Pietų Italija

Pietų Italija has not set their biography yet

Įkėlė: Įkėlimo data:

Manoji Sicilija – Stebuklų sala. Šį pavadinimą negailestingai pasisavinau iš savo antropologo vyro. Jis – toji priežastis, kodėl šiuo metu rašau apie Siciliją iš Sicilijos. Priežastis – banali, kai vertini globaliais masteliais, bet daug reiškianti, kai žvilgsnis krypsta žmogaus link. Ištekėjau ir atkeliavau paskui vyrą „į pasaulio kraštą“. Nors, nemeluosiu, – savęs emigrante nevadinu. Laikau save (ir savo šeimą) Europos piliete, namus turinčia keliose valstybėse. Nė iš vienos nepabėgau, nė į vieną neatbėgau. Pažįstu nemažai moterų dėl meilės atkeliavusių į šią Stebuklingąją Salą. Vieno standartizuoto socialinio paveikslo nepavyks nupiešti, bet esmę, manau, atskleidžia faktas, jog kol kas negirdėjau atvirų pageidavimų bėgti iš čia ir palikti šį, kam – rojaus, o kam – skaistyklos, kampelį.

ItalaFoto: Kristina Sabaliauskaitė


Man Sicilija – stebuklinga. Myliu šį kraštą. Jo žmones. Jūrą. Saulę. Maistą. [Kol kas dar] socialistinį gyvenimą. Architektūrą. Sicilijos chaosą gatvėse ir tvarką namuose (perkeltine ir tiesiogine prasme). Man patinka stiprus šeimos kultas. Pagarba kitam ir kitokiam. Nesumeluota tolerancija į tave nepanašiam. Patinka, jog čia yra vietos visiems. Žinoma, kai siciliečiai manęs vis dar užklausia, ką manau apie Siciliją, o aš atsakau daugmaž tais pačiais žodžiais, plojimų sulaukiu tik tada, kai ištariu, jog man patinka sicilietiškas maistas. Ir jie yra teisūs – sicilietiška virtuvė, tegul ir kiek perdėta meile aliejuje keptiems dalykams, yra fantastiška.

Esu žemaitė. Gyvendama tarp siciliečių, matau daug panašumų tarp jų ir žemaičių. Tas pats santūrumas. Ta pati orientacija į kitą, tas pats svetingumas. Taigi, kultūrinio šoko, čia atsikrausčius, nebuvo. Buvo de javu, kad kažkada taip gyvenau – pirmieji metai buvo lyg grįžimas į socialistinę, rožinę, vaikystės praeitį iš sovietinių filmų apie parduotuves, dirbančias su ilgomis pertraukomis ir nedirbančias savaitgaliais ar vėlais vakarais. Su laiku pietums ir vakarienei. Su pagarba dirbančiajam ir „tryliktuoju atlyginimu“. Aiškiais ir visiems žinomais, nes besitęsiančiais dešimtimis metų, „kolektyvinių“ atostogų laikotarpiais. Ne apie ilgesį komunistiniam periodui kalbu, o iš socialinės tyrėjos pozicijų sakau, kad Sicilijoje dar galima gyventi. Ne bėgti, ne skubėti, ne amžinai ką nors daryti, o tiesiog... gyventi. Gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Bendruomeniškumo jausmas čia labai gyvas...

027

Foto: Jelena Kurbatova

Nemažai įspūdžių aprašau savo tinklaraštyje Gyvenimas Senbernių saloje: užrašai iš „Le Giare“ balkono. Tai – vienas mano pomėgių, nes pagrindinis darbas šiuo metu yra būti mama savo dviem mažyliams. Kartais, kai galiu, padedu savo vyrui jo šeimos viešbutyje-restorane Le Giare. Tai – nedidelis, tačiau jaukus viešbutukas mažame kurortiniame miestelyje Itala (Mesinos rajone). Le Giare tik devyni kambariai, bet jie visi „kvėpuoja“ sicilietišku gyvenimu ir kilmingos šeimos praeitimi. Viskas čia primena praeitį, nes viešbutis ir restoranas įkurtas šeimos name, net ir baldai jame – autentiškas šeimos palikimas... Tai tik sustiprina jausmą, jog gyvenimas Sicilijoje yra tarytum amžina nostalgija, gyvenanti manojoje realybėje.

