Bendra

Įkėlė: Įkėlimo data:

Kalbos apie ekonominių sunkumų prispaustą Pietų Europą netyla jau keletą metų ir šiame kontekste greta Graikijos vis dažniau linksniuojamas Italijos, ypač Pietų, pavadinimas. Iš žiniasklaidos susidaro įspūdis, kad vos ne visai Pietų Italijai gresia bankrotas, bet ar tikrai taip blogai?

Kai nedideliame Apulijos miestelyje gyvenau 2008 m., dar prieš prasidedant krizei, beveik visi vietiniai sutartinai kartojo, koks sunkus jų gyvenimas ir kaip jie neturi pinigų. Man tokie jų pasisakymai buvo nesuprantami, nes visi taip kalbantys važinėjo daugių daugiausia 5 m. senumo automobiliais, gyveno dideliuose butuose arba nuosavuose namuose ir bent kartą per savaitę su visa šeima eidavo vakarieniauti į restoranus. Kur čia tas sunkus gyvenimas, vis klausdavau savęs...

Prieš gerą mėnesį teko apsilankyti Sicilijoje, Kalabrijoje ir Kampanijoje ir pabendrauti su vietiniais. Situacija vėlgi panaši: visi skundžiasi užklupusia krize ir nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis, bet kaskart vakare išėjęs į miestą suabejoju jų žodžiais. Centrinės gatvės šurmuliuoja: kas nešasi garsių prekių ženklų maišelius su naujais pirkiniais, kas vakarieniauja restorane ar picerijoje, o kas tiesiog mėgaujasi ledais ar saldumynais. Dar kartą klausiu savęs, kur čia tos nepakeliamos gyvenimo sąlygos...

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad nuotaikos dabar kiek niūresnės ir automobiliai pora metų senesni nei prieš 5-erius metus, bet situacija tikrai ne tokia bloga, kokią piešia žiniasklaida ir patys gyventojai. Tiesa, kad nemažai žmonių prarado darbus arba atlyginimai buvo sumažinti, tačiau net ir su 800 eurų minimaliu atlyginimu (įstatymiškai minimali alga Italijoje neapibrėžta, bet neteko girdėti, kad kas uždirbtų mažiau) Pietų Italijoje gyventi galima. Tai drąsiai galiu teigti remdamasis asmenine patirtimi.

Kitas statistiką iškreipiantis faktas – Pietų Italijoje nedirba kas ketvirta darbingo amžiaus moteris. Tačiau taip yra ne dėl to, kad joms neįmanoma susirasti darbo, bet todėl, kad Pietų Italijoje dar ir šiais laikais nemažai moterų savo vietą mato namuose, rūpinantis buitimi ir kurstant šeimos židinį. Net ir gavusios darbo pasiūlymą, nemažai moterų jo tiesiog atsisakytų.

Ekonominių sunkumų Pietų Italijoje neabejotinai yra (o kur jų nėra šiuo laikotarpiu?), tačiau kalbant apie krizę ne tik Italijoje, bet ir kitose Pietų Europos šalyse, būtina atsižvelgti į žmonių mentalitetą ir gyvenimo būdą. Matydami kaip gyvena šiaurinių regionų tautiečiai, pietiečiai tokių pat sąlygų reikalauja ir sau, bet pasiryžusius dirbti tiek pat kiek šiaurės italas galima suskaičiuoti ant pirštų. Galima palyginti ir su Lietuva, kur ištikus krizei, mūsų tautiečiai kartą kitą išeis patriukšmauti į gatves, bet greitai, sukandę dantis, vėl imsis darbų ar ieškos naujų galimybių. Pietų italas verčiau metus protestuos, taip atnešdamas dar didesnių nuostolių valstybei, bet nieko nedarys ir lauks, kol pagalbos ranką išties broliai šiauriečiai ar Europos Sąjunga.

italijos darbininkaiFoto: http://superbarzellette.myblog.it


Pietų italai gali pagrįstai didžiuotis nuostabia gamta, neįkainojamu istoriniu palikimu, žydromis jūromis, skaniu maistu, nuoširdžiais, draugiškais ir gerais žmonėmis. Atrodo, ko gi dar galėtų jiems trūkti? Sakyčiau, gal kiek daugiau darbštumo. Tada ir krizė ne tokia baisi atrodytų...

Raktažodžiai: Apulija Italai Italija Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Vis daugiau lietuvaičių bėga nuo mūsiškos žiemos ir šalčiausius mėnesius praleidžia pietuose – Ispanijoje, Portugalijoje, Kanaruose, Karibų jūros regione ir t. t. O ar verta vykti žiemoti į Pietų Italiją? 

Taip, jei norite lepintis saulės spinduliuose gerokai daugiau nei Lietuvoje. Ne, jei tikitės žiemą praleisti tik su marškinėliais ir šortais. Pietų Italija užima didelį plotą, todėl ir žiemos kiekviename regione skirtingos. Kaip ir galima tikėtis, švelniausias klimatas Sicilijoje, tačiau ir pačioje saloje oras labai kontrastingas. Žiemą ilgesniam apsitojimui siūlyčiau rinktis išskirtinai tik pakrantės miestelius, nes į salos gilumą nutolus vos 10–20 km, oras jau bus vėsesnis ir, tikėtina, dangus labiau apniukęs. Temperatūros skirtumas tarp pakrantės ir salos gilumos neretai gali siekti ir 10 laipsnių. Beje, sniegas Sicilijoje ne toks retas svečias, kaip gali atrodyti – aukščiausios didžiųjų kalnų masyvų (Madonių, Nebrodžio) ir, žinoma, Etnos viršūnės išlieka pasidengusios sniegu apie 3–4 mėnesius. 

