ĮRAŠAI, SUSIETI SU RAKTINIU ŽODŽIU Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Kalbos apie ekonominių sunkumų prispaustą Pietų Europą netyla jau keletą metų ir šiame kontekste greta Graikijos vis dažniau linksniuojamas Italijos, ypač Pietų, pavadinimas. Iš žiniasklaidos susidaro įspūdis, kad vos ne visai Pietų Italijai gresia bankrotas, bet ar tikrai taip blogai?

Kai nedideliame Apulijos miestelyje gyvenau 2008 m., dar prieš prasidedant krizei, beveik visi vietiniai sutartinai kartojo, koks sunkus jų gyvenimas ir kaip jie neturi pinigų. Man tokie jų pasisakymai buvo nesuprantami, nes visi taip kalbantys važinėjo daugių daugiausia 5 m. senumo automobiliais, gyveno dideliuose butuose arba nuosavuose namuose ir bent kartą per savaitę su visa šeima eidavo vakarieniauti į restoranus. Kur čia tas sunkus gyvenimas, vis klausdavau savęs...

Prieš gerą mėnesį teko apsilankyti Sicilijoje, Kalabrijoje ir Kampanijoje ir pabendrauti su vietiniais. Situacija vėlgi panaši: visi skundžiasi užklupusia krize ir nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis, bet kaskart vakare išėjęs į miestą suabejoju jų žodžiais. Centrinės gatvės šurmuliuoja: kas nešasi garsių prekių ženklų maišelius su naujais pirkiniais, kas vakarieniauja restorane ar picerijoje, o kas tiesiog mėgaujasi ledais ar saldumynais. Dar kartą klausiu savęs, kur čia tos nepakeliamos gyvenimo sąlygos...

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad nuotaikos dabar kiek niūresnės ir automobiliai pora metų senesni nei prieš 5-erius metus, bet situacija tikrai ne tokia bloga, kokią piešia žiniasklaida ir patys gyventojai. Tiesa, kad nemažai žmonių prarado darbus arba atlyginimai buvo sumažinti, tačiau net ir su 800 eurų minimaliu atlyginimu (įstatymiškai minimali alga Italijoje neapibrėžta, bet neteko girdėti, kad kas uždirbtų mažiau) Pietų Italijoje gyventi galima. Tai drąsiai galiu teigti remdamasis asmenine patirtimi.

Kitas statistiką iškreipiantis faktas – Pietų Italijoje nedirba kas ketvirta darbingo amžiaus moteris. Tačiau taip yra ne dėl to, kad joms neįmanoma susirasti darbo, bet todėl, kad Pietų Italijoje dar ir šiais laikais nemažai moterų savo vietą mato namuose, rūpinantis buitimi ir kurstant šeimos židinį. Net ir gavusios darbo pasiūlymą, nemažai moterų jo tiesiog atsisakytų.

Ekonominių sunkumų Pietų Italijoje neabejotinai yra (o kur jų nėra šiuo laikotarpiu?), tačiau kalbant apie krizę ne tik Italijoje, bet ir kitose Pietų Europos šalyse, būtina atsižvelgti į žmonių mentalitetą ir gyvenimo būdą. Matydami kaip gyvena šiaurinių regionų tautiečiai, pietiečiai tokių pat sąlygų reikalauja ir sau, bet pasiryžusius dirbti tiek pat kiek šiaurės italas galima suskaičiuoti ant pirštų. Galima palyginti ir su Lietuva, kur ištikus krizei, mūsų tautiečiai kartą kitą išeis patriukšmauti į gatves, bet greitai, sukandę dantis, vėl imsis darbų ar ieškos naujų galimybių. Pietų italas verčiau metus protestuos, taip atnešdamas dar didesnių nuostolių valstybei, bet nieko nedarys ir lauks, kol pagalbos ranką išties broliai šiauriečiai ar Europos Sąjunga.

italijos darbininkaiFoto: http://superbarzellette.myblog.it


Pietų italai gali pagrįstai didžiuotis nuostabia gamta, neįkainojamu istoriniu palikimu, žydromis jūromis, skaniu maistu, nuoširdžiais, draugiškais ir gerais žmonėmis. Atrodo, ko gi dar galėtų jiems trūkti? Sakyčiau, gal kiek daugiau darbštumo. Tada ir krizė ne tokia baisi atrodytų...

