ĮRAŠAI, SUSIETI SU RAKTINIU ŽODŽIU Apgyvendinimas

Įkėlė: Įkėlimo data:

Manoji Sicilija – Stebuklų sala. Šį pavadinimą negailestingai pasisavinau iš savo antropologo vyro. Jis – toji priežastis, kodėl šiuo metu rašau apie Siciliją iš Sicilijos. Priežastis – banali, kai vertini globaliais masteliais, bet daug reiškianti, kai žvilgsnis krypsta žmogaus link. Ištekėjau ir atkeliavau paskui vyrą „į pasaulio kraštą“. Nors, nemeluosiu, – savęs emigrante nevadinu. Laikau save (ir savo šeimą) Europos piliete, namus turinčia keliose valstybėse. Nė iš vienos nepabėgau, nė į vieną neatbėgau. Pažįstu nemažai moterų dėl meilės atkeliavusių į šią Stebuklingąją Salą. Vieno standartizuoto socialinio paveikslo nepavyks nupiešti, bet esmę, manau, atskleidžia faktas, jog kol kas negirdėjau atvirų pageidavimų bėgti iš čia ir palikti šį, kam – rojaus, o kam – skaistyklos, kampelį.

ItalaFoto: Kristina Sabaliauskaitė


Man Sicilija – stebuklinga. Myliu šį kraštą. Jo žmones. Jūrą. Saulę. Maistą. [Kol kas dar] socialistinį gyvenimą. Architektūrą. Sicilijos chaosą gatvėse ir tvarką namuose (perkeltine ir tiesiogine prasme). Man patinka stiprus šeimos kultas. Pagarba kitam ir kitokiam. Nesumeluota tolerancija į tave nepanašiam. Patinka, jog čia yra vietos visiems. Žinoma, kai siciliečiai manęs vis dar užklausia, ką manau apie Siciliją, o aš atsakau daugmaž tais pačiais žodžiais, plojimų sulaukiu tik tada, kai ištariu, jog man patinka sicilietiškas maistas. Ir jie yra teisūs – sicilietiška virtuvė, tegul ir kiek perdėta meile aliejuje keptiems dalykams, yra fantastiška.

Esu žemaitė. Gyvendama tarp siciliečių, matau daug panašumų tarp jų ir žemaičių. Tas pats santūrumas. Ta pati orientacija į kitą, tas pats svetingumas. Taigi, kultūrinio šoko, čia atsikrausčius, nebuvo. Buvo de javu, kad kažkada taip gyvenau – pirmieji metai buvo lyg grįžimas į socialistinę, rožinę, vaikystės praeitį iš sovietinių filmų apie parduotuves, dirbančias su ilgomis pertraukomis ir nedirbančias savaitgaliais ar vėlais vakarais. Su laiku pietums ir vakarienei. Su pagarba dirbančiajam ir „tryliktuoju atlyginimu“. Aiškiais ir visiems žinomais, nes besitęsiančiais dešimtimis metų, „kolektyvinių“ atostogų laikotarpiais. Ne apie ilgesį komunistiniam periodui kalbu, o iš socialinės tyrėjos pozicijų sakau, kad Sicilijoje dar galima gyventi. Ne bėgti, ne skubėti, ne amžinai ką nors daryti, o tiesiog... gyventi. Gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Bendruomeniškumo jausmas čia labai gyvas...

027

Foto: Jelena Kurbatova

Nemažai įspūdžių aprašau savo tinklaraštyje Gyvenimas Senbernių saloje: užrašai iš „Le Giare“ balkono. Tai – vienas mano pomėgių, nes pagrindinis darbas šiuo metu yra būti mama savo dviem mažyliams. Kartais, kai galiu, padedu savo vyrui jo šeimos viešbutyje-restorane Le Giare. Tai – nedidelis, tačiau jaukus viešbutukas mažame kurortiniame miestelyje Itala (Mesinos rajone). Le Giare tik devyni kambariai, bet jie visi „kvėpuoja“ sicilietišku gyvenimu ir kilmingos šeimos praeitimi. Viskas čia primena praeitį, nes viešbutis ir restoranas įkurtas šeimos name, net ir baldai jame – autentiškas šeimos palikimas... Tai tik sustiprina jausmą, jog gyvenimas Sicilijoje yra tarytum amžina nostalgija, gyvenanti manojoje realybėje.