Madonie

Be abejo, ir pakrantėse oras gali trumpam subjurti, bet kad dvi dienas iš eilės nepasirodytų saulė, retas atvejis. Gyvendami arčiau pusiaujo, siciliečiai mėgaujasi kur kas kaitresne saule nei mes, todėl saulėtą vidužiemio dieną užuovėjoje gali drąsiai išsinersti iš megztinių ir lepintis malonia šiluma. Sicilija žavi ne tik švelniu klimatu, bet ir nuostabiu kraštovaizdžiu. Gamtos mylėtojai gali mėgautis gamtos įvairove – kalnais, kalvomis, jūromis, miškais; sporto entuziastai gali būriuoti, kaituoti, slidinėti; istorijos ir meno gerbėjai gali lankyti daugybę muziejų, bažnyčių, vienas už kitą gražesnių senamiesčių ar romėnų laikų griuvėsių; o gurmanai gali tobulintis maisto gaminimo kursuose ar tiesiog mėgautis puikiu maistu restoranuose. 

Ko gero, visiems aktualus kainų klausimas. Pigiausiai nediduką butą mėnesiui Sicilijoje galima išsinuomoti maždaug už 200 eurų (plius komunaliniai mokesčiai), bet už tokią sumą nereikėtų tikėtis nei kažko išskirtinio, nei vaizdo į jūrą. Kad jaustumėt malonumą, pajustumėt tikrąjį Sicilijos gyvenimo ritmą, siūlyčiau pridėti dar maždaug tiek pat ir išsinuomoti kelis šimtmečius skaičiuojančius apartamentus senamiesčio širdyje. Tipiniai pusryčiai (kava ir bandelė) bare kainuos apie 2 eurus, pavalgyti picerijoje – 4–7 eurus, vakarienė restorane – 6–15 eurų. Jei maistą gaminsitės namuose, tai atsieis nebrangiau nei Lietuvoje. Svečiuodamiesi Sicilijoje neabejotinai norėsite keliauti. Tai patogiausia daryti automobiliu, kurio nuoma parai žiemą kainuos nuo 12 eurų. 

bb rag

Apibendrinant, Siciliją rinktis žiemai siūlyčiau tiems, kas trokšta švelnios ir saulėtos žiemos, bet nebijo vienos kitos lietingos ar audringos dienos, kurią galima puikiai praleisti lankant muziejus, galerijas ar tiesiog skaitant mėgstamą knygą.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Baigiantis vasaros kelionių sezonui, nusprendžiau apžvelgti svetainės pietuitalija.lt lankytojų preferencijas ir mėgstamiausias kelionių kryptis. Didelių netikėtumų nebuvo, bet šiek tiek nustebino Apulijos ir Kalabrijos nepopuliarumas.
 

Kaip ir buvo galima tikėtis, daugiausia svetainės lankytojų domėjosi Sicilija. Skaičiuojant apytiksliai, maždaug pusė visų užklausų buvo susiję su šia sala. Be abejonės, Sicilija žavi savitumu ir iš visų pietinių regionų išsiskiria gausiausiu kultūros, istorijos, architektūros ir natūralios gamtos palikimu, tačiau nemaža dalis keliautojų ją pasirenka vien dėl žinomumo ar pigiausių (patogiausių) skrydžių.
 

Antroje ir trečioje vietose pagal susidomėjimą rikiuojasi Sardinija ir Kampanija. Šiems regionams atitenka maždaug po 20 proc. visų lankytojų srauto, tačiau jie pasirenkami dėl skirtingų motyvų. Sardinija, kuri pagrįstai gali didžiuotis gražiausiais visos Italijos paplūdimiais ir žydra jūra, daugiausia susidomėjimo sulaukia gegužės–liepos mėnesiais ir ją renkasi jūros mylėtojai, tuo tarpu Kampanija keliautojams vienodai įdomi ištisus metus ir ją atostogoms renkasi norintys suderinti poilsį prie jūros su kultūros, istorijos ir gamtos pažinimu.
 

Kaip jau minėjau, paskutines dvi vietas dalijasi Apulija ir Kalabrija. Kad susidomėjimas jomis bus mažiausias, nujaučiau iš anksto, bet nesitikėjau, kad jis bus toks mažas – šie regionai sudomino vos po maždaug 5 proc. visų svetainės lankytojų. Ir tai tikrai ne dėl to, kad juose nėra ko pamatyti ar ką veikti, tiesiog jiems trūksta reklamos ir žinomumo. Kadangi pats kurį laiką gyvenau Apulijoje, žinau, kokia ji nuostabi, ir šiam kraštui jaučiu išskirtinius sentimentus, todėl artimiausiu metu stengiuosi daugiau dėmesio skirti būtent jai. Nors mano pažintis su Kalabrija nebuvo tokia visapusiška, visgi, susižavėti ja užteko vos kelių akimirkų, todėl jos taip pat nepaliksiu nuošalyje.
 

Sicilija – be galo graži ir įdomi, bet tai tik dalelytė margaspalvės Pietų Italijos mozaikos, todėl dėti lygybės ženklo tarp Sicilijos ir Pietų Italijos nereikėtų. Kiekvienas regionas yra savitas ir išskirtinis, turintis savo veidą, todėl pažinti verta kiekvieną. Kas žino, galbūt natūralūs ir neiščiustyti Kalabrijos kalnų miesteliai ar autentiškos Apulijos maserijos jums paliks kur kas didesnį įspūdį, nei turistų gausiai lankoma Taormina ar Etna.

