Pirma pažintis su Pietų Italija

Įkėlė: Įkėlimo data:
  • Šrifto dydis: Larger Smaller
  • Spausdinti

Pirma diena Pietų Italijoje buvo permaininga ir kupina įspūdžių. Pagal tarptautinę mainų programą į Monopolį vykau dirbti anglų kalbos mokytojo padėjėju. Skridau iš Vilniaus į Barį per Romą, kur ir prasidėjo pirmieji nuotykiai. Nors atskridome laiku, prie lėktuvo 20 minučių niekaip neatvažiavo laiptai. Deja, tos 20 minučių buvo lemtingos – pavėlavau į jungiamąjį skrydį į Barį ir pamečiau lagaminą. Pasirodo, toks buvau ne vienas. Oro uoste susipažinau su kitu maždaug 30 m. amžiaus italu, skridusiu iš Vilniaus į Barį, su kuriuo kartu ir laukėme kito skrydžio. Prisimenu, kad pirmą įspūdį apie pietų italus susidariau tikrai ne kokį. Nors jis buvo draugiškas, tačiau nuolat keikėsi, garsiai šūkavo ir be perstojo apkalbinėjo VISAS pro šalį einančias moteris. Vieną minutę netgi buvau pradėjęs galvoti, kaip tarp tokių žmonių reikės ištverti pusę metų...

Po kelių valandų jau leidausi Baryje. Kadangi mane turėjo pasitikti praktikos mentorė, po pirmos pažinties su oro uoste sutiktu italu šiek tiek nerimavau, kokia ji bus. Visa laimė, ji ir visi kiti sutikti pietų italai buvo nepalyginamai malonesni ir kultūringesni. Dženė, toks buvo jos vardas, greitai padėjo susirasti pradingusį lagaminą (pasirodo, lagaminas atkeliavo ankstesniu skrydžiu), sėdom į automobilį ir patraukėm galutinio tikslo link. 25 minutės ir mes jau Monopolyje. Siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis privažiavome prie jūros krantinės. Nežinojau, kur gyvensiu, tad pamaniau, kad ji mane čia atvežė tiesiog parodyti jūrą. Be galo nustebau, kai ji iš bagažinės pradėjo traukti mano lagaminą. „Gyvensi čia“, – pamojusi ranka į gretą stovintį XVIII a. namą pasakė ji. Iš džiaugsmo ir nekantrumo negalėjau nustygti vietoje, tad greitu žingsniu patraukėm mano naujųjų namų link. Įėjęs į vidų pasijutau tarsi laiko mašina kelis šimtmečius grįžęs atgal – prieš akis atsivėrė baltos sienos ir tokios pat spalvos skliautinės lubos. Iš karto atidariau langines. Vis dar negalėjau patikėti, kad mane ir Adrijos jūrą mažiausiai pusę metų skirs tik kokių 7 m. pločio pėsčiųjų takas!

Apsitvarkęs ir šiek tiek užkandęs nuėjau miegoti. Ryte pabudau ne nuo žadintuvo, bet Adrijos jūros ošimo, kuri per naktį taip įsišėlo, kad į krantinę dūžtančių bangų purslai ritmiškai barbeno į mano langus. Nepakartojamas jausmas...namukas

Raktažodžiai: Apulija Monopolis

Komentarai