DSC 4356

Foto: Jelena Kurbatova

Baigdama, noriu pasakyti, jog lietuviai „Le Giare“ ypatingai laukiami – personalas jau ir naktį atsikėlę gali pasakyti, kokie yra ,,lietuviški“ pusryčiai, be to, mūsų darbuotojai visada yra nuoširdžiai pasirengę pagelbėti bet kurioje situacijoje. Aš pati mielai papasakoju mūsų svečiams apie Siciliją ir ypač – gyvenimo čia ypatumus, pasiūlau kai kurių ,,praktinių“ sprendimų (tarkime, kur ir kaip ,,parkuotis“, ką kada ir kur pirkti, ką aplankyti, kur nusimaudyti) ir kitų smulkmenų, kurių svarba paaiškėja tik atvykus į Stebuklingąją Siciliją... Tiesą sakant, net jaučiuosi asmeniškai įsipareigojusi būti netoliese „Le Giare“, jei kam nors ko prireiktų... Tad... keliaukite į Siciliją, kur kalbama lietuviškai!

 

Už straipsnelį dėkojame Simonai Crisafulli.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Kalbos apie ekonominių sunkumų prispaustą Pietų Europą netyla jau keletą metų ir šiame kontekste greta Graikijos vis dažniau linksniuojamas Italijos, ypač Pietų, pavadinimas. Iš žiniasklaidos susidaro įspūdis, kad vos ne visai Pietų Italijai gresia bankrotas, bet ar tikrai taip blogai?

Kai nedideliame Apulijos miestelyje gyvenau 2008 m., dar prieš prasidedant krizei, beveik visi vietiniai sutartinai kartojo, koks sunkus jų gyvenimas ir kaip jie neturi pinigų. Man tokie jų pasisakymai buvo nesuprantami, nes visi taip kalbantys važinėjo daugių daugiausia 5 m. senumo automobiliais, gyveno dideliuose butuose arba nuosavuose namuose ir bent kartą per savaitę su visa šeima eidavo vakarieniauti į restoranus. Kur čia tas sunkus gyvenimas, vis klausdavau savęs...

Prieš gerą mėnesį teko apsilankyti Sicilijoje, Kalabrijoje ir Kampanijoje ir pabendrauti su vietiniais. Situacija vėlgi panaši: visi skundžiasi užklupusia krize ir nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis, bet kaskart vakare išėjęs į miestą suabejoju jų žodžiais. Centrinės gatvės šurmuliuoja: kas nešasi garsių prekių ženklų maišelius su naujais pirkiniais, kas vakarieniauja restorane ar picerijoje, o kas tiesiog mėgaujasi ledais ar saldumynais. Dar kartą klausiu savęs, kur čia tos nepakeliamos gyvenimo sąlygos...

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad nuotaikos dabar kiek niūresnės ir automobiliai pora metų senesni nei prieš 5-erius metus, bet situacija tikrai ne tokia bloga, kokią piešia žiniasklaida ir patys gyventojai. Tiesa, kad nemažai žmonių prarado darbus arba atlyginimai buvo sumažinti, tačiau net ir su 800 eurų minimaliu atlyginimu (įstatymiškai minimali alga Italijoje neapibrėžta, bet neteko girdėti, kad kas uždirbtų mažiau) Pietų Italijoje gyventi galima. Tai drąsiai galiu teigti remdamasis asmenine patirtimi.