Raktažodžiai: Apulija Italai Italija Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Kelių pasakojimų apie Apuliją ciklą užbaigsiu Gargano pusiasaliu – Italijos bato pentinu. Garganas ganėtinai skiriasi nuo visos Apulijos savo kraštovaizdžiu, augmenija, kalnais (didžioji Apulijos dalis visiškai plokščia) ir įspūdingomis iš jūros išnyrančiomis baltomis uolomis.

Planuodami kelionę į Apuliją daugelis užsienio turistų Gargano pusiasalį aplenkia, nes paprasčiausiai apie jį mažai girdėję. Mano manymu, tai labai didelis privalumas, nes Gargane palyginti mažai užsienio turistų.

baia delle Zagare


Kuo įdomus šis Italijos subregionas? Pirmiausia, kraštovaizdžiu – kalnų pievas keičia šimtamečiai miškai, kalnų miestelius pajūrio kurortai ir, žinoma, uolėtas pakrantes smėlio paplūdimiai ir mėlynai žalias Adrijos vanduo. Ne ką mažiau patrauklūs ir Gargano miesteliai. Patys populiariausi – Viestės (Vieste) ir Peskičio (Peschici) pajūrio kurortai, tačiau pastaruoju metu populiarumu juos itin sparčiai vejasi Matinata (Mattinata) ir Rodis Garganikas (Rodi Garganico).
 
Viestė – Gargano pusiasalio turizmo centras – senas ir labai jaukus miestelis, kuris ypač atgyja vakarais. Siaurutės senamiesčio gatvelės, vingiuodamos tarp baltų viduramžių laikų pastatų, sukuria natūralų labirintą, kuriame tiesiog ir norisi „pasiklysti“. Šurmuliuojantys restoranėliai, nepakartojamas ore sklandantis itališkos virtuvės kvapas, netikėtose vietose į jūrą atsiveriančios terasos – sunku nesižavėti! Norintys vakarą praleisti aktyviau irgi nenusivils – senamiestyje gausu barų ir diskotekų.

Gargano perlu vadinamas Peskičis taip pat kasmet sulaukia daugybės keliautojų, tačiau priešingai nei Viestė, jis kur kas ramesnis ir tylesnis (ir gerokai mažesnis), todėl šį kurortą dažniausiai renkasi šeimos su vaikais arba vyresni poilsiautojai.

peschici
Deja, šių dviejų miestelių populiarumas turi savo kainą – liepos–rugpjūčio mėnesiais juos užplūsta daugybė poilsiautojų, todėl šiuo laikotarpiu jie praranda dalį savo žavesio. Tačiau Garganas šiuo laikotarpiu siūlo puikią alternatyvą – šiek tiek nuo pakrantės nutolusius, ramius ir itin jaukius miestelius – Viko del Garganas (Vico del Gargano), Iskitela (Ischitella), Karpinas (Carpino), Kanjanas Varanas (Cagnano Varano), Monte Sant. Andželas (Monte Sant‘angelo) ir t. t. gal ir negali pasipuikuoti kultūros ar architektūros šedevrais, bet paperka savo natūralumu, ramybe, žmonių nuoširdumu ir paprastumu bei žemesnėmis kainomis. Be to, apsistoję viename iš tokių miestelių visada būsite pusiaukelėje tarp jūros ir natūralios gamtos grožiu garsėjančio Gargano nacionalinio parko.


