ĮRAŠAI, SUSIETI SU RAKTINIU ŽODŽIU Italija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Manoji Sicilija – Stebuklų sala. Šį pavadinimą negailestingai pasisavinau iš savo antropologo vyro. Jis – toji priežastis, kodėl šiuo metu rašau apie Siciliją iš Sicilijos. Priežastis – banali, kai vertini globaliais masteliais, bet daug reiškianti, kai žvilgsnis krypsta žmogaus link. Ištekėjau ir atkeliavau paskui vyrą „į pasaulio kraštą“. Nors, nemeluosiu, – savęs emigrante nevadinu. Laikau save (ir savo šeimą) Europos piliete, namus turinčia keliose valstybėse. Nė iš vienos nepabėgau, nė į vieną neatbėgau. Pažįstu nemažai moterų dėl meilės atkeliavusių į šią Stebuklingąją Salą. Vieno standartizuoto socialinio paveikslo nepavyks nupiešti, bet esmę, manau, atskleidžia faktas, jog kol kas negirdėjau atvirų pageidavimų bėgti iš čia ir palikti šį, kam – rojaus, o kam – skaistyklos, kampelį.

ItalaFoto: Kristina Sabaliauskaitė


Man Sicilija – stebuklinga. Myliu šį kraštą. Jo žmones. Jūrą. Saulę. Maistą. [Kol kas dar] socialistinį gyvenimą. Architektūrą. Sicilijos chaosą gatvėse ir tvarką namuose (perkeltine ir tiesiogine prasme). Man patinka stiprus šeimos kultas. Pagarba kitam ir kitokiam. Nesumeluota tolerancija į tave nepanašiam. Patinka, jog čia yra vietos visiems. Žinoma, kai siciliečiai manęs vis dar užklausia, ką manau apie Siciliją, o aš atsakau daugmaž tais pačiais žodžiais, plojimų sulaukiu tik tada, kai ištariu, jog man patinka sicilietiškas maistas. Ir jie yra teisūs – sicilietiška virtuvė, tegul ir kiek perdėta meile aliejuje keptiems dalykams, yra fantastiška.

Esu žemaitė. Gyvendama tarp siciliečių, matau daug panašumų tarp jų ir žemaičių. Tas pats santūrumas. Ta pati orientacija į kitą, tas pats svetingumas. Taigi, kultūrinio šoko, čia atsikrausčius, nebuvo. Buvo de javu, kad kažkada taip gyvenau – pirmieji metai buvo lyg grįžimas į socialistinę, rožinę, vaikystės praeitį iš sovietinių filmų apie parduotuves, dirbančias su ilgomis pertraukomis ir nedirbančias savaitgaliais ar vėlais vakarais. Su laiku pietums ir vakarienei. Su pagarba dirbančiajam ir „tryliktuoju atlyginimu“. Aiškiais ir visiems žinomais, nes besitęsiančiais dešimtimis metų, „kolektyvinių“ atostogų laikotarpiais. Ne apie ilgesį komunistiniam periodui kalbu, o iš socialinės tyrėjos pozicijų sakau, kad Sicilijoje dar galima gyventi. Ne bėgti, ne skubėti, ne amžinai ką nors daryti, o tiesiog... gyventi. Gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Bendruomeniškumo jausmas čia labai gyvas...

027

Foto: Jelena Kurbatova

Nemažai įspūdžių aprašau savo tinklaraštyje Gyvenimas Senbernių saloje: užrašai iš „Le Giare“ balkono. Tai – vienas mano pomėgių, nes pagrindinis darbas šiuo metu yra būti mama savo dviem mažyliams. Kartais, kai galiu, padedu savo vyrui jo šeimos viešbutyje-restorane Le Giare. Tai – nedidelis, tačiau jaukus viešbutukas mažame kurortiniame miestelyje Itala (Mesinos rajone). Le Giare tik devyni kambariai, bet jie visi „kvėpuoja“ sicilietišku gyvenimu ir kilmingos šeimos praeitimi. Viskas čia primena praeitį, nes viešbutis ir restoranas įkurtas šeimos name, net ir baldai jame – autentiškas šeimos palikimas... Tai tik sustiprina jausmą, jog gyvenimas Sicilijoje yra tarytum amžina nostalgija, gyvenanti manojoje realybėje.