Kitas statistiką iškreipiantis faktas – Pietų Italijoje nedirba kas ketvirta darbingo amžiaus moteris. Tačiau taip yra ne dėl to, kad joms neįmanoma susirasti darbo, bet todėl, kad Pietų Italijoje dar ir šiais laikais nemažai moterų savo vietą mato namuose, rūpinantis buitimi ir kurstant šeimos židinį. Net ir gavusios darbo pasiūlymą, nemažai moterų jo tiesiog atsisakytų.

Ekonominių sunkumų Pietų Italijoje neabejotinai yra (o kur jų nėra šiuo laikotarpiu?), tačiau kalbant apie krizę ne tik Italijoje, bet ir kitose Pietų Europos šalyse, būtina atsižvelgti į žmonių mentalitetą ir gyvenimo būdą. Matydami kaip gyvena šiaurinių regionų tautiečiai, pietiečiai tokių pat sąlygų reikalauja ir sau, bet pasiryžusius dirbti tiek pat kiek šiaurės italas galima suskaičiuoti ant pirštų. Galima palyginti ir su Lietuva, kur ištikus krizei, mūsų tautiečiai kartą kitą išeis patriukšmauti į gatves, bet greitai, sukandę dantis, vėl imsis darbų ar ieškos naujų galimybių. Pietų italas verčiau metus protestuos, taip atnešdamas dar didesnių nuostolių valstybei, bet nieko nedarys ir lauks, kol pagalbos ranką išties broliai šiauriečiai ar Europos Sąjunga.

italijos darbininkaiFoto: https://superbarzellette.myblog.it


Pietų italai gali pagrįstai didžiuotis nuostabia gamta, neįkainojamu istoriniu palikimu, žydromis jūromis, skaniu maistu, nuoširdžiais, draugiškais ir gerais žmonėmis. Atrodo, ko gi dar galėtų jiems trūkti? Sakyčiau, gal kiek daugiau darbštumo. Tada ir krizė ne tokia baisi atrodytų...

Raktažodžiai: Apulija Italai Italija Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Sicilija – žinomiausia (bent jau Lietuvoje) Italijos sala, todėl apie ją sklando daugybė stereotipinių pasakojimų, bet kaip ir dera pasakojimams, nemažai jų iš piršto laužti. Gal ir nevisiškai teisinga juos vadinti prasimanymais, tiesiog šiandienos kontekste daugelis stereotipų praradę prasmę. Beje, tai taikytina visai Pietų Italijai.

Sicilijoje neįmanoma susikalbėti angliškai. Tiesa, kad italai savimylos ir nesistengia kalbėti užsienio kalbomis, tačiau verslininkai puikiai suvokia, kad anglų kalbos mokėjimas jiems reiškia papildomas pajamas, todėl viešbučiuose, restoranuose ir lankytinuose objektuose gal ir netaisyklinga, bet visgi anglų kalba, svarbiausiomis temomis susikalbėsite. Žinoma, jei vietinį žveją ar daržovių pardavėją turguje pradėsit kalbinti angliškai, tikėtina, kad jis atsakys ne angliškai, bet savo dialektu, kurį sunku suprasti net ir mokant italų kalbą.

Siciliečiai yra įkyrūs ir priekabūs. Visi pietų italai labai šilti (kiek šaltesni gali pasirodyti kalabriečiai), bet neįkyrūs ir nepriekabūs, tad dėl savo saugumo galite būti ramūs. Niekas gatvėje prie nepažįstamų nepriekabiauja ir iš paskos nesekioja. Jei esate mergina ir dar keliaujate viena, tikimybė būti užkalbintai gatvėje ar autobuse tikrai didelė, tačiau iš pradžių tai bus eilinis ciao ar ciao bella. Tolesnė bendravimo raida priklausys tik nuo jūsų, todėl, jei bendrauti nenorėsite, niekas jūsų nepersekios.