Ir žinoma, lankantis Gargano pusiasalyje, nereikėtų praleisti progos persikelti į Tremičio salas (Isole Tremiti). Vasarą keltai kursuoja iš Viestės, Peskičio, Rodžio, Manfredonijos, o žiemą tik iš Termolio ir vienam žmogui bilietas pirmyn ir atgal kainuoja apie 30 eurų. Norintys gali įsigyti ir organizuotą dienos kelionę kateriu. Palyginti su Gargano pusiasaliu, šios salos brangesnės (nakvynė, maistas, paslaugos), tad rekomenduočiau vykti tik vienai dienai ir su savimi pasiimti užkandžių.

Gargano pusiasalio grožiui ir jaukiai atmosferai pajusti reikėtų skirti bent jau keletą dienų ir į jį geriausia vykti pavasarį arba rudenį, kai mažai turistų. Norint aplankyti ir bent kiek artimiau pažinti visą Apuliją, reikėtų 3–4 savaičių. Deja, retai kas sau gali leisti tokias ilgas atostogas, todėl įprastai savaitės ar 10 dienų kelionei siūlyčiau rinktis tik vieną Apulijos dalį.

Raktažodžiai: Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Lietuviška žiema ilga, todėl ne vienas dviračių entuziastas sunkiai sulaukia dviračių sezono atidarymo. Tiems, kas dviračio nenori keisti į slides, Apulija gali būti puiki alternatyva, nes joje dviračiu galima keliauti ištisus metus.

Kad ir kaip būtų, maloniausia Apulijoje rudenį ir pavasarį, nes žiemą gali pasitaikyti lietingų arba vėjuotų dienų, o vasarą gali būti kiek per karšta. Tačiau kiekvienas metų laikas turi savų privalumų: rudenį galėsite grožėtis raustančiais vynuogynais, žiemą – labai mažu eismu ir žemiausiomis nakvynės bei maisto kainomis, pavasarį – maloniai šilta saule ir gėlių kilimais pasipuošusiais laukais, o vasarą – žydrais ir šiltais Adrijos ir Jonijos jūrų vandenimis.

Dviratis – puiki priemonė pažinti Apuliją, jos kultūrą ir paveldą, pajusti lėtą gyvenimo ritmą ir grožėtis kraštovaizdžiu (kiekvienu metų laiku jis kitoks). Kodėl Apulija? Ji nei per daug kalvota, nei per lygi, nebrangi, garsėja puikiu maistu ir draugiškais žmonėmis. Bet svarbiausia, šio regiono platus vietinės reikšmės kelių ir natūralių takų tinklas leidžia patogiai pasiekti daugelį gražiausių Apulijos vietų, mėgaujantis visiška laisve. Vietinės reikšmės keliais (daugelis jų asfaltuoti, bet yra ir žvyrkelių) eismas labai mažas, todėl kelyje būsite visiškai saugūs.

Foggia biciFoto: Smiroman


Galimi du keliavimo dviračiais po Apuliją būdai – savarankiškai (su savo atsivežtu arba vietoje išsinuomotu dviračiu) arba su vietine dviračių žygius organizuojančia agentūra. Pasirinkę pirmą variantą, planuoti maršrutą, rūpintis maistu, ieškoti nakvynės, vežtis daiktus turėsite patys, bet būsite absoliučiai nuo nieko nepriklausomi. Keliaudami su organizuota grupele turėsite tiesiog minti pedalus ir mėgautis Apulija, nes visą laiką būsite lydimi autobusiuko su jūsų daiktais, maistu, iš anksto žinosite nakvynės vietas. Keliauti savarankiškai kur kas pigiau, bet su agentūra – paprasčiau, todėl rinktis reikėtų pagal savo poreikius.

