Regionai

Įkėlė: Įkėlimo data:

Manoji Sicilija – Stebuklų sala. Šį pavadinimą negailestingai pasisavinau iš savo antropologo vyro. Jis – toji priežastis, kodėl šiuo metu rašau apie Siciliją iš Sicilijos. Priežastis – banali, kai vertini globaliais masteliais, bet daug reiškianti, kai žvilgsnis krypsta žmogaus link. Ištekėjau ir atkeliavau paskui vyrą „į pasaulio kraštą“. Nors, nemeluosiu, – savęs emigrante nevadinu. Laikau save (ir savo šeimą) Europos piliete, namus turinčia keliose valstybėse. Nė iš vienos nepabėgau, nė į vieną neatbėgau. Pažįstu nemažai moterų dėl meilės atkeliavusių į šią Stebuklingąją Salą. Vieno standartizuoto socialinio paveikslo nepavyks nupiešti, bet esmę, manau, atskleidžia faktas, jog kol kas negirdėjau atvirų pageidavimų bėgti iš čia ir palikti šį, kam – rojaus, o kam – skaistyklos, kampelį.

ItalaFoto: Kristina Sabaliauskaitė


Man Sicilija – stebuklinga. Myliu šį kraštą. Jo žmones. Jūrą. Saulę. Maistą. [Kol kas dar] socialistinį gyvenimą. Architektūrą. Sicilijos chaosą gatvėse ir tvarką namuose (perkeltine ir tiesiogine prasme). Man patinka stiprus šeimos kultas. Pagarba kitam ir kitokiam. Nesumeluota tolerancija į tave nepanašiam. Patinka, jog čia yra vietos visiems. Žinoma, kai siciliečiai manęs vis dar užklausia, ką manau apie Siciliją, o aš atsakau daugmaž tais pačiais žodžiais, plojimų sulaukiu tik tada, kai ištariu, jog man patinka sicilietiškas maistas. Ir jie yra teisūs – sicilietiška virtuvė, tegul ir kiek perdėta meile aliejuje keptiems dalykams, yra fantastiška.

Esu žemaitė. Gyvendama tarp siciliečių, matau daug panašumų tarp jų ir žemaičių. Tas pats santūrumas. Ta pati orientacija į kitą, tas pats svetingumas. Taigi, kultūrinio šoko, čia atsikrausčius, nebuvo. Buvo de javu, kad kažkada taip gyvenau – pirmieji metai buvo lyg grįžimas į socialistinę, rožinę, vaikystės praeitį iš sovietinių filmų apie parduotuves, dirbančias su ilgomis pertraukomis ir nedirbančias savaitgaliais ar vėlais vakarais. Su laiku pietums ir vakarienei. Su pagarba dirbančiajam ir „tryliktuoju atlyginimu“. Aiškiais ir visiems žinomais, nes besitęsiančiais dešimtimis metų, „kolektyvinių“ atostogų laikotarpiais. Ne apie ilgesį komunistiniam periodui kalbu, o iš socialinės tyrėjos pozicijų sakau, kad Sicilijoje dar galima gyventi. Ne bėgti, ne skubėti, ne amžinai ką nors daryti, o tiesiog... gyventi. Gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Bendruomeniškumo jausmas čia labai gyvas...

027

Foto: Jelena Kurbatova

Nemažai įspūdžių aprašau savo tinklaraštyje Gyvenimas Senbernių saloje: užrašai iš „Le Giare“ balkono. Tai – vienas mano pomėgių, nes pagrindinis darbas šiuo metu yra būti mama savo dviem mažyliams. Kartais, kai galiu, padedu savo vyrui jo šeimos viešbutyje-restorane Le Giare. Tai – nedidelis, tačiau jaukus viešbutukas mažame kurortiniame miestelyje Itala (Mesinos rajone). Le Giare tik devyni kambariai, bet jie visi „kvėpuoja“ sicilietišku gyvenimu ir kilmingos šeimos praeitimi. Viskas čia primena praeitį, nes viešbutis ir restoranas įkurtas šeimos name, net ir baldai jame – autentiškas šeimos palikimas... Tai tik sustiprina jausmą, jog gyvenimas Sicilijoje yra tarytum amžina nostalgija, gyvenanti manojoje realybėje.

DSC 4356

Foto: Jelena Kurbatova

Baigdama, noriu pasakyti, jog lietuviai „Le Giare“ ypatingai laukiami – personalas jau ir naktį atsikėlę gali pasakyti, kokie yra ,,lietuviški“ pusryčiai, be to, mūsų darbuotojai visada yra nuoširdžiai pasirengę pagelbėti bet kurioje situacijoje. Aš pati mielai papasakoju mūsų svečiams apie Siciliją ir ypač – gyvenimo čia ypatumus, pasiūlau kai kurių ,,praktinių“ sprendimų (tarkime, kur ir kaip ,,parkuotis“, ką kada ir kur pirkti, ką aplankyti, kur nusimaudyti) ir kitų smulkmenų, kurių svarba paaiškėja tik atvykus į Stebuklingąją Siciliją... Tiesą sakant, net jaučiuosi asmeniškai įsipareigojusi būti netoliese „Le Giare“, jei kam nors ko prireiktų... Tad... keliaukite į Siciliją, kur kalbama lietuviškai!

 

Už straipsnelį dėkojame Simonai Crisafulli.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Sicilija – žinomiausia (bent jau Lietuvoje) Italijos sala, todėl apie ją sklando daugybė stereotipinių pasakojimų, bet kaip ir dera pasakojimams, nemažai jų iš piršto laužti. Gal ir nevisiškai teisinga juos vadinti prasimanymais, tiesiog šiandienos kontekste daugelis stereotipų praradę prasmę. Beje, tai taikytina visai Pietų Italijai.

Sicilijoje neįmanoma susikalbėti angliškai. Tiesa, kad italai savimylos ir nesistengia kalbėti užsienio kalbomis, tačiau verslininkai puikiai suvokia, kad anglų kalbos mokėjimas jiems reiškia papildomas pajamas, todėl viešbučiuose, restoranuose ir lankytinuose objektuose gal ir netaisyklinga, bet visgi anglų kalba, svarbiausiomis temomis susikalbėsite. Žinoma, jei vietinį žveją ar daržovių pardavėją turguje pradėsit kalbinti angliškai, tikėtina, kad jis atsakys ne angliškai, bet savo dialektu, kurį sunku suprasti net ir mokant italų kalbą.

Siciliečiai yra įkyrūs ir priekabūs. Visi pietų italai labai šilti (kiek šaltesni gali pasirodyti kalabriečiai), bet neįkyrūs ir nepriekabūs, tad dėl savo saugumo galite būti ramūs. Niekas gatvėje prie nepažįstamų nepriekabiauja ir iš paskos nesekioja. Jei esate mergina ir dar keliaujate viena, tikimybė būti užkalbintai gatvėje ar autobuse tikrai didelė, tačiau iš pradžių tai bus eilinis ciao ar ciao bella. Tolesnė bendravimo raida priklausys tik nuo jūsų, todėl, jei bendrauti nenorėsite, niekas jūsų nepersekios.

Sicilijoje pavojinga. Šiuo atžvilgiu meškos paslaugą padarė televizija ir ypač kino pramonė, sukūrusi daugybę filmų apie mafiją. Be abejo, mafija niekur nedingo, tačiau ji kaip tik stengiasi, kad turistai jaustųsi saugūs ir pinigus leistų jos valdomuose restoranuose, baruose, prekybos centruose ir t. t. Nedideliuose miesteliuose gyventojai neretai iš viso nerakina namų bei automobilių, o didžiuosiuose miestuose (Palerme, Katanijoje, Mesinoje) tiesiog reikia vadovautis sveiku protu ir pačiam nelysti ten, kur nereikia.

Sicilijoje chaotiškas eismas. Mano nuomone, eismas visoje Pietų Italijoje, galbūt išskyrus Kalabriją, yra saugesnis nei Lietuvoje. Apskritai kalbant apie eismą, reikėtų skirti du dalykus – miestą ir užmiestį. Važinėjimas, ypač automobilio statymas, mieste pavojingas ne jūsų gyvybei, bet automobiliui. Užtenka bet kuriame didesniame mieste pabuvoti nors valandą ir suprasite kodėl. Tuo tarpu užmiesčio kelių tinklas Sicilijoje gerai išvystytas, eismas greitkeliuose ramus, o dėl palankių oro sąlygų kelių danga yra geros būklės.

Sicilija – ypatingas ir išskirtinis regionas, todėl apie šį kraštą galima prisiklausyti įvairiausių pasakojimų. Vieni jų kiek prasilenkia su tiesa, kiti atspindi daugiau tikrovės. Kad ir kaip būtų, visi jie subjektyvūs (kaip ir mano), tad kodėl neaplankius Sicilijos patiems ir nepapasakojus savosios istorijos?

Raktažodžiai: Saugumas Sicilija Transportas

Įkėlė: Įkėlimo data:

Praėjusiuose įrašuose daugiausia kalbėjau apie Kalabrijos miestelius, o šiandien duoklę norėčiau atiduoti nepakartojamai šio regiono gamtai. Kalbėdamas apie gamtą omenyje turiu visą gyvąjį ir negyvąjį Kalabrijos pasaulį – didingus kalnus, ryškiai mėlynus ar žydrus jūrų vandenis, visžalias lygumas, šniokščiančias upes ar tyrus ežerus – tai, kas Kalabrijai suteikia daugiausia žavesio.