Sicilijoje pavojinga. Šiuo atžvilgiu meškos paslaugą padarė televizija ir ypač kino pramonė, sukūrusi daugybę filmų apie mafiją. Be abejo, mafija niekur nedingo, tačiau ji kaip tik stengiasi, kad turistai jaustųsi saugūs ir pinigus leistų jos valdomuose restoranuose, baruose, prekybos centruose ir t. t. Nedideliuose miesteliuose gyventojai neretai iš viso nerakina namų bei automobilių, o didžiuosiuose miestuose (Palerme, Katanijoje, Mesinoje) tiesiog reikia vadovautis sveiku protu ir pačiam nelysti ten, kur nereikia.

Sicilijoje chaotiškas eismas. Mano nuomone, eismas visoje Pietų Italijoje, galbūt išskyrus Kalabriją, yra saugesnis nei Lietuvoje. Apskritai kalbant apie eismą, reikėtų skirti du dalykus – miestą ir užmiestį. Važinėjimas, ypač automobilio statymas, mieste pavojingas ne jūsų gyvybei, bet automobiliui. Užtenka bet kuriame didesniame mieste pabuvoti nors valandą ir suprasite kodėl. Tuo tarpu užmiesčio kelių tinklas Sicilijoje gerai išvystytas, eismas greitkeliuose ramus, o dėl palankių oro sąlygų kelių danga yra geros būklės.

Sicilija – ypatingas ir išskirtinis regionas, todėl apie šį kraštą galima prisiklausyti įvairiausių pasakojimų. Vieni jų kiek prasilenkia su tiesa, kiti atspindi daugiau tikrovės. Kad ir kaip būtų, visi jie subjektyvūs (kaip ir mano), tad kodėl neaplankius Sicilijos patiems ir nepapasakojus savosios istorijos?

Raktažodžiai: Saugumas Sicilija Transportas

Įkėlė: Įkėlimo data:

Vis daugiau lietuvaičių bėga nuo mūsiškos žiemos ir šalčiausius mėnesius praleidžia pietuose – Ispanijoje, Portugalijoje, Kanaruose, Karibų jūros regione ir t. t. O ar verta vykti žiemoti į Pietų Italiją? 

Taip, jei norite lepintis saulės spinduliuose gerokai daugiau nei Lietuvoje. Ne, jei tikitės žiemą praleisti tik su marškinėliais ir šortais. Pietų Italija užima didelį plotą, todėl ir žiemos kiekviename regione skirtingos. Kaip ir galima tikėtis, švelniausias klimatas Sicilijoje, tačiau ir pačioje saloje oras labai kontrastingas. Žiemą ilgesniam apsitojimui siūlyčiau rinktis išskirtinai tik pakrantės miestelius, nes į salos gilumą nutolus vos 10–20 km, oras jau bus vėsesnis ir, tikėtina, dangus labiau apniukęs. Temperatūros skirtumas tarp pakrantės ir salos gilumos neretai gali siekti ir 10 laipsnių. Beje, sniegas Sicilijoje ne toks retas svečias, kaip gali atrodyti – aukščiausios didžiųjų kalnų masyvų (Madonių, Nebrodžio) ir, žinoma, Etnos viršūnės išlieka pasidengusios sniegu apie 3–4 mėnesius. 

Madonie

Be abejo, ir pakrantėse oras gali trumpam subjurti, bet kad dvi dienas iš eilės nepasirodytų saulė, retas atvejis. Gyvendami arčiau pusiaujo, siciliečiai mėgaujasi kur kas kaitresne saule nei mes, todėl saulėtą vidužiemio dieną užuovėjoje gali drąsiai išsinersti iš megztinių ir lepintis malonia šiluma. Sicilija žavi ne tik švelniu klimatu, bet ir nuostabiu kraštovaizdžiu. Gamtos mylėtojai gali mėgautis gamtos įvairove – kalnais, kalvomis, jūromis, miškais; sporto entuziastai gali būriuoti, kaituoti, slidinėti; istorijos ir meno gerbėjai gali lankyti daugybę muziejų, bažnyčių, vienas už kitą gražesnių senamiesčių ar romėnų laikų griuvėsių; o gurmanai gali tobulintis maisto gaminimo kursuose ar tiesiog mėgautis puikiu maistu restoranuose. 