DSC 4356

Foto: Jelena Kurbatova

Baigdama, noriu pasakyti, jog lietuviai „Le Giare“ ypatingai laukiami – personalas jau ir naktį atsikėlę gali pasakyti, kokie yra ,,lietuviški“ pusryčiai, be to, mūsų darbuotojai visada yra nuoširdžiai pasirengę pagelbėti bet kurioje situacijoje. Aš pati mielai papasakoju mūsų svečiams apie Siciliją ir ypač – gyvenimo čia ypatumus, pasiūlau kai kurių ,,praktinių“ sprendimų (tarkime, kur ir kaip ,,parkuotis“, ką kada ir kur pirkti, ką aplankyti, kur nusimaudyti) ir kitų smulkmenų, kurių svarba paaiškėja tik atvykus į Stebuklingąją Siciliją... Tiesą sakant, net jaučiuosi asmeniškai įsipareigojusi būti netoliese „Le Giare“, jei kam nors ko prireiktų... Tad... keliaukite į Siciliją, kur kalbama lietuviškai!

 

Už straipsnelį dėkojame Simonai Crisafulli.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Vis daugiau lietuvaičių bėga nuo mūsiškos žiemos ir šalčiausius mėnesius praleidžia pietuose – Ispanijoje, Portugalijoje, Kanaruose, Karibų jūros regione ir t. t. O ar verta vykti žiemoti į Pietų Italiją? 

Taip, jei norite lepintis saulės spinduliuose gerokai daugiau nei Lietuvoje. Ne, jei tikitės žiemą praleisti tik su marškinėliais ir šortais. Pietų Italija užima didelį plotą, todėl ir žiemos kiekviename regione skirtingos. Kaip ir galima tikėtis, švelniausias klimatas Sicilijoje, tačiau ir pačioje saloje oras labai kontrastingas. Žiemą ilgesniam apsitojimui siūlyčiau rinktis išskirtinai tik pakrantės miestelius, nes į salos gilumą nutolus vos 10–20 km, oras jau bus vėsesnis ir, tikėtina, dangus labiau apniukęs. Temperatūros skirtumas tarp pakrantės ir salos gilumos neretai gali siekti ir 10 laipsnių. Beje, sniegas Sicilijoje ne toks retas svečias, kaip gali atrodyti – aukščiausios didžiųjų kalnų masyvų (Madonių, Nebrodžio) ir, žinoma, Etnos viršūnės išlieka pasidengusios sniegu apie 3–4 mėnesius. 

Madonie

Be abejo, ir pakrantėse oras gali trumpam subjurti, bet kad dvi dienas iš eilės nepasirodytų saulė, retas atvejis. Gyvendami arčiau pusiaujo, siciliečiai mėgaujasi kur kas kaitresne saule nei mes, todėl saulėtą vidužiemio dieną užuovėjoje gali drąsiai išsinersti iš megztinių ir lepintis malonia šiluma. Sicilija žavi ne tik švelniu klimatu, bet ir nuostabiu kraštovaizdžiu. Gamtos mylėtojai gali mėgautis gamtos įvairove – kalnais, kalvomis, jūromis, miškais; sporto entuziastai gali būriuoti, kaituoti, slidinėti; istorijos ir meno gerbėjai gali lankyti daugybę muziejų, bažnyčių, vienas už kitą gražesnių senamiesčių ar romėnų laikų griuvėsių; o gurmanai gali tobulintis maisto gaminimo kursuose ar tiesiog mėgautis puikiu maistu restoranuose. 

Ko gero, visiems aktualus kainų klausimas. Pigiausiai nediduką butą mėnesiui Sicilijoje galima išsinuomoti maždaug už 200 eurų (plius komunaliniai mokesčiai), bet už tokią sumą nereikėtų tikėtis nei kažko išskirtinio, nei vaizdo į jūrą. Kad jaustumėt malonumą, pajustumėt tikrąjį Sicilijos gyvenimo ritmą, siūlyčiau pridėti dar maždaug tiek pat ir išsinuomoti kelis šimtmečius skaičiuojančius apartamentus senamiesčio širdyje. Tipiniai pusryčiai (kava ir bandelė) bare kainuos apie 2 eurus, pavalgyti picerijoje – 4–7 eurus, vakarienė restorane – 6–15 eurų. Jei maistą gaminsitės namuose, tai atsieis nebrangiau nei Lietuvoje. Svečiuodamiesi Sicilijoje neabejotinai norėsite keliauti. Tai patogiausia daryti automobiliu, kurio nuoma parai žiemą kainuos nuo 12 eurų. 