Kalabrijoje išsidėstę trys didieji kalnų masyvai: Aspromontės, Silos ir Polino. Serės kalnų masyvas mažas, todėl dažnai priskiriamas Silai arba Aspromontei. Man, įpratusiam prie Lietuvos lygumų, keliaujant po Kalabriją atrodo, kad praktiškai visas regionas yra kalnuotas, bet remiantis geografiniais skaičiavimai, 42 % Kalabrijos teritorijos užima kalnai, 49 % – kalvos ir 9 % – lygumos.

Kalabrijos šiaurėje stūksančių Polino kalnų keteros sukuria natūralų barjerą, skiriantį regioną nuo likusios Italijos dalies. Aukščiausia šio kalnų masyvo dalis apaugusi tankiais miškais, o žemiau plytinčioms milžiniškoms plynaukštėms būdinga gana skurdi augalija. Silos kalnai pasižymi didžiausia įvairove ir sulaukia daugiausia lankytojų. Žiemą jos aukščiausius šlaitus renkasi slidininkai, o vasarą iškylauti ir žygius pėsčiomis, dviračiais ar arkliais mėgstantys keliautojai. Pietinėje Kalabrijos dalyje stūksantys Aspromontės kalnai daugiausia apaugę tankiais miškais, o jų žemiausiuose šlaituose žmonių suformuotos terasos džiugina akį migdolų, apelsinmedžių, citrinmedžių giraitėmis bei vynuogynais.

Sila Grande

Kalabrija neįsivaizduojama ne tik be kalnų, bet ir be jūros. Asmeniškai mano akiai gražesnė Tirėnų jūros pakrantė dėl stačių uolėtų šlaitų, tačiau paplūdimių ilgiu ji nė iš tolo negali lygintis su Jonijos jūra. Iš esmės visa Jonijos pakrantė yra vienas ilgas paplūdimys, vietomis perrėžtas iki pat jūros nusitęsusių uolėtų intarpų. Skamba kaip ideali vieta ramiam poilsiui prie jūros? Taip, jei ne vienas bet... palei visą Jonijos pakrantę iki pat Otranto eina kelias ir geležinkelio bėgiai, kurie vietomis nuo paplūdimio smėlio nutolę vos 5 metrus. Visgi per daug nusiminti dėl to, kad Jonijos pakrantė paaukota geležinkeliui nereikėtų, nes 300 km ilgio atkarpoje vis tiek be vargo rasite puikių paplūdimių, kuriuos geležinkelis aplenkė iš tolo.

Capo Vaticano

Kalabrijai gamta dosni ir geriausiai savo grožį atskleidžia šiltuoju metų laiku, kai sužaliuoja miškai, pražysta laukų gėlės, o žygius į kalnus galima derinti su ramiu poilsiu prie jūros.

Raktažodžiai: Kalabrija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Jonijos pakrantėje įsikūrę viduramžių miesteliai saviti ir be galo jaukūs, tačiau savo grožiu ir išskirtinumu jiems nė kiek nenusileidžia broliai, įsitaisę tarp Tirėnų jūros ir Apeninų.

Šilą (Scilla) – tiksliau miestelio senamiestį, vadinamą Chianalea – tiesiogine žodžio prasme skalauja Tirėnų jūros vandenys. Namai pastatyti ant uolų ir vieni nuo kitų atskirti tik siauromis gatvelėmis, kurios nusileidžia iki pat vandens. Šila labiausiai žavi savo natūralumu, nes lygiai kaip prieš kelis šimtmečius žvejai taisė savo tinklus siaurose gatvelėse, taip ir šiandien galite sutikti į jūrą medinėmis valtelėmis besiruošiančių žvejų, kurių vienintelis pragyvenimo šaltinis yra žvejyba. Naktį, kai Šiloje įsigali tyla, jūros bangų mūša į namų sienas ir vandens purslų tiškėjimas į langus skamba tarsi muzika.

scillaFoto: Salvatore Oppedisano


Altomontė (Altomonte) – Kalabrijos šiaurėje, Polino parko žalumos apsuptyje įsikūręs miestelis neabejotinai vienas įdomiausių Kalabrijoje. Dėl palankios geografinės padėties šiame miestelyje puikiai išsilaikė dar XIV a. statyti pastatai, o Santa Maria della Consolazione bažnyčia laikoma įspūdingiausiu Gotikos paminklu visoje Kalabrijoje.

AltomonteFoto: Firmoza


Prieš kertant Bazilikatos sieną, keliautojus svetingai išlydi dar du miesteliai – Morano Kalabras ir Čivita. Morano Calabro grožis slypi darniame architektūros ir natūralios gamtos derinyje – akmeninės siaurų gatvelių arkos, kolonos ir namai puošia miestelį ir kartu didybės suteikia jį supantiems kalnams. Tankus ir klaidus Morano Kalabro gatvelių labirintas veda į kalno viršūnėje stovinčią pilį, iš kurios atsiveria pasakiškas raudonų stogų ir grakščių kalnų linijų paveikslas.

morano calabroFoto: Juluza2005churrusco


Visai netoli nuo Morano Kalabro nutolęs Čivita (Civita) miestelis įkurtas vėliau, XV a., todėl paprastai istorikų priskiriamas vėlesnei epochai, tačiau būnant taip netoliese, jo nereikėtų aplenkti. Miestelis nedidukas ir labai jaukus, jame gyvena vos apie 1 000 žmonių, tačiau čia įsikūrusi albanų bendruomenė iki šiol puoselėja savo senąsias tradicijas ir kalbą. Čivita – tai, tarsi, vartai į nuostabų Polino nacionalinį parką su laukine gamta ir giliausiu Europoje Raganello tarpekliu.

civitaFoto: Photosomatika


Kadangi daugelis Kalabrijos viduramžių miestelių įsikūrę kalnų apsuptyje, jie pasitinka ne tik gilia senove alsuojančia atmosfera, bet ir gaivesniu oru, tad norintiems atsikvėpti nuo vasaros karščių, jie siūlo viską, ko gali prireikti – nuostabias panoramas, architektūrinį palikimą ir, žinoma, jaukias mažytes kavinukes bei puikią nuotaiką!

Raktažodžiai: Kalabrija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Praeitą kartą tik trumpais bruožais aprašiau Kalabriją, o dabar norėčiau pristatyti jos nuostabius viduramžių laikų miestelius. Kaip ir galima tikėtis, daugelis tokių miestelių įsikūrę ne prie pat jūros, bet kalnų prieigose, kad tuomečiams gyventojams būtų lengviau apsiginti nuo užpuolikų.

V a. suskilus Romos imperijai, į Kalabriją ėmė veržtis įsibrovėliai iš kitų kraštų ir čia kurtis, todėl šiandien Kalabrijoje išlikę daugybė viduramžių laikų miestelių. Vieni jų didesni ir geriau išsilaikę, kiti mažyčiai ir visiškai negyvenami. Daugiausia viduramžių miestelių yra pietrytinėje Kalabrijos dalyje. Nors skirstymas į Jonijos ir Tirėnų jūrų miestelius nėra visiškai tikslus, nes jie įsikūrę ne pačioje pakrantėje, o priekalnėse, tai padeda lengviau orientuotis. Keletas populiariausių į Jonijos jūrą žvelgiančių miestelių:

Džeračė (Gerace) – ko gero vienas geriausiai išlikusių ir gražiausių viduramžių laikų miestelių ne tik Kalabrijoje, bet ir visoje Italijoje. Jis X a. buvo įkurtas ant rytinių Aspromontės kalnų šlaitų ir iki šiol žavi ypač turtingu kultūriniu ir architektūriniu palikimu, kurį geriausia pažinti vaikštinėjant pėsčiomis.

GeraceFoto: Davide Calabrese D'Arrigo


Stilas (Stilo) – dar vienas mažytis tarp kalnų ir Jonijos jūros įsikūręs miestelis labiausiai garsėja visos Kalabrijos simboliu tapusia Bizantijos laikų bažnytėle La Cattolica, tačiau be jos taip pat verta aplankyti dar mažesnę San Nicola da Tolentino, Renesanso stiliaus San Francesco ir barokinę San Giovanni Theresti bažnyčias.

stilo

Bova – vienas gražiausių pietiniame Kalabrijos smaigalyje įsikūrusių miestelių. Čia gausu itin senų bažnyčių, bet labiausiai pakeri jauki miestelio atmosfera ir iš maždaug 800 m aukščio atsiveriantys nepakartojami Jonijos jūros peizažai. Susigundę bent pabraidyti gaivinančiame vandenyje, vingiuotu ir itin vaizdingu keliu iki puikių Bova Marina paplūdimių nusileisite vos per 15 min.

bovaFoto: VinFromJersey


Pentedatilas (Pentedattilo) – dar vienas unikalus Kalabrijos miestelis, nuo Bovos nutolęs vos 25 kilometrų atstumu ir įsikūręs itin vaizdingoje vietoje. Miestelio pavadinimas kildinamas iš kalno, kurio šlaituose jis įsikūręs, formos, primenančios penkis pirštus. Vietiniai šį kalną vadina „Velnio ranka“ dėl 1868 m. Velykų išvakarėse pilyje įvykdytų žiaurių skerdynių, kai buvo išžudyta visa Alberčių šeima. Deja, šiuo žiauriu įvykiu miestelio bėdos nesibaigė – 1783 m. jį sunaikino žemės drebėjimas, todėl net ir išgyvenę žmonės buvo priversti keltis į naujas vietas. Šiandien Pentedatilas, vienas iš keleto Italijos „negyvųjų miestų“, abejingų nepalieka dėl savo liūdnos istorijos, mįslingos atmosferos ir atsiveriančių nuostabių panoramų.

pentedattiloFoto: Sebastian Spadaro


Tai tik keletas populiariausių Jonijos pakrantės viduramžių miestelių, bet jų yra gerokai daugiau ir kiekvienas jų laukia, kada bus atrastas ir ištyrinėtas. Kitą kartą pažintį su Kalabrija tęsiu pristatydamas populiariausius į Tirėnų jūrą žvelgiančius viduramžių miestelius.