Ko gero, visiems aktualus kainų klausimas. Pigiausiai nediduką butą mėnesiui Sicilijoje galima išsinuomoti maždaug už 200 eurų (plius komunaliniai mokesčiai), bet už tokią sumą nereikėtų tikėtis nei kažko išskirtinio, nei vaizdo į jūrą. Kad jaustumėt malonumą, pajustumėt tikrąjį Sicilijos gyvenimo ritmą, siūlyčiau pridėti dar maždaug tiek pat ir išsinuomoti kelis šimtmečius skaičiuojančius apartamentus senamiesčio širdyje. Tipiniai pusryčiai (kava ir bandelė) bare kainuos apie 2 eurus, pavalgyti picerijoje – 4–7 eurus, vakarienė restorane – 6–15 eurų. Jei maistą gaminsitės namuose, tai atsieis nebrangiau nei Lietuvoje. Svečiuodamiesi Sicilijoje neabejotinai norėsite keliauti. Tai patogiausia daryti automobiliu, kurio nuoma parai žiemą kainuos nuo 12 eurų. 

bb rag

Apibendrinant, Siciliją rinktis žiemai siūlyčiau tiems, kas trokšta švelnios ir saulėtos žiemos, bet nebijo vienos kitos lietingos ar audringos dienos, kurią galima puikiai praleisti lankant muziejus, galerijas ar tiesiog skaitant mėgstamą knygą.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Praėjusiuose įrašuose daugiausia kalbėjau apie Kalabrijos miestelius, o šiandien duoklę norėčiau atiduoti nepakartojamai šio regiono gamtai. Kalbėdamas apie gamtą omenyje turiu visą gyvąjį ir negyvąjį Kalabrijos pasaulį – didingus kalnus, ryškiai mėlynus ar žydrus jūrų vandenis, visžalias lygumas, šniokščiančias upes ar tyrus ežerus – tai, kas Kalabrijai suteikia daugiausia žavesio.

Kalabrijoje išsidėstę trys didieji kalnų masyvai: Aspromontės, Silos ir Polino. Serės kalnų masyvas mažas, todėl dažnai priskiriamas Silai arba Aspromontei. Man, įpratusiam prie Lietuvos lygumų, keliaujant po Kalabriją atrodo, kad praktiškai visas regionas yra kalnuotas, bet remiantis geografiniais skaičiavimai, 42 % Kalabrijos teritorijos užima kalnai, 49 % – kalvos ir 9 % – lygumos.

Kalabrijos šiaurėje stūksančių Polino kalnų keteros sukuria natūralų barjerą, skiriantį regioną nuo likusios Italijos dalies. Aukščiausia šio kalnų masyvo dalis apaugusi tankiais miškais, o žemiau plytinčioms milžiniškoms plynaukštėms būdinga gana skurdi augalija. Silos kalnai pasižymi didžiausia įvairove ir sulaukia daugiausia lankytojų. Žiemą jos aukščiausius šlaitus renkasi slidininkai, o vasarą iškylauti ir žygius pėsčiomis, dviračiais ar arkliais mėgstantys keliautojai. Pietinėje Kalabrijos dalyje stūksantys Aspromontės kalnai daugiausia apaugę tankiais miškais, o jų žemiausiuose šlaituose žmonių suformuotos terasos džiugina akį migdolų, apelsinmedžių, citrinmedžių giraitėmis bei vynuogynais.