Raktažodžiai: Palermas Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Amalfio pakrantė – viena lankomiausių visos Italijos vietų, kurią į maršrutą mielai įtraukia ir svetainės pietuitalija.lt lankytojai. Kadangi daugelis lietuvių atostogauja liepos–rugpjūčio mėnesiais, t. y. „blogiausiu“ metu atostogoms Pietų Italijoje, dažnai sulaukiu klausimų, ar verta ten vykti vasarą. Jei nėra galimybės keisti atostogų datos, mano atsakymas, visgi, būtų teigiamas. Aukštų kainų išvengti nepavyks, bet prasilenkti su turistų iš viso pasaulio miniomis visgi įmanoma net ir Amalfio pakrantėje.

Amalfio pakrantei iš viso priskiriami 13 miestelių, kurių populiariausi yra Amalfis (Amalfi), Pozitanas (Positano) ir Ravelas (Ravello). Savaime suprantama, juose daugiausia ir turistų. Beje, iš šių trijų mažiausias ir ramiausias yra Ravelas, kuriame dieną gausu turistų, bet vakarop miestelis gerokai ištuštėja, nes paprastai poilsiautojai apsigyvena didesniuose miesteliuose ir jį aplankyti užsuka tik kelioms valandoms. Bet dar mažiau Amalfio pakrantės svečių žino, kad aukštai kalnuose, tarp Amalfio ir Ravelo yra mažas ir labai jaukus Skalos (Scala) miestelis, kuriame galima pajusti tylaus kasdienio Pietų Italijos gyvenimo skonį. Miestelis išsidėstęs ant kalno šlaito ir jam priklauso 6 kaimeliai, sujungti siauru keliuku, kuriuo maždaug per valandą galima apeiti kaimelius ratu ir vėl grįžti į Skalos centrą. Verta paminėti, kad iš Campidoglio kaimelio atsiveria pasakiškas vaizdas į Ravelą ir pakrantę, kuriuo net ir vasarą galėsite mėgautis visiškoje ramybėje.

Virš Amalfio stūkso dar XV a. statytos pilies bokštas, kurį galima pasiekti tik pėsčiomis. Automobiliu arčiausiai galima privažiuoti iki Pontone kaimelio, o toliau, sekdami nuorodas į Torre dello Ziro bokštą, maždaug po valandos kopimo akmenuotu keliuku ir įveikę daugybę laiptų, pasieksite bokšto griuvėsius. Žinoma, pakeliui galėsite ne kartą sustoti ir pasigrožėti vienas už kitą gražesniais Ravelo ir Atranio vaizdais. Bet tai dar ne viskas. Nuo bokšto veda statoki laiptai į kiek aukščiau kalnuose esančią mažą apžvalgos aikštelę. Esu tikras, kad kopdami nubrauksite ne vieną prakaito lašą, bet atsiversiantys kerintys pakrantės vaizdai tai atpirks su kaupu!
scala-ravello

Beje, net ir pačiame Ravelyje galima rasti be galo gražių ir ganėtinai ramių vietų. Viena iš tokių yra Čimbronės vila (Villa Cimbrone). Nors ji ir įtraukta į visus kelionių vadovus, nemažai turistų ją tiesiog aplenkia, nes ji nėra pačiame miestelio centre. Sekite ženklus iš pagrindinės katedros aikštės ir po maždaug 20 minučių pasieksite aukštai virš Amalfio pakrantės įsikūrusią vilą su jaukiais sodais, iš kurių atsiveria romantiškos panoramos.
villa cimbrone

Karštą vasaros dieną tikrai norėsis išsimaudyti jūroje. Kad malonumas būtų dar didesnis, ją galite pasiekti, pavyzdžiui, pėsčiomis leisdamiesi iš Skalos į Amalfį. Maždaug nuo Pontone kaimelio laiptai taps statesni, tačiau atsivers kerintys Amalfio vaizdai sodriai mėlynos jūros fone. Jei pagrindinis Amalfio paplūdimys jums pasirodys per daug triukšmingas, galbūt kitame uosto gale esantis nedidelis Le Sirene paplūdimys bus šiek tiek ramesnis. Dar kitas pasirinkimas – maždaug už 15 minučių kelio pėsčiomis esantis mažesnis Atranio (Atrani) miestelis. Jis kur kas ramesnis ir mažiau lankomas turistų, todėl šio miestelio paplūdimyje (tamsaus smėlio) gali būti dar mažiau žmonių.

Taigi, net ir pačiame sezono įkarštyje Amalfio pakrantėje galima praleisti puikias atostogas. Vasarą didžiuosius miestelius geriausia lankyti ryte arba vakare, kai sumažėja vadinamųjų vienos dienos turistų, o dieną galima leistis į žygius pėsčiomis po kalnus arba apžiūrėti mažuosius miestelius.

Raktažodžiai: Amalfio pakrantė Kapris

Įkėlė: Įkėlimo data:

Neseniai sulaukiau svetainės lankytojo užklausos apie keltų į Pietų Italijos salas kainas. Deja, konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes į skirtingas salas kelia skirtingos bendrovės, o bilietų kainos ir grafikai skirtingais mėnesiais skiriasi. Visgi, toliau pateikiu labai apibendrintą informaciją apie vidutines kainas vienam žmogui į vieną pusę, keliantis be automobilio, o tikslesnės informacijos reikėtų ieškoti nurodytais adresais.