Raktažodžiai: Kalabrija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Nė karto gyvenime negirdėjusių apie Siciliją rasti būtų sunku, tačiau apie Kalabriją, kurią nuo Sicilijos skiria vos kelių kilometrų pločio Mesinos sąsiauris, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje mažai kas žino, todėl šį ir kelis būsimus straipsnelius skirsiu būtent Kalabrijai.

Net jei šiaurės italui pasakysite, kad atostogų važiuojate į Kalabriją, greičiausiai liksite šiek tiek nesuprastas ir neišvengiamai turėsite išklausyti daugybę pasakojimų apie Kalabrijos mafiją ’Ndrangheta, ypač pagarsėjusią turtingų šiauriečių grobimu. Trupinėlis tiesos tame yra, bet nesileiskit suklaidinami – tokias stereotipines istorijas pasakoja tik nuogirdų prisiklausę ir Kalabrijoje patys nė karto nebuvę žmonės. Atvykite čia nors dienai ir pavojingo regiono mitas subliūkš lyg muilo burbulas.

Gaila, kad dėl prieš kelis dešimtmečius vykdytų turtingų šiaurės italų pagrobimų dėl išpirkos Kalabrijos reputacija nepelnytai kenčia dar ir dabar, todėl „bato nosis“ išlieka vienu iš mažiausiai lankomų Italijos regionų. Bet dėl to nereikėtų nerimauti. Netgi atvirkščiai, sakyčiau, tai – vienas didžiausių Kalabrijos privalumų. Neįtikėtinai gražia gamta, nuostabiais paplūdimiais ir šilta jūra, puikiu maistu ir viduramžių miesteliais galėsite grožėtis dėl vietos nekovodami su kitais turistais.

Kalabrija kontrastinga tiek viduje, teik ir visos Italijos atžvilgiu. Jei keliausite automobiliu, Kalabrijos išskirtinumą pastebėsite vos kirtę šio regiono ribą: per visą Italiją skrieję itin kokybiškais greitkeliais čia turėsite sumažinti greitį dėl dešimtmečius trunkančių kelio remonto darbų ar lyg iš niekur atsiradusių kelio susiaurėjimų. Tikėtina, kad akis badys ir neveikiančios apleistos gamyklos ar nebaigti statyti pastatai, bet vos už kelių kilometrų negalėsite atsistebėti išpuoselėtomis prabangiomis vilomis. Tiesa, jei namas nebaigtas statyti, dar nereiškia, kad jis apleistas. Kai kurie kalabriečiai, siekdami išvengti nekilnojamojo turto mokesčio, gyvena puikiai įrengtuose, tačiau iš išorės, atrodytų, nebaigtuose statyti namuose.

Žmonės, nujaučiu, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne itin draugiški, netgi šiek tiek pikti ar bauginantys (vyrai – žemi, tamsūs, apžėlę, moterys – tamsiaakės, kumpomis nosimis), bet iš tikrųjų yra labai nuoširdūs ir paslaugūs. Tiesiog jie nesiveržia sveikintis ar bendrauti su kiekvienu sutiktu žmogumi.

Nors daugelis poilsiautojų į Kalabriją atvyksta vasarą pailsėti prie jūros, čia puikiai laiką galima praleisti ir žiemą. Tai – universalus regionas, nes viduržiemio dienomis oras pajūrio miesteliuose sušyla iki +15° šilumos, o visai čia pat esančiuose kalnuose spaudžia lengvas šaltukas ir veikia slidinėjimo trasos. Žinoma, kalnai nė iš tolo neprilygsta Alpėms, bet pradedantys slidinėtojai ir vidutiniokai jais neturėtų nusivilti.

Kalabrija yra vienas skurdžiausių Italijos regionų, tačiau pasakiška gamta, žydra jūra su smėlio ar akmenukų paplūdimiais, mistiški senoviniai kalnų miesteliai ir nuoširdūs, bet neįkyrūs žmonės tai kompensuoja su kaupu. Nuvykite į Kalabriją ir įsitikinkite patys, kad tikrovėje ji dar gražesnė nei šiame filme.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Kelių pasakojimų apie Apuliją ciklą užbaigsiu Gargano pusiasaliu – Italijos bato pentinu. Garganas ganėtinai skiriasi nuo visos Apulijos savo kraštovaizdžiu, augmenija, kalnais (didžioji Apulijos dalis visiškai plokščia) ir įspūdingomis iš jūros išnyrančiomis baltomis uolomis.

Planuodami kelionę į Apuliją daugelis užsienio turistų Gargano pusiasalį aplenkia, nes paprasčiausiai apie jį mažai girdėję. Mano manymu, tai labai didelis privalumas, nes Gargane palyginti mažai užsienio turistų.

baia delle Zagare


Kuo įdomus šis Italijos subregionas? Pirmiausia, kraštovaizdžiu – kalnų pievas keičia šimtamečiai miškai, kalnų miestelius pajūrio kurortai ir, žinoma, uolėtas pakrantes smėlio paplūdimiai ir mėlynai žalias Adrijos vanduo. Ne ką mažiau patrauklūs ir Gargano miesteliai. Patys populiariausi – Viestės (Vieste) ir Peskičio (Peschici) pajūrio kurortai, tačiau pastaruoju metu populiarumu juos itin sparčiai vejasi Matinata (Mattinata) ir Rodis Garganikas (Rodi Garganico).
 
Viestė – Gargano pusiasalio turizmo centras – senas ir labai jaukus miestelis, kuris ypač atgyja vakarais. Siaurutės senamiesčio gatvelės, vingiuodamos tarp baltų viduramžių laikų pastatų, sukuria natūralų labirintą, kuriame tiesiog ir norisi „pasiklysti“. Šurmuliuojantys restoranėliai, nepakartojamas ore sklandantis itališkos virtuvės kvapas, netikėtose vietose į jūrą atsiveriančios terasos – sunku nesižavėti! Norintys vakarą praleisti aktyviau irgi nenusivils – senamiestyje gausu barų ir diskotekų.

Gargano perlu vadinamas Peskičis taip pat kasmet sulaukia daugybės keliautojų, tačiau priešingai nei Viestė, jis kur kas ramesnis ir tylesnis (ir gerokai mažesnis), todėl šį kurortą dažniausiai renkasi šeimos su vaikais arba vyresni poilsiautojai.

peschici
Deja, šių dviejų miestelių populiarumas turi savo kainą – liepos–rugpjūčio mėnesiais juos užplūsta daugybė poilsiautojų, todėl šiuo laikotarpiu jie praranda dalį savo žavesio. Tačiau Garganas šiuo laikotarpiu siūlo puikią alternatyvą – šiek tiek nuo pakrantės nutolusius, ramius ir itin jaukius miestelius – Viko del Garganas (Vico del Gargano), Iskitela (Ischitella), Karpinas (Carpino), Kanjanas Varanas (Cagnano Varano), Monte Sant. Andželas (Monte Sant‘angelo) ir t. t. gal ir negali pasipuikuoti kultūros ar architektūros šedevrais, bet paperka savo natūralumu, ramybe, žmonių nuoširdumu ir paprastumu bei žemesnėmis kainomis. Be to, apsistoję viename iš tokių miestelių visada būsite pusiaukelėje tarp jūros ir natūralios gamtos grožiu garsėjančio Gargano nacionalinio parko.


Ir žinoma, lankantis Gargano pusiasalyje, nereikėtų praleisti progos persikelti į Tremičio salas (Isole Tremiti). Vasarą keltai kursuoja iš Viestės, Peskičio, Rodžio, Manfredonijos, o žiemą tik iš Termolio ir vienam žmogui bilietas pirmyn ir atgal kainuoja apie 30 eurų. Norintys gali įsigyti ir organizuotą dienos kelionę kateriu. Palyginti su Gargano pusiasaliu, šios salos brangesnės (nakvynė, maistas, paslaugos), tad rekomenduočiau vykti tik vienai dienai ir su savimi pasiimti užkandžių.

Gargano pusiasalio grožiui ir jaukiai atmosferai pajusti reikėtų skirti bent jau keletą dienų ir į jį geriausia vykti pavasarį arba rudenį, kai mažai turistų. Norint aplankyti ir bent kiek artimiau pažinti visą Apuliją, reikėtų 3–4 savaičių. Deja, retai kas sau gali leisti tokias ilgas atostogas, todėl įprastai savaitės ar 10 dienų kelionei siūlyčiau rinktis tik vieną Apulijos dalį.

Raktažodžiai: Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Lietuviška žiema ilga, todėl ne vienas dviračių entuziastas sunkiai sulaukia dviračių sezono atidarymo. Tiems, kas dviračio nenori keisti į slides, Apulija gali būti puiki alternatyva, nes joje dviračiu galima keliauti ištisus metus.