bb rag

Apibendrinant, Siciliją rinktis žiemai siūlyčiau tiems, kas trokšta švelnios ir saulėtos žiemos, bet nebijo vienos kitos lietingos ar audringos dienos, kurią galima puikiai praleisti lankant muziejus, galerijas ar tiesiog skaitant mėgstamą knygą.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Apulija – Italijos bato „kulniukas“ – ilgas ir siauras regionas. Be sustojimo išilgai ją pervažiuotumėte maþdaug per 6 valandas, o kirsti skersai reikėtų apie valandos. Būtent dėl geografinių ypatybių Apulija ypač tinkama lėtajam keliavimui (angl. slow travel), kai vienoje vietoje apsistojama maždaug savaitei ir keliaujama ne tolimesniu nei per valandą automobiliu įveikiamu atstumu. Tokių apsistojimo taškų variantų yra daugybė, bet iš esmės vienas taškas turėtų būti tarp Fodžos (Foggia) ir Gargano, kitas – Itrijos slėnyje (Ostuni, Locorotondo ir t. t.), trečias – Salento pusiasalyje (Otranto, Gallipoli ir t. t.).

Turiu pripažinti, kad lėtojo keliavimo keliu pats žengiu dar tik pirmuosius žingsnius. Nuo vaikystės keliaudavau su šeima ir visada stengdavomės kuo daugiau pamatyti. Sakydavom: „jei jau esame čia, reikia maksimaliai išnaudoti laiką, nes gal kitos progos ir nepasitaikys“. Pradėjęs keliauti savarankiškai irgi norėdavau kuo daugiau aprėpti, bet keliavimo įpročiai po truputį ėmė keistis, kai dalindamasis įspūdžiais su draugais supratau, kad šilčiausi ir geriausi prisiminimai visada susiję su tomis vietomis, kuriose praleisdavau bent keletą dienų. Kur kas labiau į atmintį įsirėžė tokie paprasti dalykai kaip apsipirkimas ankstyvame žuvų ir daržovių turguje, puodelis kavos vietinių gyventojų pamėgtoje kavinukėje, per kambario langą atsiverianti pasakiška panorama ar tiesiog bendras ramybės ir atsipalaidavimo jausmas, bet ne aplankyti žinomiausi objektai. Po truputį ėmė keistis ir gerų atostogų suvokimas. Dabar man tobulos atostogos – tai neskubėjimas, mėgavimasis paprastais dalykais ir netikėti atradimai.

Kaip minėjau, keliaujant lėtuoju būdu, vienoje vietoje reikėtų apsistoti bent jau savaitei. Atsižvelgiant į pomėgius ir finansines galimybes, Apulijoje siūlyčiau rinktis maseriją, trulą arba apartamentus / B&B senamiestyje. Gal atrodo ir smulkmena, bet gyvenimas senove alsuojančiame ar alyvmedžių apsuptyje įsikūrusiame name suteikia dar daugiau žavesio. Ekonomiškiausias variantas būtų išsinuomoti apartamentus šiuolaikiniame daugiabutyje, tačiau tokioje vietoje autentikos tikėtis neverta.

bb monopoliKiek susidariau įspūdį iš besikreipiančių keliautojų, visi nori apsistoti pakrantės miesteliuose, kad jūra būtų pasiekiama ranka. Be reikalo. Viešbučių rezervacijos sistemose nurodytas atstumas iki jūros nebūtinai reiškia atstumą iki paplūdimio (be to, miestų paplūdimiai dažniausiai būna nedidukai), todėl bet kokiu atveju iki gero paplūdimio dažniausiai tenka vžiuoti automobiliu. Apsistoję viename iš jaukių šiek tiek nuo pakrantės nutolusių Apulijos miestelių iki paplūdimio gal ir važiuosite 10 min. ilgiau, bet tikėtina, kad už nakvynę mokėsite mažiau ir jame būsite vieninteliai keliautojai užsieniečiai.