Ko gero, lankomiausia Pietų Italijos sala, kurią galima pasiekti tik keltu, yra Kapris (Capri). Į ją keltai plaukia iš Sorento (Sorrento), Neapolio (Napoli), Pozitano (Positano), Amalfio (Amalfi), Salerno, Kastelamarės (Castellammare). Kelionė į vieną pusę trunka nuo 40 iki 80 min. ir kainuoja maždaug nuo 16 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Iskijos (Ischia) salą keltu galima pasiekti iš Neapolio (Napoli) ir Pozuolio (Pozzuoli). Kelionė trunka apie 1 val. ir į vieną pusę kainuoja nuo 19 EUR. Tuo tarpu šiek tiek artimesnę Pročidos (Procida) salą galima pasiekti iš tų pačių miestų, bet kelionė trunka maždaug 40 min. ir kainuoja nuo 13 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Sardiniją keltu galima pasiekti tiek iš didžiųjų Italijos, tiek ir kitų valstybių uostų. Atvykus iš Lietuvos, patogiausia keltis iš Genujos (Genova), Čivitavekijos (Civitavecchia) ir Livorno į Olbiją (Olbia), Arbataksą (Arbatax) ar Kaljarį (Cagliari). Kelionė trunka nuo 7 iki 14 val. ir kainuoja maždaug nuo 50 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Siciliją nuo žemyninės dalies skiriančiu Mesinos sąsiauriu reguliariai kursuoja keltai, todėl persikelti į šią salą ar atgal į žemyninę Italiją labai paprasta bet kuriuo metų laiku. Pagrindinė jungtis jungia Mesiną (Messina) ir Vila San Džiovanį (Villa San Giovanni), čia keltai kursuoja maždaug kas 40 minučių. Beje, kelis kartus per dieną keltas taip pat plukdo iš ir į Kalabro Redžą (Reggio di Calabria). Pirmuoju maršrutu kelionė žmogui kainuoja maždaug 1 EUR, automobiliui – 32 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Jei poilsiaudami Sicilijoje nuspręsite aplankyti Egadų (Isole Egadi) ar Lipario salas (Isole Lipari), jas be vargo pasieksite keltais iš Milaco (Milazzo) ir Trapanio (Trapani). Išplaukę iš Milaco, Lipario salą pasieksite po šiek tiek daugiau nei valandos ir kelionė kainuos maždaug nuo 16 EUR. Tuo tarpu nusipirkę bilietą už 9 EUR, Favinjaną (Favignana) iš Trapanio pasieksite maždaug po 40 minučių. Daugiau informacijos rasite čia.

Apulijos regionui priklausančias Tremičių (Isole Tremiti) salas bet kuriuo metų laiku galima pasiekti iš Termolio (Termoli), o vasarą ir iš mažesnių Gargano pusiasalio miestelių – Viestės (Vieste) ar Peskičio (Peschici). Paprastai kelionė iš Termolio į Tremičių salas trunka apie valandą ir kainuoja nuo 16 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.


Vasarą susisiekimas su populiariausiomis Pietų Italijos salomis labai patogus, tačiau žiemą maršrutų skaičius gerokai sumažėja, bet to, dėl blogo oro reisai gali būti iš viso atšaukti. Todėl tikslios informacijos kiekvienu atveju reikėtų ieškoti internete. Gero vėjo!

Įkėlė: Įkėlimo data:

Aprašęs visų regionų paplūdimius pagalvojau, kad Italijoje anksčiau nesilankiusiems poilsiautojams gali būti neaiški naudojimosi paplūdimiais tvarka. Iš esmės Italijos paplūdimiai yra dviejų rūšių – viešieji (spiaggia libera) ir privatūs (spiaggia privata). Savaime suprantama, viešieji paplūdimiai yra nemokami, o privatūs – mokami.

Tad koks skirtumas tarp šių paplūdimių? Privačius paplūdimius atpažinsite iš tolo pagal daugybę tvarkingai sustatytų vienodos spalvos skėčių nuo saulės (žemiau esančioje nuotraukoje puikiai matosi, kuri paplūdimio dalis mokama ir kuri ne). Daugelyje privačių paplūdimių yra baras ar restoranas, tualetai, persirengimo būdelės, vaikų žaidimo aikštelė ir budi prižiūrėtojai (gelbėtojai). Tuo tarpu viešuosiuose paplūdimiuose poilsiautojai guli po savo atsineštais skėčiais ar tiesiog ant rankšluosčių. Kai kuriuose nemokamuose paplūdimiuose arba jų prieigose taip pat gali būti baras, dušai ir tualetai. Gelbėtojai paprastai budi tik dideliuose ir poilsiautojų gausiai lankomuose visuomeniniuose paplūdimiuose.

spiaggia tropea 1

Išsiruošę poilsiauti į netoli miestų esančius viešuosius paplūdimius neturėtumėte nustebti, jei juose bus daug žmonių. Taip pat gali erzinti įvairias prekes (akinius nuo saulės, laikrodžius, rankines ir t. t.) siūlantys juodaodžiai prekeiviai. Tuo tarpu šiek tiek atokiau nuo miestų įsikūrę visuomeniniai paplūdimiai paprastai būna gerokai ramesni ir jaukesni.