Kad ir kaip būtų, maloniausia Apulijoje rudenį ir pavasarį, nes žiemą gali pasitaikyti lietingų arba vėjuotų dienų, o vasarą gali būti kiek per karšta. Tačiau kiekvienas metų laikas turi savų privalumų: rudenį galėsite grožėtis raustančiais vynuogynais, žiemą – labai mažu eismu ir žemiausiomis nakvynės bei maisto kainomis, pavasarį – maloniai šilta saule ir gėlių kilimais pasipuošusiais laukais, o vasarą – žydrais ir šiltais Adrijos ir Jonijos jūrų vandenimis.

Dviratis – puiki priemonė pažinti Apuliją, jos kultūrą ir paveldą, pajusti lėtą gyvenimo ritmą ir grožėtis kraštovaizdžiu (kiekvienu metų laiku jis kitoks). Kodėl Apulija? Ji nei per daug kalvota, nei per lygi, nebrangi, garsėja puikiu maistu ir draugiškais žmonėmis. Bet svarbiausia, šio regiono platus vietinės reikšmės kelių ir natūralių takų tinklas leidžia patogiai pasiekti daugelį gražiausių Apulijos vietų, mėgaujantis visiška laisve. Vietinės reikšmės keliais (daugelis jų asfaltuoti, bet yra ir žvyrkelių) eismas labai mažas, todėl kelyje būsite visiškai saugūs.

Foggia biciFoto: Smiroman


Galimi du keliavimo dviračiais po Apuliją būdai – savarankiškai (su savo atsivežtu arba vietoje išsinuomotu dviračiu) arba su vietine dviračių žygius organizuojančia agentūra. Pasirinkę pirmą variantą, planuoti maršrutą, rūpintis maistu, ieškoti nakvynės, vežtis daiktus turėsite patys, bet būsite absoliučiai nuo nieko nepriklausomi. Keliaudami su organizuota grupele turėsite tiesiog minti pedalus ir mėgautis Apulija, nes visą laiką būsite lydimi autobusiuko su jūsų daiktais, maistu, iš anksto žinosite nakvynės vietas. Keliauti savarankiškai kur kas pigiau, bet su agentūra – paprasčiau, todėl rinktis reikėtų pagal savo poreikius.

Paprastai maršrutai Apulijoje sudaromi 5–14 dienų, per dieną vidutiniškai nuvažiuojant apie 55 km. Atstumas atrodo nedidelis, bet juk tai pažintinė kelionė, o ne Giro d‘Italia lenktynės. Dviejų savaičių kelionė dažniausiai prasideda šiaurinėje Apulijoje (galimas ir atvirkštinis variantas), kerta neaprėpiamus Fodžos apylinkių javų laukus, vingiuoja Itrijos slėniu su plačiai išsibarsčiusiais truliais ir galiausiai pasiekia patį Italijos bato kulniuką – Leuką.

salento biciPačiam tokio keliavimo būdo dar neteko išbandyti, bet kuo daugiau domėjausi dviračių žygiais Apulijoje, tuo labiau mane jie vilioja. Gera draugija, saulė, gaivus vėjelis, agrarinės Apulijos vaizdai ir dviratis – skamba kaip puiki įprastų atostogų alternatyva!

Raktažodžiai: Apulija Transportas

Įkėlė: Įkėlimo data:

Apulija – Italijos bato „kulniukas“ – ilgas ir siauras regionas. Be sustojimo išilgai ją pervažiuotumėte maþdaug per 6 valandas, o kirsti skersai reikėtų apie valandos. Būtent dėl geografinių ypatybių Apulija ypač tinkama lėtajam keliavimui (angl. slow travel), kai vienoje vietoje apsistojama maždaug savaitei ir keliaujama ne tolimesniu nei per valandą automobiliu įveikiamu atstumu. Tokių apsistojimo taškų variantų yra daugybė, bet iš esmės vienas taškas turėtų būti tarp Fodžos (Foggia) ir Gargano, kitas – Itrijos slėnyje (Ostuni, Locorotondo ir t. t.), trečias – Salento pusiasalyje (Otranto, Gallipoli ir t. t.).

Turiu pripažinti, kad lėtojo keliavimo keliu pats žengiu dar tik pirmuosius žingsnius. Nuo vaikystės keliaudavau su šeima ir visada stengdavomės kuo daugiau pamatyti. Sakydavom: „jei jau esame čia, reikia maksimaliai išnaudoti laiką, nes gal kitos progos ir nepasitaikys“. Pradėjęs keliauti savarankiškai irgi norėdavau kuo daugiau aprėpti, bet keliavimo įpročiai po truputį ėmė keistis, kai dalindamasis įspūdžiais su draugais supratau, kad šilčiausi ir geriausi prisiminimai visada susiję su tomis vietomis, kuriose praleisdavau bent keletą dienų. Kur kas labiau į atmintį įsirėžė tokie paprasti dalykai kaip apsipirkimas ankstyvame žuvų ir daržovių turguje, puodelis kavos vietinių gyventojų pamėgtoje kavinukėje, per kambario langą atsiverianti pasakiška panorama ar tiesiog bendras ramybės ir atsipalaidavimo jausmas, bet ne aplankyti žinomiausi objektai. Po truputį ėmė keistis ir gerų atostogų suvokimas. Dabar man tobulos atostogos – tai neskubėjimas, mėgavimasis paprastais dalykais ir netikėti atradimai.

Kaip minėjau, keliaujant lėtuoju būdu, vienoje vietoje reikėtų apsistoti bent jau savaitei. Atsižvelgiant į pomėgius ir finansines galimybes, Apulijoje siūlyčiau rinktis maseriją, trulą arba apartamentus / B&B senamiestyje. Gal atrodo ir smulkmena, bet gyvenimas senove alsuojančiame ar alyvmedžių apsuptyje įsikūrusiame name suteikia dar daugiau žavesio. Ekonomiškiausias variantas būtų išsinuomoti apartamentus šiuolaikiniame daugiabutyje, tačiau tokioje vietoje autentikos tikėtis neverta.

bb monopoliKiek susidariau įspūdį iš besikreipiančių keliautojų, visi nori apsistoti pakrantės miesteliuose, kad jūra būtų pasiekiama ranka. Be reikalo. Viešbučių rezervacijos sistemose nurodytas atstumas iki jūros nebūtinai reiškia atstumą iki paplūdimio (be to, miestų paplūdimiai dažniausiai būna nedidukai), todėl bet kokiu atveju iki gero paplūdimio dažniausiai tenka vžiuoti automobiliu. Apsistoję viename iš jaukių šiek tiek nuo pakrantės nutolusių Apulijos miestelių iki paplūdimio gal ir važiuosite 10 min. ilgiau, bet tikėtina, kad už nakvynę mokėsite mažiau ir jame būsite vieninteliai keliautojai užsieniečiai.

Užsimerkite ir durkite pirštu žemėlapyje į bet kurią Apulijos vietą. Tebūnie tai jūsų kelionės į šį nuostabų kraštą centras. Nujaučiu, kad nebandžiusiems pirma lėtoji kelionė bus tikras iššūkis ir valios stiprybės išbandymas, nes atsispirti pagundai aplankyti už jūsų kelionės apskritimo esančias įžymybes bus sunku.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Apulija – savitas kraštas ir gali pasiūlyti net du išskirtinius apgyvendinimo tipus, kurių nerasite jokiame kitame Italijos regione – maserijas (masseria) ir trulius (trullo). Miestuose platus įvairiausių viešbučių pasirinkimas, bet geriausiai šio regiono žavesys atsiskleidžia apsistojant maserijose, truliuose ar šimtmečius skaičiuojančiuose senamiesčių apartamentuose. Apartamentus įsivaizduoti neturėtų būti sunku, todėl apie juos nekalbėsiu, bet norėčiau šiek tiek smulkiau aprašyti maserijas ir trulius.

Maserija. Kituose Italijos regionuose panašus apgyvendinimo tipas vadinamas agriturismo, tačiau skirtumas slypi ne vien pavadinime. Maserijos buvo skirtos ūkyje dirbantiems žmonėms apgyvendinti ir apsiginti nuo užpuolikų, todėl daugelis jų buvo įtvirtintos. Daugiausia maserijų pastatyta XVI–XIX a. Šiandien jos visiškai rekonstruotos ir varijuoja nuo paprastų kaimiškų iki itin prabangių. Maserijos paprastai įsikūrusios vaizdingose kaimo vietovėse bei pakrantėse, sodų, vynuogynų ar alyvmedžių giraičių apsuptyje. Maserija – puiki vieta apsistoti gero maisto ir lėtojo keliavimo mėgėjams, nes tik čia visiškoje ramybėje galima mėgautis Apulijos gyventojų svetingumu, puikiu maistu (paprastai gaminamu iš maserijos ūkyje užaugintos produkcijos) ir vaizdingu kraštovaizdžiu. Žinoma, skiriasi kokybė, patogumai, tipas (B&B arba maistą gaminant patiems) ir kainos, bet Apulijoje maserijų pasirinkimas didelis, todėl kiekvienas turėtų rasti sau tinkamą variantą.
masseria su gelemTrulis. Šie unikalūs kalkakmenio statiniai su kūginiais stogais dar retesni, nes jie būdingi ne visai Apulijai, o tik Itrijos slėniui. Kaip ir maserijos, senieji truliai buvo perdaryti į atostogų namus, suvenyrų ar maisto parduotuves, restoranus. Senuosius ir jau mūsų laikais statytus trulius atskirti gana lengva – senieji yra maži ir išsibarstę kaimo vietovėse. Tuo tarpu naujai pastatyti truliai yra didesni, statomi jungiant vieną šalia kito, todėl juose gali būti, kad ir 5 kambariai, kondicionierius (senieji truliai išlieka vėsūs vasarą net ir be kondicionieriaus), bevielis internetas ir t. t. Didžiausia trulių koncentracija aplink Alberobelą (Alberobello), todėl čia galima apsistoti truliuose įrengtuose apartamentuose, viešbučiuose ar B&B. Pageidaujantiems kuo daugiau autentiškumo, tylos ir ramybės, reikėtų rinktis kaimo vietovės trulį. Atokiuose truliuose svečių patogumui dažnai suteikiama galimybė naudotis dviračiais, todėl gretimas apylinkes galima pažinti ne tik patogiai, bet ir sveikai.
trullo puglia

Foto: Michela Deais

 

Tiems, kam patinka lėtasis keliavimas, kai vienoje vietoje apsistojama ilgesniam laikui, maserija arba trulis yra geriausias pasirinkimas, nes įsikūrus gamtos apsuptyje savaime norisi gyventi pagal atpalaiduojantį gamtos, o ne dinamišką miesto ritmą.