Sila Grande

Kalabrija neįsivaizduojama ne tik be kalnų, bet ir be jūros. Asmeniškai mano akiai gražesnė Tirėnų jūros pakrantė dėl stačių uolėtų šlaitų, tačiau paplūdimių ilgiu ji nė iš tolo negali lygintis su Jonijos jūra. Iš esmės visa Jonijos pakrantė yra vienas ilgas paplūdimys, vietomis perrėžtas iki pat jūros nusitęsusių uolėtų intarpų. Skamba kaip ideali vieta ramiam poilsiui prie jūros? Taip, jei ne vienas bet... palei visą Jonijos pakrantę iki pat Otranto eina kelias ir geležinkelio bėgiai, kurie vietomis nuo paplūdimio smėlio nutolę vos 5 metrus. Visgi per daug nusiminti dėl to, kad Jonijos pakrantė paaukota geležinkeliui nereikėtų, nes 300 km ilgio atkarpoje vis tiek be vargo rasite puikių paplūdimių, kuriuos geležinkelis aplenkė iš tolo.

Capo Vaticano

Kalabrijai gamta dosni ir geriausiai savo grožį atskleidžia šiltuoju metų laiku, kai sužaliuoja miškai, pražysta laukų gėlės, o žygius į kalnus galima derinti su ramiu poilsiu prie jūros.

Raktažodžiai: Kalabrija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Jonijos pakrantėje įsikūrę viduramžių miesteliai saviti ir be galo jaukūs, tačiau savo grožiu ir išskirtinumu jiems nė kiek nenusileidžia broliai, įsitaisę tarp Tirėnų jūros ir Apeninų.

Šilą (Scilla) – tiksliau miestelio senamiestį, vadinamą Chianalea – tiesiogine žodžio prasme skalauja Tirėnų jūros vandenys. Namai pastatyti ant uolų ir vieni nuo kitų atskirti tik siauromis gatvelėmis, kurios nusileidžia iki pat vandens. Šila labiausiai žavi savo natūralumu, nes lygiai kaip prieš kelis šimtmečius žvejai taisė savo tinklus siaurose gatvelėse, taip ir šiandien galite sutikti į jūrą medinėmis valtelėmis besiruošiančių žvejų, kurių vienintelis pragyvenimo šaltinis yra žvejyba. Naktį, kai Šiloje įsigali tyla, jūros bangų mūša į namų sienas ir vandens purslų tiškėjimas į langus skamba tarsi muzika.

scillaFoto: Salvatore Oppedisano


Altomontė (Altomonte) – Kalabrijos šiaurėje, Polino parko žalumos apsuptyje įsikūręs miestelis neabejotinai vienas įdomiausių Kalabrijoje. Dėl palankios geografinės padėties šiame miestelyje puikiai išsilaikė dar XIV a. statyti pastatai, o Santa Maria della Consolazione bažnyčia laikoma įspūdingiausiu Gotikos paminklu visoje Kalabrijoje.

AltomonteFoto: Firmoza


Prieš kertant Bazilikatos sieną, keliautojus svetingai išlydi dar du miesteliai – Morano Kalabras ir Čivita. Morano Calabro grožis slypi darniame architektūros ir natūralios gamtos derinyje – akmeninės siaurų gatvelių arkos, kolonos ir namai puošia miestelį ir kartu didybės suteikia jį supantiems kalnams. Tankus ir klaidus Morano Kalabro gatvelių labirintas veda į kalno viršūnėje stovinčią pilį, iš kurios atsiveria pasakiškas raudonų stogų ir grakščių kalnų linijų paveikslas.

morano calabroFoto: Juluza2005churrusco


Visai netoli nuo Morano Kalabro nutolęs Čivita (Civita) miestelis įkurtas vėliau, XV a., todėl paprastai istorikų priskiriamas vėlesnei epochai, tačiau būnant taip netoliese, jo nereikėtų aplenkti. Miestelis nedidukas ir labai jaukus, jame gyvena vos apie 1 000 žmonių, tačiau čia įsikūrusi albanų bendruomenė iki šiol puoselėja savo senąsias tradicijas ir kalbą. Čivita – tai, tarsi, vartai į nuostabų Polino nacionalinį parką su laukine gamta ir giliausiu Europoje Raganello tarpekliu.

civitaFoto: Photosomatika


Kadangi daugelis Kalabrijos viduramžių miestelių įsikūrę kalnų apsuptyje, jie pasitinka ne tik gilia senove alsuojančia atmosfera, bet ir gaivesniu oru, tad norintiems atsikvėpti nuo vasaros karščių, jie siūlo viską, ko gali prireikti – nuostabias panoramas, architektūrinį palikimą ir, žinoma, jaukias mažytes kavinukes bei puikią nuotaiką!