Gali nutikti ir taip, kad sumanę išsimaudyti patikusioje vietoje negalėsite prieiti prie vandens, nes bus pastatyti tai draudžiantys ženklai arba, dar blogiau, praėjimas bus užtvertas. Kaip elgtis tokiu atveju? Teisiškai – tai nelegalu, nes Italijos įstatymai numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę nevaržomas ir nemokamai prieiti prie jūros ir pakrantės juostos (maždaug 5–10 metrų nuo vandens). Tai reiškia, kad galite nemokamai maudytis ir vaikščioti pakrante net ir privačiame paplūdimyje, tačiau negalite naudotis gultais, skėčiais nuo saulės ar pasitiesti savo rankšluostį paplūdimio ar viešbučio svečiams rezervuotose vietose.

Tad jei siauras praėjimas prie vandens paliktas, galite nesibaimindami įeiti į tokį paplūdimį ir maudytis jūroje arba pakrante keliauti toliau. Tačiau, jei užtverta iki pat vandens ir negalite laisvai prieiti prie jūros (o taip vis dar pasitaiko), turite teisę kreiptis į policiją. Aš visgi siūlyčiau nesigadinti atostogų ir nesivelti į nežinia kuo pasibaigsiančius ginčus, o tiesiog numoti ranka ir pasiieškoti nemokamo paplūdimio.

Pabaigai norėčiau priminti Italijos paplūdimiuose plevėsuojančių vėliavų reikšmes.

Žalia (balta) – maudytis saugu
Geltona – būkite atsargūs
Raudona – pavojinga
Dviguba raudona – maudytis draudžiama
Violetinė – vandenyje yra pavojingų augalų / organizmų (pvz., medūzų)

Raktažodžiai: Jūra Paplūdimiai

Įkėlė: Įkėlimo data:

„Natale con i tuoi, Pasqua con chi vuoi“ (Kalėdos su šeima, Velykos su kuo nori) – taip skamba populiarus italų posakis apie dvi didžiąsias metų šventes, tačiau pietų italai jį pritaikė prie savo gyvenimo būdo: „Natale e Pasqua con i tuoi, Pasquetta con chi vuoi“ (Kalėdos ir Velykos su šeima, antroji Velykų diena su kuo nori). Kadangi pietiečiai geriau išsaugoję senąsias tradicijas ir yra religingesni, bent jau pirmoji Velykų diena taip pat dažniausiai sutinkama šeimoje.

Daugelyje Pietų Italijos miestelių Didįjį penktadienį ir šeštadienį, o kartais ir Velykų sekmadienį, rengiamos iškilmingos religinės procesijos. Bažnyčios turi specialias Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus statulas, kurios per šias procesijas nešamos miestelių gatvėmis arba pastatomos pagrindinėje aikštėje. Procesijų dalyviai persirengia senoviniais kostiumais, o bažnyčios išpuošiamos alyvuogių šakelėmis. Pasižiūrėti šių procesijų, tarsi nukeliančių į Jeruzalės gatves, kuriomis Jėzus nešė savo kryžių ir galiausiai buvo nukryžiuotas, susirenka netgi netikintieji. Iš vietinių italų esu girdėjęs, kad ypač įspūdinga procesija vyksta Sicilijoje, Enoje (Enna), kur persirengę senoviniais rūbais miesto gatvėmis žingsniuoja daugiau nei 2 000 vienuolių.
procesija


Velykos žymi ir advento pabaigą, todėl per šią šventę italams taip pat labai svarbus maistas. Tradiciškai ant Velykų stalo dedama ėrienos ar ožkienos, artišokų ir išskirtinės velykinės duonos, kuri skirtinguose regionuose skiriasi. Velykų proga dovanojama Colomba (karvelio formos pyragas) ir šokoladiniai kiaušiniai, kuriuos ypač mėgsta vaikai dėl dviejų priežasčių – šokolado ir kiaušinyje laukiančio siurprizo. Pastaruoju metu šokoladinių kiaušinių dovanojimo tradicija iš simbolinės įgavo materialistinę formą, todėl dovanojami vis didesni kiaušiniai. Be to, kartais užsakoma į juos įdėti, pavyzdžiui, sužadėtuvių žiedą, laikrodį, kitokių papuošalų ar net mobilųjį telefoną.

Net jei ir nesate labai religingas, bet Velykų laikotarpiu lankysitės Pietų Italijoje, nepraleiskite progos įsilieti į procesiją lydinčių žmonių minią ir pajusti ore tvyrančią Velykų dvasią.

Raktažodžiai: Šventės

Įkėlė: Įkėlimo data:

Esu tikras, kad visi, kam teko pabuvoti didžiuosiuose Italijos miestuose, matėte tamsiaodžius vyrukus iš Afrikos su milžiniškais sportiniais krepšiais ar tiesiog medžiaginiais ryšuliais ant pečių, kurie rankinių, akinių nuo saulės, diržų ir kitų aksesuarų „parduotuvę“ akimirksniu atidaro ant tuščio grindinio lopinėlio. Tuojau pat aplink juos ima rinktis turistai, norintys labai pigiai įsigyti „Gucci“, „Prada“, „Chanel“ ir kitų garsių dizainerių gaminių. Taip pat esu tikras, kad matėte, kaip šie prekeiviai, vos išgirdę ar pamatę, kad netoliese yra policininkų, savo „parduotuves“ uždaro dar greičiau ir staigiai išsilaksto į skirtingas puses.