DSC 4356

Foto: Jelena Kurbatova

Baigdama, noriu pasakyti, jog lietuviai „Le Giare“ ypatingai laukiami – personalas jau ir naktį atsikėlę gali pasakyti, kokie yra ,,lietuviški“ pusryčiai, be to, mūsų darbuotojai visada yra nuoširdžiai pasirengę pagelbėti bet kurioje situacijoje. Aš pati mielai papasakoju mūsų svečiams apie Siciliją ir ypač – gyvenimo čia ypatumus, pasiūlau kai kurių ,,praktinių“ sprendimų (tarkime, kur ir kaip ,,parkuotis“, ką kada ir kur pirkti, ką aplankyti, kur nusimaudyti) ir kitų smulkmenų, kurių svarba paaiškėja tik atvykus į Stebuklingąją Siciliją... Tiesą sakant, net jaučiuosi asmeniškai įsipareigojusi būti netoliese „Le Giare“, jei kam nors ko prireiktų... Tad... keliaukite į Siciliją, kur kalbama lietuviškai!

 

Už straipsnelį dėkojame Simonai Crisafulli.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Kalbos apie ekonominių sunkumų prispaustą Pietų Europą netyla jau keletą metų ir šiame kontekste greta Graikijos vis dažniau linksniuojamas Italijos, ypač Pietų, pavadinimas. Iš žiniasklaidos susidaro įspūdis, kad vos ne visai Pietų Italijai gresia bankrotas, bet ar tikrai taip blogai?

Kai nedideliame Apulijos miestelyje gyvenau 2008 m., dar prieš prasidedant krizei, beveik visi vietiniai sutartinai kartojo, koks sunkus jų gyvenimas ir kaip jie neturi pinigų. Man tokie jų pasisakymai buvo nesuprantami, nes visi taip kalbantys važinėjo daugių daugiausia 5 m. senumo automobiliais, gyveno dideliuose butuose arba nuosavuose namuose ir bent kartą per savaitę su visa šeima eidavo vakarieniauti į restoranus. Kur čia tas sunkus gyvenimas, vis klausdavau savęs...

Prieš gerą mėnesį teko apsilankyti Sicilijoje, Kalabrijoje ir Kampanijoje ir pabendrauti su vietiniais. Situacija vėlgi panaši: visi skundžiasi užklupusia krize ir nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis, bet kaskart vakare išėjęs į miestą suabejoju jų žodžiais. Centrinės gatvės šurmuliuoja: kas nešasi garsių prekių ženklų maišelius su naujais pirkiniais, kas vakarieniauja restorane ar picerijoje, o kas tiesiog mėgaujasi ledais ar saldumynais. Dar kartą klausiu savęs, kur čia tos nepakeliamos gyvenimo sąlygos...

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad nuotaikos dabar kiek niūresnės ir automobiliai pora metų senesni nei prieš 5-erius metus, bet situacija tikrai ne tokia bloga, kokią piešia žiniasklaida ir patys gyventojai. Tiesa, kad nemažai žmonių prarado darbus arba atlyginimai buvo sumažinti, tačiau net ir su 800 eurų minimaliu atlyginimu (įstatymiškai minimali alga Italijoje neapibrėžta, bet neteko girdėti, kad kas uždirbtų mažiau) Pietų Italijoje gyventi galima. Tai drąsiai galiu teigti remdamasis asmenine patirtimi.

Kitas statistiką iškreipiantis faktas – Pietų Italijoje nedirba kas ketvirta darbingo amžiaus moteris. Tačiau taip yra ne dėl to, kad joms neįmanoma susirasti darbo, bet todėl, kad Pietų Italijoje dar ir šiais laikais nemažai moterų savo vietą mato namuose, rūpinantis buitimi ir kurstant šeimos židinį. Net ir gavusios darbo pasiūlymą, nemažai moterų jo tiesiog atsisakytų.