Paprastai maršrutai Apulijoje sudaromi 5–14 dienų, per dieną vidutiniškai nuvažiuojant apie 55 km. Atstumas atrodo nedidelis, bet juk tai pažintinė kelionė, o ne Giro d‘Italia lenktynės. Dviejų savaičių kelionė dažniausiai prasideda šiaurinėje Apulijoje (galimas ir atvirkštinis variantas), kerta neaprėpiamus Fodžos apylinkių javų laukus, vingiuoja Itrijos slėniu su plačiai išsibarsčiusiais truliais ir galiausiai pasiekia patį Italijos bato kulniuką – Leuką.

salento biciPačiam tokio keliavimo būdo dar neteko išbandyti, bet kuo daugiau domėjausi dviračių žygiais Apulijoje, tuo labiau mane jie vilioja. Gera draugija, saulė, gaivus vėjelis, agrarinės Apulijos vaizdai ir dviratis – skamba kaip puiki įprastų atostogų alternatyva!

Raktažodžiai: Apulija Transportas

Įkėlė: Įkėlimo data:

Apulija – Italijos bato „kulniukas“ – ilgas ir siauras regionas. Be sustojimo išilgai ją pervažiuotumėte maþdaug per 6 valandas, o kirsti skersai reikėtų apie valandos. Būtent dėl geografinių ypatybių Apulija ypač tinkama lėtajam keliavimui (angl. slow travel), kai vienoje vietoje apsistojama maždaug savaitei ir keliaujama ne tolimesniu nei per valandą automobiliu įveikiamu atstumu. Tokių apsistojimo taškų variantų yra daugybė, bet iš esmės vienas taškas turėtų būti tarp Fodžos (Foggia) ir Gargano, kitas – Itrijos slėnyje (Ostuni, Locorotondo ir t. t.), trečias – Salento pusiasalyje (Otranto, Gallipoli ir t. t.).

Turiu pripažinti, kad lėtojo keliavimo keliu pats žengiu dar tik pirmuosius žingsnius. Nuo vaikystės keliaudavau su šeima ir visada stengdavomės kuo daugiau pamatyti. Sakydavom: „jei jau esame čia, reikia maksimaliai išnaudoti laiką, nes gal kitos progos ir nepasitaikys“. Pradėjęs keliauti savarankiškai irgi norėdavau kuo daugiau aprėpti, bet keliavimo įpročiai po truputį ėmė keistis, kai dalindamasis įspūdžiais su draugais supratau, kad šilčiausi ir geriausi prisiminimai visada susiję su tomis vietomis, kuriose praleisdavau bent keletą dienų. Kur kas labiau į atmintį įsirėžė tokie paprasti dalykai kaip apsipirkimas ankstyvame žuvų ir daržovių turguje, puodelis kavos vietinių gyventojų pamėgtoje kavinukėje, per kambario langą atsiverianti pasakiška panorama ar tiesiog bendras ramybės ir atsipalaidavimo jausmas, bet ne aplankyti žinomiausi objektai. Po truputį ėmė keistis ir gerų atostogų suvokimas. Dabar man tobulos atostogos – tai neskubėjimas, mėgavimasis paprastais dalykais ir netikėti atradimai.

Kaip minėjau, keliaujant lėtuoju būdu, vienoje vietoje reikėtų apsistoti bent jau savaitei. Atsižvelgiant į pomėgius ir finansines galimybes, Apulijoje siūlyčiau rinktis maseriją, trulą arba apartamentus / B&B senamiestyje. Gal atrodo ir smulkmena, bet gyvenimas senove alsuojančiame ar alyvmedžių apsuptyje įsikūrusiame name suteikia dar daugiau žavesio. Ekonomiškiausias variantas būtų išsinuomoti apartamentus šiuolaikiniame daugiabutyje, tačiau tokioje vietoje autentikos tikėtis neverta.

bb monopoliKiek susidariau įspūdį iš besikreipiančių keliautojų, visi nori apsistoti pakrantės miesteliuose, kad jūra būtų pasiekiama ranka. Be reikalo. Viešbučių rezervacijos sistemose nurodytas atstumas iki jūros nebūtinai reiškia atstumą iki paplūdimio (be to, miestų paplūdimiai dažniausiai būna nedidukai), todėl bet kokiu atveju iki gero paplūdimio dažniausiai tenka vžiuoti automobiliu. Apsistoję viename iš jaukių šiek tiek nuo pakrantės nutolusių Apulijos miestelių iki paplūdimio gal ir važiuosite 10 min. ilgiau, bet tikėtina, kad už nakvynę mokėsite mažiau ir jame būsite vieninteliai keliautojai užsieniečiai.