„Armani“ akiniai nuo saulės už 5 eurus, „Dolce & Gabbana“ diržas už 8, o „Gucci“ rankinė vos už 20 – pripažinkit, skamba labai viliojančiai. Kaip jau supratote, kalbu apie pigias klastotes. Beje, už jų pardavimą ir pirkimą Italijoje griežtai baudžiama. Nors pastaraisiais metais policija vis rimčiau žiūri į šią nusikalstamą veiką ir nubaudžia vis daugiau tokių prekiautojų, vis tiek klastočių įsigyti labai lengva. Iš tikrųjų dėl to labiausiai turėtų nerimauti klastotes perkantys žmonės – jie už tai gali būti ir yra baudžiami milžiniškomis baudomis. Jei įkliūsite policijai su įsigytomis padirbtomis prekėmis, jums gali tekti susimokėti net iki 10 000 eurų baudą! Turistai paprasčiausiai nežino, kad pirkti klastotes draudžia įstatymai ir, priešingai nei pardavėjai, pamatę besiartinančius policininkus nuo jų niekur nebėga, todėl dažnai būna sulaikomi.

Prieš perkant klastotę siūlyčiau pagalvoti ne tik apie milžiniškas baudas, kurias gali tekti susimokėti, jei būsite sučiuptas, ar pajamas prarandančius dizainerius, bet ir apie tokių prekių kokybę. Daugelis Italijos gatvėse parduodamų klastočių pagamintos Azijoje ir yra apgailėtinos kokybės. Pavyzdžiui, akinių nuo saulės stiklai būna pagaminti iš pigiausio plastiko be apsauginių filtrų, todėl nešiojant tokius akinius ultravioletiniai saulės spinduliai akims kenkia dar labiau nei be jų, o pigiausios rankinės suplyšta vos po kelių mėnesių nešiojimo.

Patarimas smalsuoliams – jei neketinate pirkti, niekada neklauskite kainos vien smalsumo vedini, nes užkalbinus pardavėją afrikietį jo atsikratyti bus be galo sunku. Net jei ir aiškiai pasakysite, kad prekė jūsų nebedomina, prekeivis vis mažins kainą ir galiausiai paklaus, kiek siūlote. Jei, pavyzdžiui, už diržą prekeivis prašo 20 eurų, o jūs kad ir juokais pasakysite, kad mokėsite daugių daugiausia 5 eurus, greičiausiai jis galiausiai sutiks parduoti už jūsų prašytą kainą. Tačiau jei ir už šią kainą nepirksite, nenustebkite, jei būsite atvirai iškeiktas, nes faktą, kad jūs nusiderėjote iki pageidautos kainos ir vis tiek neperkate, afrikiečiai prekeiviai priima kaip asmeninį įžeidimą.

Jei visgi susigundysite gatvės prekeivių parduodamomis klastotėmis, būkite budrūs ir prisiminkite apie milžiniškas baudas už jų pirkimą. Pasiteisinimas, kad esate turistas ir nežinote vietos įstatymų nuo atsakomybės neatleidžia!

Įkėlė: Įkėlimo data:

Artėjant Kalėdoms prisiminiau, kaip šias šventes prieš keletą metų sutikau Pietų Italijoje, Apulijoje. Kadangi ir Lietuva, ir Italija yra krikščioniškos šalys, esminių tradicijų skirtumų nepastebėjau, tačiau Kalėdas su šeima Lietuvoje švenčiam kiek kitaip.

Kad ir kaip būtų, labiausiai šventės skiriasi oru. Įprasta, kad Lietuvoje per Kalėdas būna nors šiek tiek sniego. Jei jo ir nebūna, bent jau temperatūra laikosi žemiau nulio. Tuo Tarpu Monopolyje visą dieną lijo ir laikėsi maždaug +12 °C šiluma. Atrodė, kad ruošiamės Velykoms, o ne Kalėdoms...

Kitaip nei Lietuvoje, kur pagrindinis Kalėdų simbolis yra eglutė, Pietų Italijoje šių švenčių laikotarpis neįsivaizduojamas be prakartėlės. Jų matysite visur – namuose, valstybinėse įstaigose, bažnyčiose, parduotuvėse, restoranuose, baruose. Ir įvairiausių – nuo mažų plastikinių iki ypač tikroviškų su natūralaus dydžio žmonių ir gyvulių figūromis.
presepe-11


Labiausiai nustebino tai, kad Kalėdų senelis ir tradicija keistis dovanomis per Kalėdas Italijoje prigijo palyginti neseniai, nes tradiciškai dovanomis visada buvo keičiamasi per Trijų Karalių šventę. Be to, Italijoje vaikams dovanas per Tris Karalius neša Befana – geroji ragana, kuri naktį atskridusi ant šluotos dovanas sudeda į kojines.

Kaip ir Lietuvoje, Italijoje Kūčių vakarienės susirenka visa šeima, bet skirtingai negu mes, per Kūčias italai valgo viską – pieno produktus, kiaušinius, mėsą ir t. t. Kadangi buvau pasakojęs, jog Kūčių vakarienę pradedame dalydamiesi kalėdaičiu („plotkele“), ant stalo dedame 12 patiekalų (tarp jų būtinai kūčiukus), nevalgome mėsos, pieno ir t. t., šeima, kurioje vakarieniavau, paruošė staigmeną – kaldėdaičius, aplietus... baltuoju šokoladu. Dar labiau nei šokoladas ant kalėdaičių nustebino tai, kad jie buvo palikti vakarienės pabaigai kaip desertas.

kaledaiciaiSkolingas stengiausi nelikti ir aš. Kadangi mama buvo atsiuntusi pačios keptų kūčiukų, nusprendžiau jais pavaišinti visą šeimą. Beje, sunkiausia užduotis buvo rasti aguonų, nes jų nemačiau nė viename prekybos centre. Galiausiai, tik patarus vietiniams gyventojams, jų pavyko rasti vaistinių žolelių parduotuvėje, kur nupirkau du paskutinius likusius pakelius. Gal aguonų buvo per mažai, gal per trumpai mirkėm kūčiukus, o gal tiesiog trūko cukraus, bet jų skonis nesužavėjo nė vieno...