Ekonominių sunkumų Pietų Italijoje neabejotinai yra (o kur jų nėra šiuo laikotarpiu?), tačiau kalbant apie krizę ne tik Italijoje, bet ir kitose Pietų Europos šalyse, būtina atsižvelgti į žmonių mentalitetą ir gyvenimo būdą. Matydami kaip gyvena šiaurinių regionų tautiečiai, pietiečiai tokių pat sąlygų reikalauja ir sau, bet pasiryžusius dirbti tiek pat kiek šiaurės italas galima suskaičiuoti ant pirštų. Galima palyginti ir su Lietuva, kur ištikus krizei, mūsų tautiečiai kartą kitą išeis patriukšmauti į gatves, bet greitai, sukandę dantis, vėl imsis darbų ar ieškos naujų galimybių. Pietų italas verčiau metus protestuos, taip atnešdamas dar didesnių nuostolių valstybei, bet nieko nedarys ir lauks, kol pagalbos ranką išties broliai šiauriečiai ar Europos Sąjunga.

italijos darbininkaiFoto: http://superbarzellette.myblog.it


Pietų italai gali pagrįstai didžiuotis nuostabia gamta, neįkainojamu istoriniu palikimu, žydromis jūromis, skaniu maistu, nuoširdžiais, draugiškais ir gerais žmonėmis. Atrodo, ko gi dar galėtų jiems trūkti? Sakyčiau, gal kiek daugiau darbštumo. Tada ir krizė ne tokia baisi atrodytų...

Raktažodžiai: Apulija Italai Italija Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Vis daugiau lietuvaičių bėga nuo mūsiškos žiemos ir šalčiausius mėnesius praleidžia pietuose – Ispanijoje, Portugalijoje, Kanaruose, Karibų jūros regione ir t. t. O ar verta vykti žiemoti į Pietų Italiją? 

Taip, jei norite lepintis saulės spinduliuose gerokai daugiau nei Lietuvoje. Ne, jei tikitės žiemą praleisti tik su marškinėliais ir šortais. Pietų Italija užima didelį plotą, todėl ir žiemos kiekviename regione skirtingos. Kaip ir galima tikėtis, švelniausias klimatas Sicilijoje, tačiau ir pačioje saloje oras labai kontrastingas. Žiemą ilgesniam apsitojimui siūlyčiau rinktis išskirtinai tik pakrantės miestelius, nes į salos gilumą nutolus vos 10–20 km, oras jau bus vėsesnis ir, tikėtina, dangus labiau apniukęs. Temperatūros skirtumas tarp pakrantės ir salos gilumos neretai gali siekti ir 10 laipsnių. Beje, sniegas Sicilijoje ne toks retas svečias, kaip gali atrodyti – aukščiausios didžiųjų kalnų masyvų (Madonių, Nebrodžio) ir, žinoma, Etnos viršūnės išlieka pasidengusios sniegu apie 3–4 mėnesius. 

Madonie

Be abejo, ir pakrantėse oras gali trumpam subjurti, bet kad dvi dienas iš eilės nepasirodytų saulė, retas atvejis. Gyvendami arčiau pusiaujo, siciliečiai mėgaujasi kur kas kaitresne saule nei mes, todėl saulėtą vidužiemio dieną užuovėjoje gali drąsiai išsinersti iš megztinių ir lepintis malonia šiluma. Sicilija žavi ne tik švelniu klimatu, bet ir nuostabiu kraštovaizdžiu. Gamtos mylėtojai gali mėgautis gamtos įvairove – kalnais, kalvomis, jūromis, miškais; sporto entuziastai gali būriuoti, kaituoti, slidinėti; istorijos ir meno gerbėjai gali lankyti daugybę muziejų, bažnyčių, vienas už kitą gražesnių senamiesčių ar romėnų laikų griuvėsių; o gurmanai gali tobulintis maisto gaminimo kursuose ar tiesiog mėgautis puikiu maistu restoranuose. 

Ko gero, visiems aktualus kainų klausimas. Pigiausiai nediduką butą mėnesiui Sicilijoje galima išsinuomoti maždaug už 200 eurų (plius komunaliniai mokesčiai), bet už tokią sumą nereikėtų tikėtis nei kažko išskirtinio, nei vaizdo į jūrą. Kad jaustumėt malonumą, pajustumėt tikrąjį Sicilijos gyvenimo ritmą, siūlyčiau pridėti dar maždaug tiek pat ir išsinuomoti kelis šimtmečius skaičiuojančius apartamentus senamiesčio širdyje. Tipiniai pusryčiai (kava ir bandelė) bare kainuos apie 2 eurus, pavalgyti picerijoje – 4–7 eurus, vakarienė restorane – 6–15 eurų. Jei maistą gaminsitės namuose, tai atsieis nebrangiau nei Lietuvoje. Svečiuodamiesi Sicilijoje neabejotinai norėsite keliauti. Tai patogiausia daryti automobiliu, kurio nuoma parai žiemą kainuos nuo 12 eurų. 

bb rag

Apibendrinant, Siciliją rinktis žiemai siūlyčiau tiems, kas trokšta švelnios ir saulėtos žiemos, bet nebijo vienos kitos lietingos ar audringos dienos, kurią galima puikiai praleisti lankant muziejus, galerijas ar tiesiog skaitant mėgstamą knygą.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Bendraudamas su draugais ir pažįstamais dažnai sulaukiu klausimo, kuo man taip patinka Pietų Italija. Nejaugi ten tikrai taip gerai ir gyvenimas rožėmis klotas?