Užsimerkite ir durkite pirštu žemėlapyje į bet kurią Apulijos vietą. Tebūnie tai jūsų kelionės į šį nuostabų kraštą centras. Nujaučiu, kad nebandžiusiems pirma lėtoji kelionė bus tikras iššūkis ir valios stiprybės išbandymas, nes atsispirti pagundai aplankyti už jūsų kelionės apskritimo esančias įžymybes bus sunku.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Apulija – savitas kraštas ir gali pasiūlyti net du išskirtinius apgyvendinimo tipus, kurių nerasite jokiame kitame Italijos regione – maserijas (masseria) ir trulius (trullo). Miestuose platus įvairiausių viešbučių pasirinkimas, bet geriausiai šio regiono žavesys atsiskleidžia apsistojant maserijose, truliuose ar šimtmečius skaičiuojančiuose senamiesčių apartamentuose. Apartamentus įsivaizduoti neturėtų būti sunku, todėl apie juos nekalbėsiu, bet norėčiau šiek tiek smulkiau aprašyti maserijas ir trulius.

Maserija. Kituose Italijos regionuose panašus apgyvendinimo tipas vadinamas agriturismo, tačiau skirtumas slypi ne vien pavadinime. Maserijos buvo skirtos ūkyje dirbantiems žmonėms apgyvendinti ir apsiginti nuo užpuolikų, todėl daugelis jų buvo įtvirtintos. Daugiausia maserijų pastatyta XVI–XIX a. Šiandien jos visiškai rekonstruotos ir varijuoja nuo paprastų kaimiškų iki itin prabangių. Maserijos paprastai įsikūrusios vaizdingose kaimo vietovėse bei pakrantėse, sodų, vynuogynų ar alyvmedžių giraičių apsuptyje. Maserija – puiki vieta apsistoti gero maisto ir lėtojo keliavimo mėgėjams, nes tik čia visiškoje ramybėje galima mėgautis Apulijos gyventojų svetingumu, puikiu maistu (paprastai gaminamu iš maserijos ūkyje užaugintos produkcijos) ir vaizdingu kraštovaizdžiu. Žinoma, skiriasi kokybė, patogumai, tipas (B&B arba maistą gaminant patiems) ir kainos, bet Apulijoje maserijų pasirinkimas didelis, todėl kiekvienas turėtų rasti sau tinkamą variantą.
masseria su gelemTrulis. Šie unikalūs kalkakmenio statiniai su kūginiais stogais dar retesni, nes jie būdingi ne visai Apulijai, o tik Itrijos slėniui. Kaip ir maserijos, senieji truliai buvo perdaryti į atostogų namus, suvenyrų ar maisto parduotuves, restoranus. Senuosius ir jau mūsų laikais statytus trulius atskirti gana lengva – senieji yra maži ir išsibarstę kaimo vietovėse. Tuo tarpu naujai pastatyti truliai yra didesni, statomi jungiant vieną šalia kito, todėl juose gali būti, kad ir 5 kambariai, kondicionierius (senieji truliai išlieka vėsūs vasarą net ir be kondicionieriaus), bevielis internetas ir t. t. Didžiausia trulių koncentracija aplink Alberobelą (Alberobello), todėl čia galima apsistoti truliuose įrengtuose apartamentuose, viešbučiuose ar B&B. Pageidaujantiems kuo daugiau autentiškumo, tylos ir ramybės, reikėtų rinktis kaimo vietovės trulį. Atokiuose truliuose svečių patogumui dažnai suteikiama galimybė naudotis dviračiais, todėl gretimas apylinkes galima pažinti ne tik patogiai, bet ir sveikai.
trullo puglia

Foto: Michela Deais

 

Tiems, kam patinka lėtasis keliavimas, kai vienoje vietoje apsistojama ilgesniam laikui, maserija arba trulis yra geriausias pasirinkimas, nes įsikūrus gamtos apsuptyje savaime norisi gyventi pagal atpalaiduojantį gamtos, o ne dinamišką miesto ritmą.