Užsimerkite ir durkite pirštu žemėlapyje į bet kurią Apulijos vietą. Tebūnie tai jūsų kelionės į šį nuostabų kraštą centras. Nujaučiu, kad nebandžiusiems pirma lėtoji kelionė bus tikras iššūkis ir valios stiprybės išbandymas, nes atsispirti pagundai aplankyti už jūsų kelionės apskritimo esančias įžymybes bus sunku.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Apulija – savitas kraštas ir gali pasiūlyti net du išskirtinius apgyvendinimo tipus, kurių nerasite jokiame kitame Italijos regione – maserijas (masseria) ir trulius (trullo). Miestuose platus įvairiausių viešbučių pasirinkimas, bet geriausiai šio regiono žavesys atsiskleidžia apsistojant maserijose, truliuose ar šimtmečius skaičiuojančiuose senamiesčių apartamentuose. Apartamentus įsivaizduoti neturėtų būti sunku, todėl apie juos nekalbėsiu, bet norėčiau šiek tiek smulkiau aprašyti maserijas ir trulius.

Maserija. Kituose Italijos regionuose panašus apgyvendinimo tipas vadinamas agriturismo, tačiau skirtumas slypi ne vien pavadinime. Maserijos buvo skirtos ūkyje dirbantiems žmonėms apgyvendinti ir apsiginti nuo užpuolikų, todėl daugelis jų buvo įtvirtintos. Daugiausia maserijų pastatyta XVI–XIX a. Šiandien jos visiškai rekonstruotos ir varijuoja nuo paprastų kaimiškų iki itin prabangių. Maserijos paprastai įsikūrusios vaizdingose kaimo vietovėse bei pakrantėse, sodų, vynuogynų ar alyvmedžių giraičių apsuptyje. Maserija – puiki vieta apsistoti gero maisto ir lėtojo keliavimo mėgėjams, nes tik čia visiškoje ramybėje galima mėgautis Apulijos gyventojų svetingumu, puikiu maistu (paprastai gaminamu iš maserijos ūkyje užaugintos produkcijos) ir vaizdingu kraštovaizdžiu. Žinoma, skiriasi kokybė, patogumai, tipas (B&B arba maistą gaminant patiems) ir kainos, bet Apulijoje maserijų pasirinkimas didelis, todėl kiekvienas turėtų rasti sau tinkamą variantą.
masseria su gelemTrulis. Šie unikalūs kalkakmenio statiniai su kūginiais stogais dar retesni, nes jie būdingi ne visai Apulijai, o tik Itrijos slėniui. Kaip ir maserijos, senieji truliai buvo perdaryti į atostogų namus, suvenyrų ar maisto parduotuves, restoranus. Senuosius ir jau mūsų laikais statytus trulius atskirti gana lengva – senieji yra maži ir išsibarstę kaimo vietovėse. Tuo tarpu naujai pastatyti truliai yra didesni, statomi jungiant vieną šalia kito, todėl juose gali būti, kad ir 5 kambariai, kondicionierius (senieji truliai išlieka vėsūs vasarą net ir be kondicionieriaus), bevielis internetas ir t. t. Didžiausia trulių koncentracija aplink Alberobelą (Alberobello), todėl čia galima apsistoti truliuose įrengtuose apartamentuose, viešbučiuose ar B&B. Pageidaujantiems kuo daugiau autentiškumo, tylos ir ramybės, reikėtų rinktis kaimo vietovės trulį. Atokiuose truliuose svečių patogumui dažnai suteikiama galimybė naudotis dviračiais, todėl gretimas apylinkes galima pažinti ne tik patogiai, bet ir sveikai.
trullo puglia

Foto: Michela Deais

 

Tiems, kam patinka lėtasis keliavimas, kai vienoje vietoje apsistojama ilgesniam laikui, maserija arba trulis yra geriausias pasirinkimas, nes įsikūrus gamtos apsuptyje savaime norisi gyventi pagal atpalaiduojantį gamtos, o ne dinamišką miesto ritmą.