Raktažodžiai: Apgyvendinimas Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Prieš keletą savaičių žadėjau daugiau dėmesio skirti Apulijai ir Kalabrijai, tad pradedu kelių straipsnelių ciklą apie šiuos svetainėje pietuitalija.lt mažiausiai dėmesio sulaukusius regionus. Pradėsiu nuo Apulijos ir kodėl apskritai ją verta aplankyti.

1. Su tam tikromis išlygomis (liepą–rugpjūtį, kai nakvynės kainos padvigubėja ar net patrigubėja) Apulija išlieka vienu tų Italijos regionų, kuriuose galima keliauti išleidžiant mažiausiai pinigų, nes maisto, pramogų ir viešojo transporto kainos labai prieinamos.

2. Kadangi Apulijoje yra du oro uostai – Baryje (Bari) ir Brindizyje (Brindisi), susisiekimas su šiuo regionu labai patogus (su persėdimu Romoje ar Milane).

3. Apulija taip pat labai patogi mėgstantiems keliauti traukiniais, kurie yra ganėtinai pigūs. Asmeniškai pirmenybę teikiu kelionėms nuomotu automobiliu, nes tai užtikrina visišką laisvę, visgi, didžiąją Apulijos dalį galima aplankyti traukiniu, o ten kur jie nevažiuoja, autobusais.

4. Maždaug nuo gegužės iki spalio Apulija tampa jūros mylėtojų rojumi. Tai tik mano subjektyvi nuomonė, bet gražesnė nei Apulijos jūra man pasirodė tik Sardinijoje. Rinktis tikrai yra iš ko: vien Adrijos jūros pakrantėje nuo Monopolio iki Brindizio paplūdimiai ir kopos (su pertrūkiais) tęsiasi apie 50 km, o dar ilgesnis smėlėtas pajūrio ruožas (taip pat su pertrūkiais) tęsiasi nuo Leukos (Leuca) iki Porto Čezarėjo (Porto Cesareo) Jonijos pakrantėje. Beje, nemažai Apulijos paplūdimių vasarą atsidaro barų, diskotekų, nuomojami gultai. Aš pirmenybę teikiu nuošalesniems paplūdimiams, o ne itališkai vadinamiems lido, tačiau jei keliaujate su draugų kompanija ar ieškote pramogų, Kapitolo (šalia Monopolio) ar Galipolio paplūdimiuose galėsite šėlti ištisą parą.

5. Ne ką mažiau Apulijos lankytojų sugrįžti traukia ne tik žydra jūra, bet ir pasakiški miesteliai. Mažesni, didesni, įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, beveik nežinomi turistams – kiekvienas jų savitas ir be galo įdomus.

6. Galiausiai – žmonės. Šilti, draugiški, svetingi, bet ne įkyrūs, ir trokštantys atskleisti ir pasidalyti savo krašto grožiu su jumis.

Kol kas Apulija užsienio turistams yra sąlyginai nepažįstamas ir neatrastas brangakmenis, tačiau vis daugiau ir daugiau keliautojų savo atostogoms renkasi šį kraštą, todėl rekomenduoju suskubti aplankyti Apuliją, kol vietiniams gyventojams turistas netapo tik pasipelnymo šaltiniu ir nuoširdžiai stengiasi atskleisti savo krašto grožį.

Raktažodžiai: Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Esu tikras, kad vieni šią salą jau aplankę keliautojai net nesudvejoję atsakytų teigiamai, tuo tarpu kiti turėtų argumentų jiems paprieštarauti. Dėl Kaprio grožio ginčytis nedrįsta niekas, tačiau kai kurie keliautojai skundžiasi turistų gausa, perpildytais paplūdimiais ir aukštomis kainomis.

Pats Kapryje lankiausi pavasarį, vos prasidėjus sezonui (čia sezonas prasideda balandį ir tęsiasi iki lapkričio), todėl turistų dar nebuvo labai daug ir jie nė kiek nesugadino pirmojo įspūdžio. Lygiai taip pat kaip Kapris nuo seno žavėjo meno žmones, neabejingas natūralių grotų, stačių šlaitų, panoraminių vaizdų, gamtos ir architektūros grožiui likau ir aš.

Aplankyti Žydrąją grotą (Grotta  Azzurra) – daugelio salos svečių svajonė, tačiau neretai entuziazmas išblėsta sužinojus, kad šis malonumas vienam žmogui kainuoja nuo 10 iki 25 eurų (pigiau – iki grotos važiuojant autobusu, brangiau – plaukiant laiveliu). Tačiau ir čia yra išeitis. Jei vandenyje jaučiatės lyg žuvis, į Žydrąją grotą galite įplaukti patys ir joje būti kiek tik panorėję. Tai nieko nekainuoja! Norėčiau atkreipti dėmesį, kad toks grotos lankymas leidžiamas vakare, maždaug nuo 18 val., kai beveik nebelieka vienadienių turistų.
grotta azzurraKapryje daug turistų, tačiau net ir vasarą galima pajusti romantišką salos atmosferą, nes maždaug 70 % salos lankytojų yra vienadieniai turistai, atplaukiantys apie 9 val. ryto ir grįžtantys atgal į žemyninę Italijos dalį 17–19 val. Nakvynė Kapryje nėra pigi (para dviviečiame B&B kambaryje kainuoja nuo 80 eurų), bet tikrasis ir nuostabusis salos veidas atsiskleidžia būtent vakarais. Jei tą pačią vietą, kad ir Umberto I-ojo aikštę (piazza Umberto I), aplankytumėte anksti ryte ar vakare, kai nereikia irtis per žmonių jūrą, nustebtumėte, kaip šioje mažutėje aikštėje anksčiau galėjo likti nepastebėta pasakiška barokinė Šv. Stepono (Santo Stefano) bažnyčia ar terasos su kvapą gniaužiančiais vaizdais į salos gilumą ir jūrą.

Jei nors trumpam norite prisiliesti prie Kaprio gamtos, siūlyčiau rinktis maršrutus pėsčiomis. Kildami ar leisdamiesi nuo Solaro kalno (Monte Solaro), vingiuodami Via Krupp ar iki Tragaros kyšulio (Punta Tragara) vedančiais takais kitų keliautojų tikrai sutiksite, bet jų koncentracija vienoje vietoje nebus tokia didelė kaip miesteliuose, todėl galėsite netrukdomi gėrėtis pasakiško grožio peizažais. Jei, visgi, jus labiau domina menas, kultūra, istorija ar  architektūra, galite leisti laiką klaidžiodami siaurutėmis Kaprio ir Anakaprio gatvelėmis, lankydamiesi Jupiterio (Villa Jovis), San Mikelės (Villa San Michele) vilose ar Augusto soduose (Giardini Augusto).
Monte SolaroJeigu manęs kas nors paklaustų, ar Kapris yra rojaus lopinėlis žemėje, net nemirktelėjęs atsakyčiau TAIP. Kad po apsilankymo Kapryje taip pat galėtumėte atsakyti ir jūs, svarbiausia tinkamai pasirinkti kelionės laiką bei trukmę ir atitinkamai jai nusiteikti (naivu tikėtis, kad vienoje gražiausių Italijos vietų visą dieną galėsite klaidžioti nesutikdami kitų turistų ar papietauti už kelis eurus).
  

Raktažodžiai: Amalfio pakrantė Kapris

Įkėlė: Įkėlimo data:

Maždaug 1 500 km ilgio Sicilijos pakrantėje sau patinkantį paplūdimį išsirinks kiekvienas – tiek mėgstantis į gilią jūrą nerti nuo stačių uolų, tiek į ją bristi lėkštu smėlėtu dugnu. Iš esmės geriausi (ir daugiausia) Sicilijos paplūdimiai įsikūrę kiekviename salos kampe, t. y. šiaurės rytuose aplink Mesiną (Messina), šiaurės vakaruose aplink Trapanį (Trapani) ir pietuose, kiek žemiau Sirakūzų (Siracusa).

