

kaledaiciaiSkolingas stengiausi nelikti ir aš. Kadangi mama buvo atsiuntusi pačios keptų kūčiukų, nusprendžiau jais pavaišinti visą šeimą. Beje, sunkiausia užduotis buvo rasti aguonų, nes jų nemačiau nė viename prekybos centre. Galiausiai, tik patarus vietiniams gyventojams, jų pavyko rasti vaistinių žolelių parduotuvėje, kur nupirkau du paskutinius likusius pakelius. Gal aguonų buvo per mažai, gal per trumpai mirkėm kūčiukus, o gal tiesiog trūko cukraus, bet jų skonis nesužavėjo nė vieno...

Raktažodžiai: Italijos virtuvė Šventės

Įkėlė: Įkėlimo data:

Italams maistas labai svarbus, todėl pilnavertis savaitgalis neįsivaizduojamas be gardžios vakarienės namuose arba restorane. Penktadienio ir šeštadienio vakarais visų miestų ir miestelių gatves, aikštes ir parkus užplūsta jaunimas, kuriam vakare susitikti su draugais, parodyti save ir, svarbiausia, pasižvalgyti į kitus – beveik šventas reikalas. Pagrindinis draugų susitikimų tikslas – bendravimas, todėl ir jų vakarienė būna paprasta – pica arba karštas sumuštinis (panino).

Tuo tarpu sekmadienis skiriamas šeimai, kai visi eina pietauti ar vakarieniauti į restoraną, kuriame praleidžia net kelias valandas. Tradiciškai itališkus pietus ar vakarienę sudaro penkios dalys – užkandis, pirmasis patiekalas, antrasis patiekalas, desertas ir gėrimas. Savaime suprantama, visko užsisakyti nebūtina.

Antipasti – tai, kuo prasideda pietūs arba vakarienė. Dažniausiai užkandama įvairių kumpių ir dešrų, alyvuogių, ančiuvių, sūrių, artišokų ir t. t. Kartais galima užsisakyti visą užkandžių rinkinį (antipasto misto). Užsisakant užkandį padavėjas taip pat paklaus, ko norėsite gerti. Italai paprastai prašo vyno ir negazuoto vandens. Visuose restoranuose siūlomas ir nebrangus namų vynas (vino della casa). Jis pakankamai geras ir patiekiamas ketvirčio, pusės ar litro talpos grafinuose.
antipasti

 


Po užkandžių ateina metas pirmajam patiekalui – il primo. Dažniausiai galima rinktis iš kelių skirtingų makaronų patiekalų, sriubų ar rizoto (tipiškesnis Šiaurės Italijai).
orecchiette

 


Antrasis patiekalas (il secondo) dažniausiai būna mėsa, žuvis arba paukštiena. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad Italijoje antrasis patiekalas beveik visada patiekiamas be garnyro (il contorno), kurį reikia užsisakyti atskirai. Tai gali būti bulvės (patate), ryžiai (riso), salotos (insalata) ar daržovės (verdura).
pollo-al-marsala


Po sočios vakarienės daugelis italų dar užsisako ir desertą (il dolce). Tai gali būti šviežių vaisių rinkinys, vaisių salotos, torto gabalėlis, pyragaitis ar ledai. Būtinas vakarienės akcentas – puodelis espreso arba lašelis virškinimą gerinančio gėrimo, vadinamo digestivo (paprastai koks nors likeris).
Cannoli


Papietavus ar pavakarieniavus padavėjo reikia paprašyti atnešti il conto (sąskaitą). Joje, greičiausiai, bus įtrauktas stalo padengimo ir duonos mokestis (il coperto), todėl arbatpinigių palikti nebūtina. Žinoma, jei likote sužavėti aptarnavimu, atsidėkodami galite palikti keletą eurų, tačiau daugeliu atveju užtenka tiesiog nuoširdžiai padėkoti. Tikrai neturėtumėte baimintis, kad būsite palaikytas šykštuoliu.