Toli gražu ne! Nors ir labai mėgstu Italiją (ypač pietų), bet yra tam tikrų dalykų, kurie gerokai erzina. Tačiau minusų kol kas įžvelgiu kur kas mažiau nei pliusų, be to, kai kuriuos jų galima paversti privalumais arba tiesiog išmokti jų nematyti.
 

Karštis. Sako, šiluma kaulų nelaužo, bet kai liepą ar rugpjūtį pavėsyje termometras rodo +37 °C, norom nenorom imi ilgėtis lietuviškos vasaros ir lietaus. Tokiu oru vienintelis išsigelbėjimas – kondicionuojamos patalpos arba paplūdimio skėčio metamas šešėlis ir gaivinanti jūra. Žinoma, karšta ne tik man, bet ir vietiniams gyventojams, todėl perpildytame paplūdimyje gali pasijusti tarsi silkė statinėje. Romantikos nedaug.

Siesta. Kadangi kelias popietės valandas Pietų Italijoje niekas nedirba, kol pripranti, tai tikrai erzina ir sukelia nepatogumų, bet paskui pradedi įžvelgti teigiamas siestos puses ir ji netgi gali patikti. Asmeniškai ypač mėgdavau per siestą išeiti pasivaikščioti į senamiestį, nes šiuo metu gatvės būdavo visiškai ištuštėjusios.

Netvarka. Italai labai kruopščiai rūpinasi asmens higiena, deja, to negalima pasakyti apie aplinką... Liūdna ir netgi pikta, kad atsiranda žmonių, kurie šiukšles verčia pakelėse ar išveža į gamtą ir tokias neyrančias atliekas kaip senus šaldytuvus, namų apyvokos daiktus, susidėvėjusias padangas ir t. t. lengva ranka palaidoja numesdami nuo skardžio. Tokie sąvartynai dažniausiai įsikuria atokesnėse ir turistams rečiau matomose vietose, deja, jų yra tikrai nemažai.

Mačizmas. Turiu pripažinti, tai dalykas, kurio labiausiai nemėgstu Pietų Italijoje. Priešingai nei šiaurėje, kur mačizmas labiau pasireiškia per išsilavinimą, karjerą, užimamą postą ir socialinį statusą, pietuose jis primityvesnis ir archajiškesnis. Vaikystėje jaunuoliai pradeda varžytis ir rodyti savo pranašumą futbolo aikštelėje, tačiau vėliau pranašumo siekiama kuo garsesnio prekės ženklo drabužiais, kuo greitesniu motoroleriu ar kuo didesniu auksiniu kryžiumi ant kaklo. Galiausiai visa tai perauga į kovą dėl moterų. „Tikras“ pietų italas privalo mokėti suvilioti varžovo merginą, žmoną ar seserį, todėl jiems berti komplimentus ir žadėti visą pasaulį – įaugę į kraują. Pripažįstu, jie tai sugeba puikiai, bet iš esmės tai yra tik priemonė tikslui pasiekti, o ne nuoširdus prisipažinimas meilėje. Merginų jau nebestebina vyrų elgesys, kai prasilenkiant su jauna porele, vyrukas meiliai glaudžia savo partnerę, bet kartu viliokiškai merkia akį sutiktoms nepažįstamosioms.

Kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir Italijoje yra ir gero, ir blogo. Tačiau neigiamų dalykų sąrašas kur kas trumpesnis už teigiamų, todėl Italija ir toliau išlieka mano mėgstamiausių šalių viršūnėje. Beje, tai kad Pietų Italijoje gajus mačizmas, nereiškia, kad joje nėra sąžiningų, kultūringų ir moteris gerbiančių vyrų. Tikiu, kad tokių dauguma, tiesiog visada atsiranda kažkas, kas į medaus statinę įpila žibalo.