Šiaurės rytuose poilsiautojų ypač mėgstamas Mortelės (Mortelle) kurorto pajūris. Čia daug vienas už kitą gražesnių smėlio paplūdimių, kuriuos karštomis vasaros dienomis mielai renkasi Mesinos gyventojai. Ieškantys daugiau ramybės ir privatumo turėtų šiaurine pakrante pavažiuoti iki Milaco (Milazzo), kur prasideda kitas puikių paplūdimių ruožas, besitęsiantis maždaug iki Kapo d‘Orlando (Capo d’Orlando). Jei ieškote kažko neįprasto ir naujo, būtinai turėtumėte persikelti (patogiausia iš Milaco) į Lipario salyną. Vulkano (Vulcano) saloje yra vienintelis toks visoje Italijoje juodo smėlio paplūdimys Spiaggia Sabbie Nere, apie kurį tikrai norėsite iš karto papasakoti namuose likusiems artimiesiems. Tuo tarpu geriausiai įrengti ir daugybės poilsiautojų sulaukiantys paplūdimiai įsikūrę šalia Taorminos (Taormina). Lido Mazzarò ir Giardini-Naxos paplūdimiuose puikiai išvystyta infrastruktūra, čia daug barų ir nuomojamų skėčių nuo saulės, tačiau poilsiautojų juose taip pat netrūksta nuo ankstyvos gegužės iki pat spalio.

Spiaggia-Sabbie-Nere

Šiaurės vakarinės Sicilijos dalies puošmena neabejotinai yra San Vito lo Kapo (San Vito Lo Capo) miestelis ir jo paplūdimys. Jis smėlėtas, ilgas, o vandens žydrumas priverčia abejoti, ar tikrai esate Sicilijoje, o ne vienoje iš egzotiškų Indijos vandenyno salų. Labai jaukus ir netoliese esantis Scopello paplūdimys. Jis mažesnis, nuošalesnis ir beveik nelankomas užsienio turistų. Taip pat neįtikėtinai žydra ir skaidri jūra skalauja Favinjanos (Favignana) salos krantus. Ją patogiausia pasiekti keltu iš Trapanio. Favinjanoje daugiausia poilsiautojų renkasi Cala Azzurra, Cala Rossa, Favignana, Lido Burrone paplūdimius.

san vito panoramica1

Pietiniame Sicilijos kampe populiariausia jūros pakrantė maždaug nuo Ragūzos (Ragusa) iki Sirakūzų. Čia smėlio paplūdimių yra beveik kiekviename pajūrio miestelyje ir jų apylinkėse. Vienas iš nuošaliausių ir mažiausiai civilizacijos paliestų visos Sicilijos paplūdimių yra Oasi di Vendicari, kuriame nerasite nei persirengimo būdelių, nei barų, nei nuomojamų skėčių nuo saulės, tačiau jame galėsite mėgautis tyla ir ramybe. Beje, šioje vietoje jūra kartais išmeta keistų gniutulėlių – tai ne teršalai, kaip daug kam pasirodo iš pirmo karto, o jūros augalai, gyvenantys tik itin švariame ir neužterštame vandenyje, tad dėl jų baimintis nereikėtų. Kiti poilsiautojų puikiai vertinami šio pakrantės ruožo paplūdimiai – Spiaggia di Cala Mosche, La Marza, Pisciotto.

calamosche

Sicilija ir ją skalaujančios jūros (Jonijos rytuose, Tirėnų šiaurėje ir Viduržemio pietuose) džiugina įvairove, todėl kiekvienas gali rinktis pagal savo skonį. Beje, ketinantys Sicilijoje atostogauti rugpjūtį turėtų atminti, kad šiuo metu kai kurie paplūdimiai gali būti sausakimši.

Raktažodžiai: Jūra Paplūdimiai Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Ilgai sukau galvą kaip glaustai pristatyti populiariausius Sardinijos paplūdimius, kol galiausiai supratau, kad to padaryti nesugebėsiu, nes Sardinijoje vien oficialių paplūdimių daugiau nei 250 ir jie vienas už kitą gražesni... Tad tiesiog pateikiu labai apibendrintą jų aprašymą.

Visame pasaulyje garsiausia Sardinijos dalis vadinama Smaragdine pakrante (Costa Smeralda). Ji taip pavadinta neatsitiktinai – šią maždaug 55 km ilgio pakrantės atkarpą, kurios svarbiausias kurortas yra Porto Červas (Porto Cervo), skalauja neįtikėtinai skaidri, žaliai melsva jūra, kurios vilionėms atsispirti tiesiog neįmanoma. Populiaresni šios pakrantės paplūdimiai – Baia Sardegna, Spiaggia Capriccioli, Spiaggia del Principe.

Svečiuojantis šiaurinėje salos dalyje nereikėtų praleisti progos aplankyti Madalenos salyną (Arcipelago della Maddalena). Penkios iš septynių salų negyvenamos ir visas jas supa šilta ir žydra jūra. Tik keletas puikių salyno paplūdimių – Cala Coticcio, Cala Andreani, Cala Santa Maria, Spiaggia Rosa.

cala coticcio


Nepanorę keltis į Madalenos salyną taip pat neliks nuskriausti – puikių smėlio paplūdimių yra šiaurrytinėje pakrantėje įsikūrusių miestelių Santa Teresa, Valle dell’Erica, San Teodoro apylinkėse. Tuo tarpu neginčijamas šiaurės vakarų Sardinijos pasididžiavimas yra Stintinas (Stintino). Čia įsikūrę vieni gražiausių visos Sardinijos paplūdimių, bet neabejotinai populiariausias yra smulkučio smėlio Pelozos (Spiaggia della Pelosa) paplūdimys. Nuo seno vienais geriausių kiek piečiau įsikūrusio Algero (Alghero) paplūdimių laikomi Spiaggia delle Bombarde ir Spiaggia del Lazzaretto.

stintino    
Tiek rytinės, tiek ir vakarinės centrinės Sardinijos pakrantės gana uolėtos, todėl čia mažiau ilgų ir plačių smėlio paplūdimių. Rytinėje pakrantėje gražiausi Kala Gononės (Cala Gonone) apylinkėse esantys paplūdimiai – Cala Goloritzè, Cala Mariolu, Cala Sisine ir Cala Luna, o vakaruose (kiek piečiau Oristano) – Žaliosios pakrantės (Costa Verde) paplūdimiai. Jie vieni natūraliausių ir mažiausiai paliestų žmogaus.

cala goloritze


Pietinė Sardinija gamtos ir jūros grožiu nė kiek nenusileidžia šiaurei, be to, ji autentiškesnė ir ramesnė. Beveik 12 km ilgio pietrytinėje dalyje esanti Dievų pakrantė (Costa Rei) vasarą poilsiautojus džiugina šiltu vandeniu ir balto smėlio paplūdimiais, tarp kurių mėgstamiausi yra Cala Pira, Cala Sinzias ir Cala Marina. Iš čia be galo vaizdingas kelias veda į Vilazimiusą (Villasimius) ir Karbonaros kyšulį (Capo Carbonara) – patį pietryčiausią Sardinijos tašką, kur poilsiautojų laukia keletas žodžiais nenusakomo grožio paplūdimių – Spiaggia del Simius ir Spiaggia del Riso. Pakrante keliaudami Kaljario (Cagliari) link dar pravažiuosite bent 10 puikių didesnių paplūdimių, todėl labai tikėtina, kad kaskart neatsispyrę jūros vilionėms vos 50 km atstumą sunkiai įveiksite per visą dieną. Kaljario gyventojai dažniausiai renkasi maždaug 10 km ilgio visai šalia miesto esantį paplūdimį (Spiaggia Poetto), kur gausu pramogų, barų, restoranų ir puikių ledainių. Pietvakarinėje pakrantėje populiariausi Kijos (Chia) įlankos paplūdimiai. Jie išsiskiria aukštomis smėlio kopomis, žydru vandeniu ir baltu smulkučiu smėliu, todėl dažnai lyginami su Karibais. Beje, Kijos paplūdimiai ne kartą buvo išrinkti vienais gražiausių Italijoje.

chia

Taigi, jei jums idealios atostogos asocijuojasi su gamta, balto smėlio paplūdimiais ir šilta žydra jūra, geresnės vietos nei Sardinija (išskyrus rugpjūčio mėnesį, kai salą užplūsta minios turistų) tikrai nerasite visoje Italijoje, o galbūt ir Europoje. Nors kai kurie gražiausi paplūdimiai gali būti pasiekiami tik pėsčiomis, juos atradę suprasite, kad kiekvienas išlietas prakaito lašas buvo to vertas.

Raktažodžiai: Jūra Paplūdimiai Sardinija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Tirėnų jūros skalaujama Kampanijos pakrantė savo grožiu pakeri kiekvieną, o geriausi regiono paplūdimiai glaudžiasi Sorento pusiasalio, Amalfio ir Čilento pakrančių uolėtų kalvų prieglobstyje.

Sorento pusiasaliui ir Amalfio pakrantei būdingos jaukios ir tik pėsčiomis pasiekiamos (kartais ne taip ir lengvai) įlankėlės, apdovanojančios unikaliais jūros ir kalnų vaizdais. Dėmesio verti Masa Lubrenzės (Massa Lubrense) ir visi Amalfio pakrantės miestelių paplūdimiai. Beje, didžiausiu gali pasigirti Pozitanas (Positano). Apskritai Amalfio pakrantės miestelių paplūdimiai labai gražūs ir švarūs, tačiau vasarą juose galima pasijusti tarsi patekus į turtingųjų žaidimo aikštelę.

spiaggia positano

Kiek piečiau esantis Čilento pusiasalis grožiu nenusileidžia Amalfio pakrantei ir keri įvairove, laukine gamta ir puikiais paplūdimiais – ilgais ir smėlėtais, mažais, įsikūrusiais jaukiose įlankėlėse, ar pasiekiamais tik iš vandens. Kad ir kurį Čilento paplūdimį pasirinktumėte, dėl vieno galite būti ramūs – vanduo čia švarus ir skaidrus it krištolas.