Raktažodžiai: Apgyvendinimas Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Vis dažniau patarimo kreipiasi į Pietų Italiją su vaikais keliaujančios šeimos, tad tikiuosi šis trumpas straipsnelis joms bus naudingas. Pietų Italija labai įvairi, todėl gali pasiūlyti visko – nuo kerinčių jūros ir kalnų vaizdų, nuostabios architektūros ir puikaus maisto iki muziejų ir neatmenamus laikus menančios istorijos, todėl ji patinka tiek dideliems, tiek ir patiems mažiausiems.
   
Ruošiantis išvykai į Pietų Italiją su vaikais pirmiausia reikėtų pagalvoti apie savo keliavimo stilių. Net jei ir norite pamatyti kuo daugiau, pagalvokite ar tai patiks jūsų atžaloms ir ar užteks joms jėgų. Todėl reikėtų laiką planuoti taip, kad tarp muziejų ar kitų objektų lankymo taip pat veiktumėte ką nors, kas patinka jūsų vaikams – maudytumėtės jūroje, lankytumėtės vaikų pramogų parke, zoologijos sode ir pan.

Apskritai, keliaujant su vaikais, labai rekomenduočiau vykti ne sezono metu. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais poilsiautojai užplūsta ne tik Pietų Italijos paplūdimius, bet ir bažnyčias, muziejus, pramogų parkus ir kitas vietas. Keliaudami pavasarį ar rudenį ne tik išvengsite nuobodaus laukimo eilėse, bet ir gerokai mažiau mokėsite už nakvynę.

Jei įmanoma, užsisakykite kambarį su virtuvėle arba išsinuomokite apartamentus. Dėl skirtingų lietuvių ir italų valgymo įpročių vaikams gali būti sunku sulaukti vakarienės, kuri paprastai prasideda ne anksčiau nei 7–8 val. vakaro. Tuo tarpu dieną (nuo 1 iki 3–4 valandos) nedirba netgi prekybos centrai, todėl, kad galėtumėte numalšinti alkį per siestą, patartina su savimi pasiimti iš vakaro pasigaminto maisto.

Planuokite, kokiu transportu keliausite. Tarp didžiųjų Pietų Italijos miestų kursuoja traukiniai ir autobusai ir jais naudotis paprasta, tačiau, keliaujant su šeima, geresnės transporto priemonės nei automobilis tikrai nėra. Išsinuomavę automobilį, galėsite aplankyti atokesnes vietas ar mažesnius miestelius, bet, svarbiausia, nebūsite priversti derintis prie viešojo transporto tvarkaraščių.

Pasitikslinkite darbo valandas. Nelaikykite savaime suprantamu dalyku, kad norimas aplankyti muziejus ar kitas objektas bus atidarytas jūsų pasirinktu laiku, net jei tai bus darbo diena. Darbo valandų geriausia ieškoti turizmo informacijos centre arba internete. Dar kartą norėčiau priminti, kad keletą valandų po pietų nedirba restoranai ir parduotuvės, bet rasti atidarytą barą, kur galėsite išgerti kavos ar sulčių su bandele neturėtų būti sunku.

Ir galiausiai būkite nusiteikę valgyti DAUG ledų! Visoje Italijoje gaminami nepakartojamo skonio ledai, todėl šiuo skanumynu pasilepinkite patys ir palepinkite savo vaikus. Atsižvelgiant į vietą ir dydį, ledų kaušelis kainuoja 1–2 eurus, bet beveik visur vienas itališkas ledų kaušelis dydžiu prilygsta dviem lietuviškiems. Skanaus!

Keliauti su šeima Pietų Italijoje labai smagu, bet kad atostogų negadintų nemalonios smulkmenos, viską planuokite iš anksto, neužsimokite aplankyti per daug ir mėgaukitės visais šio nuostabaus krašto teikiamais malonumais.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Paskutinį įrašą baigiau mintimi, kad nuo to, kokiu transportu keliausite Pietų Italijoje, labai priklausys ir nakvynės vietų pasirinkimas. Tai tiesa, bet sprendžiant, kur apsistoti, dar svarbesnis veiksnys yra kaina. Kadangi kalba eina apie kiekvienam įkandamą keliavimą, prabangias vilas ir prašmatnius viešbučius paliksiu nuošalyje, o aptarsiu gyvenimo hosteliuose, apartamentuose, svečių namuose, paprastuose viešbutukuose ir agriturismo sodybose aspektus.