Raktažodžiai: Italija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Pratęsdamas praeito įrašo temą norėčiau pateikti dar keletą praktiškų patarimų, kaip elgtis ir kaip nesielgti svečiuojantis Italijoje (ne tik pietinėje jos dalyje).

Vasarą Italijoje galima pasimėgauti gausybe čia pat užaugintų vaisių, uogų ir daržovių. Jų geriausia pirkti turguje arba mažose parduotuvėlėse, kur dažniausiai prekiaujama vietos ūkininkų užauginta produkcija. Reikėtų prisiminti, kad renkantis negalima grynomis rankomis liesti vaisių ar daržovių. Parduotuvėse šalia svarstyklių dažniausiai būna vienkartinių pirštinių, kurias būtina užsimauti. Turguose šių pirštinių nerasite, nes vaisių ar daržovių visada prideda pardavėjas. Net jei norite patikrinti ar, pavyzdžiui, vaisiai minkšti, jų nelieskite. Be to, jei pardavėjui parodysite konkretų norimą vaisių, galite būti palaikytas įžūliu, nes Italijoje laikomasi nuomonės, kad pardavėjas geriausiai žino savo produkciją ir parenka labiausiai sunokusius vaisius ar geriausias daržoves. Tiesa, vis dažniau jauni pardavėjai leidžia vaisių (daržovių) prisirinkti pačiam. Tokiu atveju jie pirkėjams paduoda tuščią maišelį.

Eismas Pietų Italijos miestuose yra gana chaotiškas, todėl norėdami pereiti per gatvę, būkite atsargūs – net jei jums dega žalias šviesoforo signalas ar einate per pėsčiųjų perėją. Ne visi vairuotojai yra drausmingi ir sustoja praleisti pėsčiuosius, bet taip pat ne visi pėstieji laukia, kol užsidegs žalia šviesa. Jei prie perėjos ar sankryžos jus sustojo praleisti automobilis, padėkodami kilstelėkite ranką. Tai italams labai patinka.

Italai apskritai mėgsta mandagius, malonius ir besišypsančius žmones (nors patys tikrai nėra visi tokie), todėl kiekvieną kartą užėję į parduotuvę, barą ar restoraną, būtinai pasisveikinkite, o išeidami atsisveikinkite. Ryte arba dieną pasisveikinimui tiks Buongiorno, o vakare Buonasera. Atsisveikinti galite palinkėdami geros dienos (Buona giornata) arba gero vakaro (Buona serata). Taip pat nepamirškite dėkoti (Grazie). Beje, patys Italai mėgsta patriukšmauti, bet jiems patinka, kai užsieniečiai viešose vietose elgiasi santūriau, t. y. nešūkauja, garsiai nekalba.

Ne paslaptis, kad Italijoje labai stiprus mados ir grožio kultas, tačiau pietiečiai ir šiauriečiai jį supranta šiek tiek kitaip. Pietiečiai daugiau demonstruoja atviro kūno, rengiasi ryškesniais drabužiais, dėvi daugiau papuošalų. Tuo tarpu šiauriečiai yra santūresni ir elegantiškesni. Neatsiejamas „tikro“ pietų italo aprangos akcentas – auksinė grandinėlė ant kaklo ir prasagstyti marškiniai. Žinoma, atostogaujant tikrai nėra reikalo varžytis stiliumi su vietiniais (esu tikras, kad kai kuriems jis net nepatiks), bet būtina atrodyti tvarkingai ir tinkamai. Tad jei norite išvengti daugybės veriančių ir netgi pašaipių žvilgsnių, eidami į barą ar šiaip pasivaikščioti į miestą, pamirškite paplūdimio šlepetes ir maudymosi šortus.

Kad atostogos būtų kuo įsimintinesnės ir geriau pažintumėte lankomą šalį, susitapatinkite su vietos gyventojais. Stebėkite juos, bet nepersistenkite (per daug negestikuliuoti, nesakykite kiekvienam sutiktam žmogui Ciao ir t. t.).

Raktažodžiai: Italija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Bendraudamas su dar tik besiruošiančiais kelionei arba jau grįžusiais iš Pietų Italijos poilsiautojais pastebėjau, kad didžioji dalis keliautojų daro keletą labai panašių „klaidų“, todėl norėčiau jas trumpai aptarti.