Jei į Čilentą važiuosite pakrantės keliu iš Salerno, įmerkti kojas į gaivų jūros vandenį galėsite beveik bet kurioje vietoje – smėlio (kai kur akmenukų) paplūdimys tęsiasi daugiau nei 30 km. Pirmieji Mėlynąja vėliava apdovanoti paplūdimiai (Baia di Trentova ir San Marco) jus pasitiks Agropolyje (Agropoli) – natūraliuose vartuose į Čilento pusiasalį.

Leidžiantis toliau į pietus kelias šiek tiek nutolsta nuo jūros, bet po maždaug 10 km vėl priartėja prie kranto ties Kastelabate (Castellabate). Labai rekomenduočiau sustoti pasivaikščioti šiame aukštai įsikūrusiame miestelyje, iš kurio atsiveria pasakiški vaizdai į jūrą, bet jei nekantraujate greičiau panirti į jūros glėbį, sukite artimiausiu keliu jūros link ir mėgaukitės saule, švelniu vėjeliu ir ilgesniais nei 5 km smėlio (kai kur akmenukų) Kastelabatės paplūdimiais. Nedidukas smulkučio smėlio paplūdimys yra ir Likozos kyšulyje (Punta Licosa). Tai – tikras rojaus kampelis, iš kurio valtimi taip pat galima pasiekti visai netoli nuo kranto nutolusią miniatiūrinę Likozos salą (Isola di Punta  Licosa).

spiaggia-castellabate

Artėdami prie Čilento pasididžiavimo ir vieno lankomiausių kurortų Palinuro, taip pat galite sustoti Oliastro Marinoje (Ogliastro Marina), Agnonėje (Agnone), Ačiarolyje (Acciaroli), Polikos Piopyje (Pioppi di Pollica), Ašėjoje (Ascea) ar Pišiotoje (Pisciotta) ir pasimėgauti smaragdine jūra, švariais paplūdimiais, romantiškais peizažais ir puikiu maistu.

camerotta

Atkarpoje tarp Palinuro ir Marina di Kamerotos (Marina di Camerota) yra nemažai didesnių ir mažesnių paplūdimių. Vienas mėgstamiausių poilsiautojų yra vaizdingas Arco Naturale paplūdimys, kurio pavadinimas kilęs iš gretimais stūgsančiose uolose išgraužtos natūralios arkos. Ne ką mažiau populiarus ir prie pat Palinuro uosto esantis paplūdimys. Jis mažas, tačiau čia vanduo itin skaidrus ir švarus, o smėlėtoj įlankoj įsikūręs Marinelos (Marinella) paplūdimys savo ilgiu ne ką nusileidžia Salinės (Le Saline) paplūdimiui, tik jame šiek tiek daugiau smulkių akmenukų. Čilento pakrantę užbaigia vaizdingoje įlankoje įsikūręs Sapris (Sapri). Jis mažiau lankomas turistų, bet taip pat be galo jaukus, o lydint besileidžiančią saulę jūros ir kalvų fone kiekvieną užplūsta romantiški jausmai.

le saline

Amalfio pakrantės žavesį sunku nupasakoti žodžiais. Ji romantiška, kerinti ir šarminga, todėl čia būtinai reikia praleisti bent keletą dienų. Tačiau tie, kas ieško ramybės, natūralios gamtos ir didelių paplūdimių, turėtų rinktis Čilentą – kontrastų ir neprilygstamo grožio kraštą.

Raktažodžiai: Jūra Kampanija Paplūdimiai

Įkėlė: Įkėlimo data:

Šiandien planavau pristatyti Kampanijos paplūdimius, bet neseniai grįžo pažįstama šeima po 9 dienų atostogų Sicilijoje, tad norėčiau pasidalyti jų įspūdžiais. Manau, ši informacija bus naudinga besiruošiantiems atostogauti Sicilijoje.

Į Trapanį atskridome jau sutemus, tad atsiėmę išsinuomotą automobilį iš karto nuvažiavom į Eričės (Erice) miestelį, kur turėjome užsisakę kambarį buvusiame vienuolyne. Deja, mūsų visų nusivylimui rytas išaušo apniukęs, lietingas ir šaltas (+10 °C), tad nusprendėme važiuoti ieškoti saulės į rytus. Kol papusryčiavome ir susidėjome daiktus, lietus liovėsi, išlindo saulė ir ėmė šilti. Atsivėrė nuostabūs miestelio ir Kofano kalvos (Monte Cofano) vaizdai. Kadangi jau buvom sutarę išvažiuoti, patraukėm Čefalu (Cefalù) link. Pats miestelis labai patiko, tačiau nustebino viešbučio kambarys. Jis buvo labai gražus ir tvarkingas, tačiau lubos žemos, todėl vyras negalėjo normaliai išsitiesti (rezervuojant kambarį lyg ir buvo parašyta, kad kambaryje žemos lubos, bet nelabai į tai kreipėm dėmesio, nes nesitikėjom, kad jos gali būti tokios žemos).
monte cofano

Kadangi tokiame kambaryje ilgiau gyventi nenorėjom ir negalėjom, kitą dieną išvažiavom Jonijos pakrantės link. Erzino kasdien susipakuoti ir išsipakuoti daiktus, tad 3 dienoms apsistojome Etnos papėdėje įsikūrusiame agriturismo. Šiame ūkyje auginami apelsinai, tad gyvenome apelsinmedžių apsuptyje ir per langus grožėjomės rūkstančia Etna. Registratūroje galėjome nemokamai vaišintis mandarinais, o per pusryčius mėgautis čia pat užaugintų ir ką tik išspaustų apelsinų sultimis. Puiku!

Kadangi Etna beveik iki pusės dar buvo sniege, o mes neturėjome vėsesniam orui tinkamos avalynės, nusprendėme į ją nevažiuoti, o aplankyti Kataniją (Catania). Ne kartą girdėjome, kad į Kataniją automobiliu nepatariama važiuoti dėl sudėtingo eismo ir automobilių statymo problemų. Visgi surizikavome! Iš pradžių buvo baisoka, nes atrodė, kad visi važiuoja bet kaip, netgi pypino, kad sustojom prie pėsčiųjų perėjos, mums degant raudonam šviesoforo signalui, bet paskui įsijautėme ir važiuoti netgi pasidarė savotiškai įdomu. Susidarė įspūdis, kad kelio ženklai labiau patariamieji nei privalomi, o vairuotojai vadovaujasi nerašytomis taisyklėmis. Katanijoje važiuojama per raudoną, bet geranoriškai praleidžiama, prireikus skersai kirsti plačiausią gatvę… Tarp vairuotojų vyrauja savotiška savitarpio pagalba ir supratingumas. Pati Katanija labai patiko – didinga, senoviška ir šiek tiek apleista, kuo ji mus labiausiai ir sužavėjo. Beje, eismas užmiesčio keliuose ramus, visi važiuoja kultūringai.
erice

Apskritai aplankėme ne mažai miestų ir miestelių, įskaitant Taorminą (Taormina), Modiką (Modica), Sirakūzus (Siracusa), Agridžentą (Agrigento) ir t. t. Visi labai gražūs ir verti dėmesio, bet didžiausią įspūdį paliko Notas (Noto) dėl baroko architektūros koncentracijos vienoje gatvėje. Įspūdį sunku nusakyti žodžiais…
modica

Maistas... kelionės pradžioje  jis buvo geras, bet niekuo labai nenustebino. Kadangi daugelis meniu buvo italų kalba, rinkdavomės žinomus klasikinius patiekalus. Tačiau vėliau, pažiūrėję, ką valgo vietiniai, atradome puikių sicilietiškų burnoje tirpstančių patiekalų. Be galo patiko jūros gėrybės. Labiausiai nustebino pietūs viename mažyčiame kaimelyje netoli Katanijos. Kadangi buvome išalkę ir važiuodami pro šalį pamatėme restorano iškabą, nusprendėme sustoti. Iš lauko pastatas atrodė senas ir apleistas, aplinkui nesimatė žmonių, tad net nebuvome tikri, ar jis veikia. Užėjome. Tai buvo prabangiausias restoranas su geriausiu aptarnavimu ir, ko gero, skaniausiu maistu, kiek apskritai yra tekę ragauti! Beje, pietūs arba vakarienė Sicilijoje mūsų šeimai (du suaugę ir 3 m. vaikas) kainuodavo nuo 25 iki 40 eurų. Reikėtų pridurti, kad maitinimasis visą kelionę mums kėlė daugiausia rūpesčių, nes niekas nedirbdavo (prekybos centrai, restoranai, picerijos) būtent tada, kai būdavome labiausiai išalkę, o per 9 dienas taip ir nespėjome prisitaikyti prie italų valgymo įpročių.
agrigento

Apibendrinant, kelionė praėjo puikiai, be jokių nemalonių netikėtumų. Balandžio vidury oras keliauti ypač tiko (nei per karšta, nei per šalta), nors jūros vanduo buvo vėsus. Labai džiugino tai, kad dar nebuvo prasidėjęs turizmo sezonas, todėl ir keliautojų sutikdavome mažai. Taip pat nekilo jokių problemų dėl kalbos, nes visuose viešbučiuose ar restoranuose laisvai susikalbėjome angliškai.

Raktažodžiai: Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Pratęsdamas populiariausių Pietų Italijos paplūdimių temą pristatau Kalabrijos paplūdimius, kurių 800 km pajūrio ruože tikrai netrūksta.