Raktažodžiai: Apgyvendinimas Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Prieš keletą savaičių žadėjau daugiau dėmesio skirti Apulijai ir Kalabrijai, tad pradedu kelių straipsnelių ciklą apie šiuos svetainėje pietuitalija.lt mažiausiai dėmesio sulaukusius regionus. Pradėsiu nuo Apulijos ir kodėl apskritai ją verta aplankyti.

1. Su tam tikromis išlygomis (liepą–rugpjūtį, kai nakvynės kainos padvigubėja ar net patrigubėja) Apulija išlieka vienu tų Italijos regionų, kuriuose galima keliauti išleidžiant mažiausiai pinigų, nes maisto, pramogų ir viešojo transporto kainos labai prieinamos.

2. Kadangi Apulijoje yra du oro uostai – Baryje (Bari) ir Brindizyje (Brindisi), susisiekimas su šiuo regionu labai patogus (su persėdimu Romoje ar Milane).

3. Apulija taip pat labai patogi mėgstantiems keliauti traukiniais, kurie yra ganėtinai pigūs. Asmeniškai pirmenybę teikiu kelionėms nuomotu automobiliu, nes tai užtikrina visišką laisvę, visgi, didžiąją Apulijos dalį galima aplankyti traukiniu, o ten kur jie nevažiuoja, autobusais.

4. Maždaug nuo gegužės iki spalio Apulija tampa jūros mylėtojų rojumi. Tai tik mano subjektyvi nuomonė, bet gražesnė nei Apulijos jūra man pasirodė tik Sardinijoje. Rinktis tikrai yra iš ko: vien Adrijos jūros pakrantėje nuo Monopolio iki Brindizio paplūdimiai ir kopos (su pertrūkiais) tęsiasi apie 50 km, o dar ilgesnis smėlėtas pajūrio ruožas (taip pat su pertrūkiais) tęsiasi nuo Leukos (Leuca) iki Porto Čezarėjo (Porto Cesareo) Jonijos pakrantėje. Beje, nemažai Apulijos paplūdimių vasarą atsidaro barų, diskotekų, nuomojami gultai. Aš pirmenybę teikiu nuošalesniems paplūdimiams, o ne itališkai vadinamiems lido, tačiau jei keliaujate su draugų kompanija ar ieškote pramogų, Kapitolo (šalia Monopolio) ar Galipolio paplūdimiuose galėsite šėlti ištisą parą.

5. Ne ką mažiau Apulijos lankytojų sugrįžti traukia ne tik žydra jūra, bet ir pasakiški miesteliai. Mažesni, didesni, įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, beveik nežinomi turistams – kiekvienas jų savitas ir be galo įdomus.

6. Galiausiai – žmonės. Šilti, draugiški, svetingi, bet ne įkyrūs, ir trokštantys atskleisti ir pasidalyti savo krašto grožiu su jumis.

Kol kas Apulija užsienio turistams yra sąlyginai nepažįstamas ir neatrastas brangakmenis, tačiau vis daugiau ir daugiau keliautojų savo atostogoms renkasi šį kraštą, todėl rekomenduoju suskubti aplankyti Apuliją, kol vietiniams gyventojams turistas netapo tik pasipelnymo šaltiniu ir nuoširdžiai stengiasi atskleisti savo krašto grožį.