Italijos pietus lygina su šiaure. Beveik visi turistai pirmiausia aplanko Milaną, Romą ar Florenciją ir tik paskui nusprendžia leistis į pietus iki Kalabrijos ar Sicilijos ir, tiesą pasakius, tai jiems dažnai pakiša koją, nes bando lyginti regionus, kurie skiriasi ne tik klimatu, kraštovaizdžiu ir architektūra, bet ir tradicijomis, kultūra ir įpročiais. Todėl jei, pavyzdžiui, Sicilijoje traukinys vėluoja pusę valandos (kas dažnai pasitaiko), nekeiksnokite sistemos, bet paverskite tai privalumu ir papildomą pusvalandį pasimėgaukite nuostabiu kraštovaizdžiu. Svarbiausia – tinkamas nusiteikimas.

Nežino kaip elgtis su arbatpinigiais. Šiaurės Italijoje, kaip ir Lietuvoje, arbatpinigiai yra įprastas ir savaime suprantamas dalykas, bet daug kam neaišku, kaip elgtis pavalgius Pietų Italijos restorane. Asmeniškai laikausi nuomonės, kad Pietų Italijoje arbatpinigių būtina palikti turistinėse vietovėse, kuriose lankosi daug keliautojų. Tokiose vietose prigijusios vakarietiškos tradicijos ir arbatpinigių iš jūsų tikimasi. Tuo tarpu eiliniame miestelyje arbatpinigių niekas nepalieka. Beje, teko matyti, kaip turistai, girdėję, kad Italijoje arbatpinigių nepaliekama, jaučiasi nepatogiai, todėl „apsidraudimui“ palieka smulkių centų. Tai ne pats geriausias sprendimas, nes tokiais arbatpinigiais galite įžeisti padavėją, todėl jau geriau arbatpinigių nepalikti visai, arba jų palikti tiek, kiek priklauso (apie 10 %).

Mano, kad gali pavalgyti bet kada. Šia tema jau ne kartą esu kalbėjęs, bet tai vis tiek yra viena didžiausių Europos keliautojų problemų. Daugelis pamiršta, kad Pietų Italijoje skiriasi ne tik kultūra ar papročiai, bet ir įpročiai. Tad jei popietę norėsite papietauti, nereikėtų stebėtis, kad visi restoranai bus uždaryti. Pagalvokite apie tai iš anksto, nes vakarienės anksčiau nei 20 val. taip pat negausite.

Jei nebuvo paminėta kelionių vadovuose ar kelionių svetainėse, vadinasi, tai – neverta dėmesio. Mano manymu, tai didžiausia klaida, kurią daro keliautojai. Pačiu sezono įkarščiu Pietų Italiją užplūsta turistai iš viso pasaulio ir būtent dėl šios priežasties populiariausios vietos praranda dalį savo žavesio ir šarmo. Todėl niekada nereikėtų bijoti ieškoti ir išklysti iš visų praminto tako, nes tik taip atrasite mažyčius kalnų miestelius ar kaimus, kuriuose žmonės dar ir šiandien gyvena pagal senovinius papročius ir tradicijas, ir iš kurių atsiveria pasakiški vaizdai.

Nepagrįstai baiminamasi dėl saugumo. Nemažai galvojančių apie kelionę į Pietų Italiją jaudinasi dėl savo saugumo. Man asmeniškai tai labai keista, bet svarstau, kad tokia nuomonė galėjo susiformuoti dėl praeityje brutaliais nusikaltimais garsėjusios mafijos. Žinoma, tokiuose didžiuosiuose miestuose kaip Neapolis, Baris, Palermas ar Katanija galite būti nemaloniai nustebinti kišenvagių, bet tai kiekvieno didesnio Europos ar pasaulio miesto kasdienybė. Tuo tarpu mažesniuose miesteliuose ar kaimuose galite jaustis absoliučiai saugūs ir ramūs. Jei pajusite, kad jus stebėdami vietiniai gyventojai apie kažką tarpusavyje šnekasi, rodo jūsų pusėn, neišsigąskite. Jie tikrai nerengia jūsų pagrobimo plano. Anaiptol, jiems tiesiog įdomu iš kur esate, kaip atklydote į jų miestelį, ką apie jį galvojate ir t. t.