Raktažodžiai: Italijos virtuvė Šventės

Įkėlė: Įkėlimo data:

Praėjusiame įraše trumpai aprašiau žiemos mėnesius Pietų Italijoje. Lapkritį ir kovą žiemai priskyriau neatsitiktinai, nes jie priklauso ne sezono laikotarpiui. Nuo balandžio Pietų Italijoje prasideda tikrasis pavasaris – įvairiaspalvis ir šiltas.

Balandį kviečių laukai dar nebūna spėję pagelsti, o pievos žavi laukinių gėlių margumynu. Beje, aukščiausiose viršukalnėse (Etnoje – ištisus metus) dar galite rasti ir sniego. Lietaus tikimybė nuolat mažėja, oras vis labiau ir labiau įšyla ir drąsiausi poilsiautojai atidaro maudymosi sezoną. Apsilankyti Pietų Italijoje balandį verta ir dėl velykinių procesijų, kuriose neįtikėtinai persipina folkloras, tradicijos ir religija.

kvieciai su aguonom


Gegužę
Pietų Italija ypač kerinti. Kalnų šlaitai pasipuošia įvairiosiomis spalvomis, o oro temperatūra idealiai tinka vaikščioti pėsčiomis. Pakrantėje dar šilčiau, kartais temperatūra pakyla iki +30 °C, todėl išsimaudyti jūroje – vienas malonumas. Sicilijos ir Kalabrijos vakarinių pakrančių žvejų miesteliuose prasideda tunų žvejybos sezonas, trunkantis beveik iki liepos.

Birželį pasirodo pirmieji vasaros karščio ženklai – ryškiaspalviai žiedai ir lapai pasiduoda negailestingiems saulės spinduliams ir pradeda gelsti. Tai, ko gero, pats geriausias metas leistis į žygius po Kalabrijos, Sicilijos, Sardinijos ir Kampanijos kalnus. Vidutinė birželio temperatūra yra 20–25 °C ir lietus mažai tikėtinas. Vanduo birželį įšyla iki malonios temperatūros (apie +24 °C šilumos) ir, išskyrus savaitgalius, paplūdimiai dar būna beveik tušti. Turgaus prekystaliai lūžta nuo čia pat prinokusių vyšnių, slyvų ir kitų uogų ir vaisių.

Liepą jūra tampa pagrindiniu vietinių gyventojų ir turistų traukos centru, todėl į populiariausius paplūdimius ir kurortinius miestelius pradeda plūsti poilsiautojai. Ramybės ir atgaivos ieškantys keliautojai turėtų traukti į kalnus, kurių aukštesnės viršūnės gerokai vėsesnės ir pakeri sodria žaluma. Liepa – persikų ir arbūzų sezonas.

Rugpjūtį alinantis karštis (vidutinė temperatūra siekia apie +30 °C karščio) ir bendras atostogų jausmas beveik visus priverčia bėgti iš miestų į artimiausias pakrantes. Pats sezono įkarštis trunka apie tris savaites – nuo rugpjūčio pradžios iki maždaug rugpjūčio 20 d., todėl šiomis dienomis paprastai ypač padidėja vilų, apartamentų, kambarių nuomos kainos. Fikusų šakos linksta nuo prisirpusių ir be galo saldžių figų.

Rugsėjį pradedamas nuimti rudeninis derlius – vynuogės, pistacijos, migdolai ir kiti riešutai. Tai puikus metas atostogoms Pietų Italijoje ne tik dėl gausybės vaisių, bet ir dėl vasariškai šiltų orų ir jūros (vidutinė oro ir vandens temperatūra apie +26 °C šilumos) bei gerokai sumažėjusio turistų antplūdžio. Antroje mėnesio pusėje galimi smarkūs, bet gaivūs ir trumpalaikiai lietūs.

vynuoges


Spalis
– alyvuogių ir persimonų derliaus nuėmimo metas. Naktys jau vėsesnės (apie +16 °C šilumos), bet dienos maloniai šiltos (apie +23 °C šilumos). Vandens temperatūra spalį išlieka 21–24 °C šilumos. Vynmedžiai po truputį ima rausti ir gelsti, įvairiausiais atspalviais nuspalvindami milžiniškus vynuogynus, todėl pasivaikščiojimas Pietų Italijos slėniais nuteikia labai romantiškai. Spalį kaktusų vaisiai, vadinami figomis, patys saldžiausi.

Raktažodžiai: Klimatas Žiema

Įkėlė: Įkėlimo data:

Atšalus ir subjurus orams Lietuvoje daugelis pradeda svajoti apie šiltus kraštus. Puiki vieta pabėgti nuo pliurzos ir nuolat apniukusio dangaus – Pietų Italija. Žinoma, tai ne Seišeliai ar Maldyvai, todėl tikėtis viduržiemy išsimaudyti šiltoje jūroje nereikėtų. Beje, priešingai nei sezono įkarščiu, žiemą Pietų Italija jus pasitiks kur kas žemesnėmis kainomis, gerokai mažesniais turistų srautais ir sodria žaluma. Ne sezono laikotarpis Pietų Italijoje prasideda lapkritį ir tęsiasi iki balandžio.