Raktažodžiai: Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Artėjant vasarai vis daugiau keliautojų renkasi atostogas prie jūros, todėl nusprendžiau supažindinti su populiariais Pietų Italijos paplūdimiais. Pradėsiu nuo Apulijos.

Apuliją skalauja dvi jūros – Adrijos rytuose ir Jonijos pietvakariuose. Adrijos pakrantė daugiausia uolėta, su vietomis įsiterpusiais balto smėlio paplūdimiais, tuo tarpu Jonijos pakrantė pasitinka plačiais ir ilgais smėlio paplūdimiais, kuriuos kur ne kur pertraukia uolos.

Ko gero, daugiausia vasarotojų visoje Apulijoje sulaukia Jonijos pakrantė nuo Marina di Pescoluse iki Porto Cesareo, todėl kai kuriuose paplūdimiuose rugpjūčio viduryje gali būti sunku rasti vietos ne tik rankšluosčiui pasitiesti, bet ir kojai pastatyti...

Atslūgus Jonijos jūros vandeniui, priešais Pescoluse paplūdimį iš žydro vandens išnyra plačios balto smėlio juostos. Leidžiantis saulei šie smėlio ruožai atrodo ypač įspūdingai ir primena mažytes salas. Būtent dėl šių tropiniams kraštams būdingų vaizdų paplūdimys imtas vadinti Salento Maldyvais (Le Maldive del Salento). Šį maždaug 8 km ilgio paplūdimį renkasi tiek šeimos su vaikais, tiek ir linksmai pramogauti mėgstantis jaunimas. Sekli jūra puikiai tinka vaikams, o jaunimas leidžia laiką paplūdimio baruose ar tiesiog draugų būryje.
pescoluse

Galipolio (Gallipoli) paplūdimys, žinomas kaip Spiaggia della Purità, garsėja pramogomis ir gyvybingumu. Kaip beveik visoje Apulijos pakrantėje, čia jūra šilta, švari ir ganėtinai rami visą vasarą. Kadangi šis paplūdimys yra Galipolio saloje, kur įsikūręs ir jaukus senamiestis, jis ganėtinai triukšmingas, todėl ieškantys daugiau ramybės turėtų pavažiuoti šiek tiek į pietus iki Baia Verde, Punta della Suina arba Lido Pizzo paplūdimių. Tuo tarpu norintys iki paryčių šėlti diskotekose turėtų rinktis šiek tiek šiauriau Galipolio esantį Lido Conchiglie, kur gegužės–rugsėjo mėnesiais gyvenimas verda tiek dieną, tiek ir naktį.

Ne ką mažiau poilsiautojų sulaukia ir Porto Cesareo paplūdimiai, besidriekiantys maždaug 17 km. Balto smėlio paplūdimius skalauja neįtikėtinai skaidri, žalsvai melsva, labai lėtai gilėjanti jūra, kurią noriai renkasi šeimos su mažais vaikais. Puiku tai, kad šiame ilgame pajūrio ruože sau laisvą vietelę suras kiekvienas net ir pačiame atostogų įkarštyje.

Grožiu Jonijos paplūdimiams nė kiek nenusileidžia ir tokie Adrijos perlai kaip Otranto, Torre san Giovanni, Torre dell‘Orso ar Porto Badisco. Man asmeniškai Adrijos pakrantės paplūdimiai netgi gražesni dėl iš jūros išnyrančių uolų. Kita vertus, jie gerokai mažesni, įsprausti tarp uolų. Be to, daugelyje vietų Adrijos jūra gilėja staigiau, todėl nėra tokia paranki vaikams.
Porto Badisco

Taip pat norėčiau paminėti nuošalų Adrijos paplūdimį, esantį Ostūnio (Ostuni) pakrantėje. Tai – Torre Guaceto gamtos rezervatas. Šis paplūdimys sužavi natūralumu, nes čia, kitaip nei aplinkui, nerasite nesuskaičiuojamos galybės barų, restoranų ir viešbučių ir galėsite atitrūkti nuo civilizacijos. Šį paplūdimį dažniausiai renkasi šeimos su vaikais, kurios atvyksta visai dienai su savo maistu ir visais paplūdimio baldais. Kaip jau minėjau, tai yra gamtos rezervatas, todėl palikę automobilį stovėjimo aikštelėje dar turėsite pėsčiomis nueiti nemažą atstumą, bet nuošalų smėlio lopinėlį tikrai rasite!