Raktažodžiai: Italija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Atšalus ir subjurus orams Lietuvoje daugelis pradeda svajoti apie šiltus kraštus. Puiki vieta pabėgti nuo pliurzos ir nuolat apniukusio dangaus – Pietų Italija. Žinoma, tai ne Seišeliai ar Maldyvai, todėl tikėtis viduržiemy išsimaudyti šiltoje jūroje nereikėtų. Beje, priešingai nei sezono įkarščiu, žiemą Pietų Italija jus pasitiks kur kas žemesnėmis kainomis, gerokai mažesniais turistų srautais ir sodria žaluma. Ne sezono laikotarpis Pietų Italijoje prasideda lapkritį ir tęsiasi iki balandžio.

Būtent lapkritį pradedamas nuimti apelsinų ir mandarinų derlius, todėl galėsite lig soties prisivalgyti tokių kvapių ir sultingų vaisių apie kokius, deja, Lietuvoje tik pasvajoti galima. Lapkritį paprastai iškrenta didžiausias kritulių kiekis, pakrantėse netgi galimos liūtys. Dienomis žemesnėse teritorijose temperatūra dažnai pakyla virš 20 laipsnių šilumos, tuo tarpu kalnuose bus gerokai vėsiau ir gali pasirodyti pirmosios snaigės. Vidutinė lapkričio temperatūra – 10–19 °C šilumos.

Gruodis – didžiųjų švenčių metas, todėl per Kalėdas ar Naujuosius gali padaugėti turistų. Šiuo laikotarpiu įvairiaspalvėmis girliandomis pasipuošę miestai ir miesteliai tampa dar jaukesni (palmės ir girliandos – įdomus derinys). Gruodis paprastai būna mažiau lietingas, tačiau mėnesio pabaigoje kalnų viršūnės jau pasidengia nuolatiniu sniego sluoksniu. Temperatūra svyruoja nuo 7 iki 14 °C šilumos.

Sausis šalčiausias metų mėnuo Pietų Italijoje, bet džiugina pradėjusiomis ilgėti dienomis. Labai tikėtina, kad šiltomis dienomis saulės atokaitoje galėsite nusimesti striukes ir vaikščioti trumpomis rankovėmis. Tačiau kartais sausis, primindamas, kad yra žiemos mėnuo, atneša stiprius vėjus ir žvarbą, o naktimis temperatūra nukrenta netgi žemiau nulio. Laimei, tokie atšalimai paprastai trunka vos keletą dienų ir temperatūra greitai grįžta į normalias ribas – 5–15 °C šilumos.

Vasaris dar gali būti vėsokas ir vidutinė temperatūra nelabai skirsis nuo sausio, bet mėnesio vidury pražydę migdolai (daugiausia Sicilijos pietvakarinėje dalyje) papuoš po rudeninių lietų sužaliavusius laukus. Nors saulė kyla vis aukščiau ir galima pasilepinti malonia jos spindulių šiluma, naktys dar vėsios.

migdolai


Kovą
pražįsta laukinės pavasario gėlės ir įvairiaspalvių žiedų kilimas nukloja laukus ir pievas. Dienos jau gerokai ilgesnės ir maloniai šiltos, todėl žieminiai drabužiai nebereikalingi, tačiau reikėtų pasisaugoti galinčio netikėtai prapliupti trumpalaikio lietaus. Kovą vidutinė temperatūra svyruoja nuo 8 iki 16 °C šilumos, o saulė vidutiniškai šviečia apie 6 valandas.

aguonos


Nuo balandžio Pietų Italijoje prasideda tikrasis pavasaris ir drąsiausieji atidaro maudymosi sezoną. Šį ir likusius mėnesius aprašysiu kitame įraše.

Raktažodžiai: Italija Klimatas Žiema

Įkėlė: Įkėlimo data:

Nuo pat mažens man Italija asocijuodavosi su atsipalaidavimu, kaitria saule, šilta žydra jūra, jaukiais miesteliais su siauručių gatvelių labirintais, kvapiomis apelsinmedžių giraitėmis ir tradicijomis, kuriose šeima, nuoširdumas, pagarba, pagalba yra kertinės vertybės. Pirma vieta, kurioje pabuvojau Italijoje, buvo Turinas, todėl vos tik žengus koją iš lėktuvo mano vaizduotėje ilgus metus puoselėtas Italijos įvaizdis subyrėjo į šipulius – buvo šalta, per storus debesis neprasiskverbė nė vienas saulės spindulys, visi kažkur skubėjo... Pats Turino miestas pasitiko plačiomis gatvėmis, automobilių spūstimis ir dideliais pastatais.