Vakarinius Kalabrijos krantus, kerinčius įspūdingomis aukštomis uolomis su kur ne kur įsiterpusiomis smulkaus smėlio įlankėlėmis, skalauja Tirėnų jūra, o pietrytinius – Jonijos. Ši pakrantė daugiausia žema ir lygi, bet savo grožiu nė kiek nenusileidžia vakarinei sesei.

Tropėja (Tropea) – neabejotinai turistų gausiausiai lankoma Kalabrijos pajūrio vieta, įtraukta į Italijos geriausių ir švariausių paplūdimių dešimtuką. Balto smulkučio smėlio paplūdimys (nuotrauka) yra vos 500 m ilgio ir 30 m pločio, todėl vasaros mėnesiais jame rasti laisvą vietelę labai sunku. Beje, aplankyti verta ir patį miestelį, kuriame tvyro tipiška itališka atmosfera – jis visada gyvas, šviesus ir šurmuliuojantis.
tropea

Šiek tiek piečiau Tropėjos Tirėnų jūra skalauja Vatikano kyšulį (Capo Vaticano). Tai dar viena ne tik vietinių poilsiautojų, bet ir užsienio turistų ypač mėgstama pakrantės atkarpa, uolų padalyta į daugybę mažų paplūdimių, kurių kai kuriuos galima pasiekti tik valtele iš jūros. Giedrą dieną šiuose paplūdimiuose galima mėgautis ne tik skaidriu it krištolas vandeniu, bet ir stulbinamu Liparų salų vaizdu horizonte.

Leisdamiesi Violetine pakrante iki legendomis apipinto Šilos (Scilla) miestelio pakeliui pravažiuosite puikius Nikoteros (Nicotera), Džioja Tauro (Gioia Tauro), Palmio (Palmi), Banjara Kalabros (Bagnara Calabra) paplūdimius. Be galo jaukų, maždaug kilometro ilgio Šilos paplūdimį dar nuo XI amžiaus saugo ant uolos įsikūrusi Ruffo pilis. Iš šio miestelio taip pat atsiveria nuostabūs Sicilijos vaizdai.

Nors minėti paplūdimiai vieni populiariausių Kalabrijoje, nereikėtų pamiršti ir truputį šiauriau esančių nuostabių Praja a Marės (Praia a Mare) ir Diamantės (Diamante) kurortų. Miestelio ir kalnų  fone įsiterpęs dviejų kilometrų ilgio smulkių akmenukų Praja a Marės paplūdimys nuteikia itin romantiškai, o visai netoli kranto iš žydros jūros išnirusi mažutė Dino sala (Isola di Dino) sužadina nenugalimą norą pažinti visas jos slėpiningas grotas. Diamantė verta apsilankymo ne tik dėl puikaus paplūdimio, bet ir išskirtinio senamiesčio, kuriame įvairiausiais piešiniais ištapytos senų žvejų namų sienos.

Jonijos pakrantė mažiau išvystyta, todėl ir turistų čia mažiau. Tačiau tokie kurortai kaip Soveratas (Soverato), Kopanelas (Copanello) ar Kaminija di Staleti (Caminia di Staletti) vasarą ypač atgyja. Paskutiniu metu Kaminija su gretimais Kopanelo ir Pietragandės (Pietragrande) paplūdimiais savo grožiu, įspūdingomis uolomis, panoraminiais vaizdais ir šiltu bei švariu vandeniu pritraukia daugybę poilsiautojų, kurie anksčiau rinkdavosi poilsį Tirėnų pakrantėje. Didžiausias šių paplūdimių privalumas (kai kam galbūt trūkumas) tas, kad juose ne taip gerai išvystyta turizmo ir paslaugų infrastruktūra, t. y., čia mažiau barų, restoranų bei gultų ar skėčių nuo saulės nuomos punktų, todėl pajūris yra natūralesnis, mažiau paleistas žmogaus. Taip pat puikių Jonijos pakrantės paplūdimių rasite Bova Marinoje (Bova Marina), Sidernyje (Siderno), Ročela Jonikoje (Roccella Ionica) (nuotrauka), Botričelyje (Botricello), Rizuto kyšulyje (Capo Rizzuto), Rozeto Kapo Spulike (Roseto Capo Spulico) ir t. t.
roccella

Apibendrinant, jei pirmenybę teikiate ramesniam ir tylesniam poilsiui smėlio paplūdimiuose, turėtumėte rinktis Jonijos pakrantę. Tuo tarpu, jei mėgstate šurmulį, pramogas ir pageidaujate kuo daugiau paslaugų paplūdimyje, ko gero, jums labiau tiktų Tirėnų pakrantė.

Raktažodžiai: Jūra Kalabrija Paplūdimiai

Įkėlė: Įkėlimo data:

Artėjant vasarai vis daugiau keliautojų renkasi atostogas prie jūros, todėl nusprendžiau supažindinti su populiariais Pietų Italijos paplūdimiais. Pradėsiu nuo Apulijos.

Apuliją skalauja dvi jūros – Adrijos rytuose ir Jonijos pietvakariuose. Adrijos pakrantė daugiausia uolėta, su vietomis įsiterpusiais balto smėlio paplūdimiais, tuo tarpu Jonijos pakrantė pasitinka plačiais ir ilgais smėlio paplūdimiais, kuriuos kur ne kur pertraukia uolos.

Ko gero, daugiausia vasarotojų visoje Apulijoje sulaukia Jonijos pakrantė nuo Marina di Pescoluse iki Porto Cesareo, todėl kai kuriuose paplūdimiuose rugpjūčio viduryje gali būti sunku rasti vietos ne tik rankšluosčiui pasitiesti, bet ir kojai pastatyti...

Atslūgus Jonijos jūros vandeniui, priešais Pescoluse paplūdimį iš žydro vandens išnyra plačios balto smėlio juostos. Leidžiantis saulei šie smėlio ruožai atrodo ypač įspūdingai ir primena mažytes salas. Būtent dėl šių tropiniams kraštams būdingų vaizdų paplūdimys imtas vadinti Salento Maldyvais (Le Maldive del Salento). Šį maždaug 8 km ilgio paplūdimį renkasi tiek šeimos su vaikais, tiek ir linksmai pramogauti mėgstantis jaunimas. Sekli jūra puikiai tinka vaikams, o jaunimas leidžia laiką paplūdimio baruose ar tiesiog draugų būryje.
pescoluse

Galipolio (Gallipoli) paplūdimys, žinomas kaip Spiaggia della Purità, garsėja pramogomis ir gyvybingumu. Kaip beveik visoje Apulijos pakrantėje, čia jūra šilta, švari ir ganėtinai rami visą vasarą. Kadangi šis paplūdimys yra Galipolio saloje, kur įsikūręs ir jaukus senamiestis, jis ganėtinai triukšmingas, todėl ieškantys daugiau ramybės turėtų pavažiuoti šiek tiek į pietus iki Baia Verde, Punta della Suina arba Lido Pizzo paplūdimių. Tuo tarpu norintys iki paryčių šėlti diskotekose turėtų rinktis šiek tiek šiauriau Galipolio esantį Lido Conchiglie, kur gegužės–rugsėjo mėnesiais gyvenimas verda tiek dieną, tiek ir naktį.

Ne ką mažiau poilsiautojų sulaukia ir Porto Cesareo paplūdimiai, besidriekiantys maždaug 17 km. Balto smėlio paplūdimius skalauja neįtikėtinai skaidri, žalsvai melsva, labai lėtai gilėjanti jūra, kurią noriai renkasi šeimos su mažais vaikais. Puiku tai, kad šiame ilgame pajūrio ruože sau laisvą vietelę suras kiekvienas net ir pačiame atostogų įkarštyje.

Grožiu Jonijos paplūdimiams nė kiek nenusileidžia ir tokie Adrijos perlai kaip Otranto, Torre san Giovanni, Torre dell‘Orso ar Porto Badisco. Man asmeniškai Adrijos pakrantės paplūdimiai netgi gražesni dėl iš jūros išnyrančių uolų. Kita vertus, jie gerokai mažesni, įsprausti tarp uolų. Be to, daugelyje vietų Adrijos jūra gilėja staigiau, todėl nėra tokia paranki vaikams.
Porto Badisco

Taip pat norėčiau paminėti nuošalų Adrijos paplūdimį, esantį Ostūnio (Ostuni) pakrantėje. Tai – Torre Guaceto gamtos rezervatas. Šis paplūdimys sužavi natūralumu, nes čia, kitaip nei aplinkui, nerasite nesuskaičiuojamos galybės barų, restoranų ir viešbučių ir galėsite atitrūkti nuo civilizacijos. Šį paplūdimį dažniausiai renkasi šeimos su vaikais, kurios atvyksta visai dienai su savo maistu ir visais paplūdimio baldais. Kaip jau minėjau, tai yra gamtos rezervatas, todėl palikę automobilį stovėjimo aikštelėje dar turėsite pėsčiomis nueiti nemažą atstumą, bet nuošalų smėlio lopinėlį tikrai rasite!

Trumpai pristačiau tik keletą Apulijos paplūdimių, tačiau jų ten keli šimtai, todėl esu tikras, kad rasite būtent tą vienintelį, kuriame norėsite praleisti visas atostogas. Kitą savaitę supažindinsiu su populiariausiais Kalabrijos paplūdimiais.

Raktažodžiai: Apulija Jūra Paplūdimiai