Būtent lapkritį pradedamas nuimti apelsinų ir mandarinų derlius, todėl galėsite lig soties prisivalgyti tokių kvapių ir sultingų vaisių apie kokius, deja, Lietuvoje tik pasvajoti galima. Lapkritį paprastai iškrenta didžiausias kritulių kiekis, pakrantėse netgi galimos liūtys. Dienomis žemesnėse teritorijose temperatūra dažnai pakyla virš 20 laipsnių šilumos, tuo tarpu kalnuose bus gerokai vėsiau ir gali pasirodyti pirmosios snaigės. Vidutinė lapkričio temperatūra – 10–19 °C šilumos.

Gruodis – didžiųjų švenčių metas, todėl per Kalėdas ar Naujuosius gali padaugėti turistų. Šiuo laikotarpiu įvairiaspalvėmis girliandomis pasipuošę miestai ir miesteliai tampa dar jaukesni (palmės ir girliandos – įdomus derinys). Gruodis paprastai būna mažiau lietingas, tačiau mėnesio pabaigoje kalnų viršūnės jau pasidengia nuolatiniu sniego sluoksniu. Temperatūra svyruoja nuo 7 iki 14 °C šilumos.

Sausis šalčiausias metų mėnuo Pietų Italijoje, bet džiugina pradėjusiomis ilgėti dienomis. Labai tikėtina, kad šiltomis dienomis saulės atokaitoje galėsite nusimesti striukes ir vaikščioti trumpomis rankovėmis. Tačiau kartais sausis, primindamas, kad yra žiemos mėnuo, atneša stiprius vėjus ir žvarbą, o naktimis temperatūra nukrenta netgi žemiau nulio. Laimei, tokie atšalimai paprastai trunka vos keletą dienų ir temperatūra greitai grįžta į normalias ribas – 5–15 °C šilumos.

Vasaris dar gali būti vėsokas ir vidutinė temperatūra nelabai skirsis nuo sausio, bet mėnesio vidury pražydę migdolai (daugiausia Sicilijos pietvakarinėje dalyje) papuoš po rudeninių lietų sužaliavusius laukus. Nors saulė kyla vis aukščiau ir galima pasilepinti malonia jos spindulių šiluma, naktys dar vėsios.

migdolai


Kovą
pražįsta laukinės pavasario gėlės ir įvairiaspalvių žiedų kilimas nukloja laukus ir pievas. Dienos jau gerokai ilgesnės ir maloniai šiltos, todėl žieminiai drabužiai nebereikalingi, tačiau reikėtų pasisaugoti galinčio netikėtai prapliupti trumpalaikio lietaus. Kovą vidutinė temperatūra svyruoja nuo 8 iki 16 °C šilumos, o saulė vidutiniškai šviečia apie 6 valandas.

aguonos


Nuo balandžio Pietų Italijoje prasideda tikrasis pavasaris ir drąsiausieji atidaro maudymosi sezoną. Šį ir likusius mėnesius aprašysiu kitame įraše.

Raktažodžiai: Italija Klimatas Žiema

Įkėlė: Įkėlimo data:

La dolce vita – tai kur kas daugiau nei tik geras ir saldus gyvenimas. Tai itališkas gyvenimo būdas, kurio neatsiejami palydovai yra (buvo) saulė, puikus maistas ir vynas, svetingumas, audringas naktinis gyvenimas, aistra...

Kodėl buvo? Todėl, kad pirmine prasme la dolce vita nebeegzistuoja. 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiuose Italijos visuomenė buvo susiskaldžiusi į socialines klases. Mažai turtingų šeimų savo rankose turėjo daug pinigų ir valdžią, todėl jiems nereikėjo dirbti. Likusi visuomenės dalis gyveno labai vargingai. Norėdami išryškinti šį skirtumą, turtingieji dienomis miegodavo, o naktimis mėgaudavosi aktyviu gyvenimu, kuris buvo neįsivaizduojamas be audringų vakarėlių Romos naktiniuose klubuose, prabangių automobilių, alkoholio. Be to, Italija buvo ypač patraukli ir patogi Holivudo kino bendrovėms, todėl Romoje gyveno daugybė to meto Holivudo žvaigždžių. Naktiniai klubai buvo išskirtiniai ir be galo brangūs, todėl eiliniai darbininkai ne tik buvo į juos neįleidžiami, bet ir negalėjo sau to leisti.

Šiandien viskas kitaip: tokio ryškaus socialinio susiskaidymo nebeliko, Romos Veneto gatvė nė iš tolo nebeprimena naktinio gyvenimo arterijos ir Holivudo žvaigždžių čia, ko gero, nesutiksite. Tačiau nuostabi gamta, šilta jūra ir kaitri saulė, atsipalaidavimas, draugiški žmonės, neskubėjimas, linksma ir nuotaikinga atmosfera, puikus humoras, atpalaiduojanti siesta, burnoje tirpstantis maistas ir šilti pašnekesiai su draugais išliko ir net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis praskaidrina nuotaiką ir pasaldina itališką kasdienybę.
 

Raktažodžiai: Italija la dolce vita