O kur gi įsivaizduotas „atsipūtimas“, neskubėjimas, apelsinmedžiai, saulė..? Teko pripažinti, kad šiaurės italų gyvenimas nelabai kuo skiriasi nuo vakarų europiečių, kur triukšmas, spūstys, perpildyti metro, viršvalandžiai darbe, nuolatinis lėkimas yra kasdieniai palydovai.


Po kelerių metų likimo buvau nublokštas jau į kitą Italijos galą – Apuliją. Mažuose šio regiono miesteliuose vėl atgimė per keletą metų gerokai primiršti Italijos vaizdiniai. Širdis džiūgavo – „tikroji“ Italija egzistuoja! Visgi vaikystėje susikurtas Italijos įvaizdis nebuvo iš piršto laužtas. Įsitikinau, kad Italijoje iš tikrųjų puodelį kavos galima siurbčioti visą valandą smagiai šnekučiuojantis su draugu, žmonės čia be galo šilti, draugiški ir visada pasiruošę padėti, o mažų miestelių gatvelių raizgalynė gali tapti neįveikiamu labirintu.


Dabar, vėl gyvendamas Lietuvoje, dažnai pasvarstau, tai kas gi yra ta „tikroji“ Italija? Ar apskritai ji gali būti tikra arba netikra? Kadangi nuo mažens Italiją įsivaizdavau tokią, kokia ji yra pietuose, ilgai buvau įsitikinęs, kad būtent Pietų Italiją reikėtų vadinti „tikrąja“. Tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nėra nei tikrosios, nei netikrosios Italijos. Viskas priklauso nuo požiūrio. Tiek šiaurės, tiek ir pietų italams „tikroji“ Italija yra ta, kurioje jie gimė ir užaugo, o keliautojams – ta, kuri juos pavergė iš pirmo žvilgsnio. Tik pabuvojęs abiejose šalies dalyse suvoki jų milžiniškus skirtumus ir supranti, kodėl karts nuo karto pasigirsta kalbų, jog šiuos du visiškai skirtingus pasaulius reikėtų oficialiai padalyti į dvi valstybes. Šiauriečiai to nori, nes pavargo sunkiai dirbti ir stebėti, kaip visi jų uždirbti pinigai keliauja tingiesiems pietiečiams (jų akimis žiūrint), tuo tarpu pietiečiai pavargo nuolat jaustis prastesniais.

Raktažodžiai: Italija la dolce vita

Įkėlė: Įkėlimo data:

La dolce vita – tai kur kas daugiau nei tik geras ir saldus gyvenimas. Tai itališkas gyvenimo būdas, kurio neatsiejami palydovai yra (buvo) saulė, puikus maistas ir vynas, svetingumas, audringas naktinis gyvenimas, aistra...

Kodėl buvo? Todėl, kad pirmine prasme la dolce vita nebeegzistuoja. 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiuose Italijos visuomenė buvo susiskaldžiusi į socialines klases. Mažai turtingų šeimų savo rankose turėjo daug pinigų ir valdžią, todėl jiems nereikėjo dirbti. Likusi visuomenės dalis gyveno labai vargingai. Norėdami išryškinti šį skirtumą, turtingieji dienomis miegodavo, o naktimis mėgaudavosi aktyviu gyvenimu, kuris buvo neįsivaizduojamas be audringų vakarėlių Romos naktiniuose klubuose, prabangių automobilių, alkoholio. Be to, Italija buvo ypač patraukli ir patogi Holivudo kino bendrovėms, todėl Romoje gyveno daugybė to meto Holivudo žvaigždžių. Naktiniai klubai buvo išskirtiniai ir be galo brangūs, todėl eiliniai darbininkai ne tik buvo į juos neįleidžiami, bet ir negalėjo sau to leisti.

Šiandien viskas kitaip: tokio ryškaus socialinio susiskaidymo nebeliko, Romos Veneto gatvė nė iš tolo nebeprimena naktinio gyvenimo arterijos ir Holivudo žvaigždžių čia, ko gero, nesutiksite. Tačiau nuostabi gamta, šilta jūra ir kaitri saulė, atsipalaidavimas, draugiški žmonės, neskubėjimas, linksma ir nuotaikinga atmosfera, puikus humoras, atpalaiduojanti siesta, burnoje tirpstantis maistas ir šilti pašnekesiai su draugais išliko ir net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis praskaidrina nuotaiką ir pasaldina itališką kasdienybę.
 

Raktažodžiai: Italija la dolce vita