Pačią pigiausią trumpalaikę nakvynę galima rasti hosteliuose. Čia apsistoti nakčiai kainuoja maždaug nuo 12 iki 25 eurų žmogui. Kaina labiausiai priklauso nuo hostelio geografinės padėties mieste ir paslaugų lygio. Labai tikėtina, kad pigiausio hostelio kambaryje apsistosite su dar 6–8 kitais žmonėmis, su visais gyventojais dalysitės vienu ar dviem vonios kambariais, kuriuose karšto vandens užteks tik anksčiausiai atsikėlusiems gyventojams. Beje, kai kurie hosteliai siūlo apsistoti vienviečiame ar dviviečiame kambaryje su privačiu vonios kambariu už ganėtinai patrauklią kainą, tačiau tokio varianto rinktis nerekomenduočiau. Vis tiek dėl nuolatinio kitų gyventojų šurmuliavimo jausitės kaip bičių avilyje, bet mokėsite brangiau.

Jei būtinai norite apsistoti kuo arčiau miesto centro vienviečiame ar dviviečiame kambaryje su privačiu vonios kambariu, tuomet vietoj hostelio geriau rinktis mažą viešbutuką ar svečių namus (B&B). Apsistoti nakčiai vienam žmogui tokioje vietoje kainuoja 15–30 eurų. Dažnai labai maži šeimos viešbutukai ar svečių namai būna įsikūrę senoviškuose gyvenamuosiuose namuose, kuriuose nėra liftų, o laiptai statūs. Tad atkreipkite į tai dėmesį, jei turite kokių nors sveikatos sutrikimų ar negalite nešti sunkių daiktų. Beje, sezono įkaršiu kai kurių svečių namų ar B&B šeimininkai gali reikalauti apsistoti ne trumpesniam nei tam tikram laikotarpiui (paprastai 3 naktims).

Keliaujantiems su šeima ar draugais patogiausia ir pigiausia apsistoti iš anksto išsinuomotuose apartamentuose. Italijoje, kitaip nei Lietuvoje, apartamentai reiškia tiesiog butą arba atskirą namo dalį su virtuve. Vasarą apsistoti apartamentuose galima ne trumpesniam nei savaitės laikotarpiui (paprastai pradedant nuo šeštadienio), tuo tarpu atslūgus sezono įkarščiui su šeimininkais galima susitari ir dėl trumpesnio laikotarpio. Atsižvelgiant į apartamentų dydį, gyventojų skaičių, atstumą iki jūros, įrengimą ir metų laiką, para vienam žmogui apartamentuose gali kainuoti vos 8–10 eurų. Apartamentuose gyventi pigiausia ne vien dėl mažiausios nuomos kainos, bet ir dėl to, kad maistą visada galite gamintis patys. Norint sutaupyti ir turėti platesnį pasirinkimą, pradėti ieškoti apartamentų patartina bent jau prieš kelis mėnesius ar pusę metų. Beje, prieš užsisakant, reikėtų pasidomėti ar nereikės papildomai mokėti už komunalines paslaugas, patalynę ir apartamentų valymą.

Visas pirmiau aprašytas apgyvendinimo vietas beveik visada galima pasiekti viešuoju transportu, tačiau norint apsistoti agriturismo sodybose ar poilsio namuose (casa vacanze) būtinas automobilis. Jei nesate užkietėjęs asfalto vaikas, esu įsitikinęs, kad atostogos tylos ir autentiško Pietų Italijos kraštovaizdžio apsuptyje tikrai sužavės. Šio apgyvendinimo tipo kainų diapazonas labai platus – maždaug nuo 18 eurų už parą žmogui jaukiame dviviečiame agriturismo sodybos kambaryje iki keliasdešimties eurų už parą senoviškame kelių amžių senumo namuke ant jūros kranto. Kaip ir apartamentai, poilsio namai nuomojami ne trumpiau nei savaitei ir juos reikia užsisakyti gerokai iš anksto.

Apgyvendinimo Pietų Italijoje galimybės praktiškai neribotos, tereikia išsirinkti geriausiai jūsų poreikius ir biudžetą atitinkantį variantą, o kaip sutaupyti maistui, papasakosiu kitą savaitę.