Kalėdos Pietų Italijoje

Įkėlė: Įkėlimo data:
  • Šrifto dydis: Larger Smaller
  • Spausdinti

Artėjant Kalėdoms prisiminiau, kaip šias šventes prieš keletą metų sutikau Pietų Italijoje, Apulijoje. Kadangi ir Lietuva, ir Italija yra krikščioniškos šalys, esminių tradicijų skirtumų nepastebėjau, tačiau Kalėdas su šeima Lietuvoje švenčiam kiek kitaip.

Kad ir kaip būtų, labiausiai šventės skiriasi oru. Įprasta, kad Lietuvoje per Kalėdas būna nors šiek tiek sniego. Jei jo ir nebūna, bent jau temperatūra laikosi žemiau nulio. Tuo Tarpu Monopolyje visą dieną lijo ir laikėsi maždaug +12 °C šiluma. Atrodė, kad ruošiamės Velykoms, o ne Kalėdoms...

Kitaip nei Lietuvoje, kur pagrindinis Kalėdų simbolis yra eglutė, Pietų Italijoje šių švenčių laikotarpis neįsivaizduojamas be prakartėlės. Jų matysite visur – namuose, valstybinėse įstaigose, bažnyčiose, parduotuvėse, restoranuose, baruose. Ir įvairiausių – nuo mažų plastikinių iki ypač tikroviškų su natūralaus dydžio žmonių ir gyvulių figūromis.
presepe-11


Labiausiai nustebino tai, kad Kalėdų senelis ir tradicija keistis dovanomis per Kalėdas Italijoje prigijo palyginti neseniai, nes tradiciškai dovanomis visada buvo keičiamasi per Trijų Karalių šventę. Be to, Italijoje vaikams dovanas per Tris Karalius neša Befana – geroji ragana, kuri naktį atskridusi ant šluotos dovanas sudeda į kojines.

Kaip ir Lietuvoje, Italijoje Kūčių vakarienės susirenka visa šeima, bet skirtingai negu mes, per Kūčias italai valgo viską – pieno produktus, kiaušinius, mėsą ir t. t. Kadangi buvau pasakojęs, jog Kūčių vakarienę pradedame dalydamiesi kalėdaičiu („plotkele“), ant stalo dedame 12 patiekalų (tarp jų būtinai kūčiukus), nevalgome mėsos, pieno ir t. t., šeima, kurioje vakarieniavau, paruošė staigmeną – kaldėdaičius, aplietus... baltuoju šokoladu. Dar labiau nei šokoladas ant kalėdaičių nustebino tai, kad jie buvo palikti vakarienės pabaigai kaip desertas.

kaledaiciaiSkolingas stengiausi nelikti ir aš. Kadangi mama buvo atsiuntusi pačios keptų kūčiukų, nusprendžiau jais pavaišinti visą šeimą. Beje, sunkiausia užduotis buvo rasti aguonų, nes jų nemačiau nė viename prekybos centre. Galiausiai, tik patarus vietiniams gyventojams, jų pavyko rasti vaistinių žolelių parduotuvėje, kur nupirkau du paskutinius likusius pakelius. Gal aguonų buvo per mažai, gal per trumpai mirkėm kūčiukus, o gal tiesiog trūko cukraus, bet jų skonis nesužavėjo nė vieno...

Raktažodžiai: Italijos virtuvė Šventės

Komentarai