Trumpai pristačiau tik keletą Apulijos paplūdimių, tačiau jų ten keli šimtai, todėl esu tikras, kad rasite būtent tą vienintelį, kuriame norėsite praleisti visas atostogas. Kitą savaitę supažindinsiu su populiariausiais Kalabrijos paplūdimiais.

Raktažodžiai: Apulija Jūra Paplūdimiai

Įkėlė: Įkėlimo data:

Pirma diena Pietų Italijoje buvo permaininga ir kupina įspūdžių. Pagal tarptautinę mainų programą į Monopolį vykau dirbti anglų kalbos mokytojo padėjėju. Skridau iš Vilniaus į Barį per Romą, kur ir prasidėjo pirmieji nuotykiai. Nors atskridome laiku, prie lėktuvo 20 minučių niekaip neatvažiavo laiptai. Deja, tos 20 minučių buvo lemtingos – pavėlavau į jungiamąjį skrydį į Barį ir pamečiau lagaminą. Pasirodo, toks buvau ne vienas. Oro uoste susipažinau su kitu maždaug 30 m. amžiaus italu, skridusiu iš Vilniaus į Barį, su kuriuo kartu ir laukėme kito skrydžio. Prisimenu, kad pirmą įspūdį apie pietų italus susidariau tikrai ne kokį. Nors jis buvo draugiškas, tačiau nuolat keikėsi, garsiai šūkavo ir be perstojo apkalbinėjo VISAS pro šalį einančias moteris. Vieną minutę netgi buvau pradėjęs galvoti, kaip tarp tokių žmonių reikės ištverti pusę metų...

Po kelių valandų jau leidausi Baryje. Kadangi mane turėjo pasitikti praktikos mentorė, po pirmos pažinties su oro uoste sutiktu italu šiek tiek nerimavau, kokia ji bus. Visa laimė, ji ir visi kiti sutikti pietų italai buvo nepalyginamai malonesni ir kultūringesni. Dženė, toks buvo jos vardas, greitai padėjo susirasti pradingusį lagaminą (pasirodo, lagaminas atkeliavo ankstesniu skrydžiu), sėdom į automobilį ir patraukėm galutinio tikslo link. 25 minutės ir mes jau Monopolyje. Siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis privažiavome prie jūros krantinės. Nežinojau, kur gyvensiu, tad pamaniau, kad ji mane čia atvežė tiesiog parodyti jūrą. Be galo nustebau, kai ji iš bagažinės pradėjo traukti mano lagaminą. „Gyvensi čia“, – pamojusi ranka į gretą stovintį XVIII a. namą pasakė ji. Iš džiaugsmo ir nekantrumo negalėjau nustygti vietoje, tad greitu žingsniu patraukėm mano naujųjų namų link. Įėjęs į vidų pasijutau tarsi laiko mašina kelis šimtmečius grįžęs atgal – prieš akis atsivėrė baltos sienos ir tokios pat spalvos skliautinės lubos. Iš karto atidariau langines. Vis dar negalėjau patikėti, kad mane ir Adrijos jūrą mažiausiai pusę metų skirs tik kokių 7 m. pločio pėsčiųjų takas!

Apsitvarkęs ir šiek tiek užkandęs nuėjau miegoti. Ryte pabudau ne nuo žadintuvo, bet Adrijos jūros ošimo, kuri per naktį taip įsišėlo, kad į krantinę dūžtančių bangų purslai ritmiškai barbeno į mano langus. Nepakartojamas jausmas...namukas

Raktažodžiai: Apulija Monopolis