Raktažodžiai: Kalabrija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Praeitą kartą tik trumpais bruožais aprašiau Kalabriją, o dabar norėčiau pristatyti jos nuostabius viduramžių laikų miestelius. Kaip ir galima tikėtis, daugelis tokių miestelių įsikūrę ne prie pat jūros, bet kalnų prieigose, kad tuomečiams gyventojams būtų lengviau apsiginti nuo užpuolikų.

V a. suskilus Romos imperijai, į Kalabriją ėmė veržtis įsibrovėliai iš kitų kraštų ir čia kurtis, todėl šiandien Kalabrijoje išlikę daugybė viduramžių laikų miestelių. Vieni jų didesni ir geriau išsilaikę, kiti mažyčiai ir visiškai negyvenami. Daugiausia viduramžių miestelių yra pietrytinėje Kalabrijos dalyje. Nors skirstymas į Jonijos ir Tirėnų jūrų miestelius nėra visiškai tikslus, nes jie įsikūrę ne pačioje pakrantėje, o priekalnėse, tai padeda lengviau orientuotis. Keletas populiariausių į Jonijos jūrą žvelgiančių miestelių:

Džeračė (Gerace) – ko gero vienas geriausiai išlikusių ir gražiausių viduramžių laikų miestelių ne tik Kalabrijoje, bet ir visoje Italijoje. Jis X a. buvo įkurtas ant rytinių Aspromontės kalnų šlaitų ir iki šiol žavi ypač turtingu kultūriniu ir architektūriniu palikimu, kurį geriausia pažinti vaikštinėjant pėsčiomis.

GeraceFoto: Davide Calabrese D'Arrigo


Stilas (Stilo) – dar vienas mažytis tarp kalnų ir Jonijos jūros įsikūręs miestelis labiausiai garsėja visos Kalabrijos simboliu tapusia Bizantijos laikų bažnytėle La Cattolica, tačiau be jos taip pat verta aplankyti dar mažesnę San Nicola da Tolentino, Renesanso stiliaus San Francesco ir barokinę San Giovanni Theresti bažnyčias.

stilo

Bova – vienas gražiausių pietiniame Kalabrijos smaigalyje įsikūrusių miestelių. Čia gausu itin senų bažnyčių, bet labiausiai pakeri jauki miestelio atmosfera ir iš maždaug 800 m aukščio atsiveriantys nepakartojami Jonijos jūros peizažai. Susigundę bent pabraidyti gaivinančiame vandenyje, vingiuotu ir itin vaizdingu keliu iki puikių Bova Marina paplūdimių nusileisite vos per 15 min.

bovaFoto: VinFromJersey


Pentedatilas (Pentedattilo) – dar vienas unikalus Kalabrijos miestelis, nuo Bovos nutolęs vos 25 kilometrų atstumu ir įsikūręs itin vaizdingoje vietoje. Miestelio pavadinimas kildinamas iš kalno, kurio šlaituose jis įsikūręs, formos, primenančios penkis pirštus. Vietiniai šį kalną vadina „Velnio ranka“ dėl 1868 m. Velykų išvakarėse pilyje įvykdytų žiaurių skerdynių, kai buvo išžudyta visa Alberčių šeima. Deja, šiuo žiauriu įvykiu miestelio bėdos nesibaigė – 1783 m. jį sunaikino žemės drebėjimas, todėl net ir išgyvenę žmonės buvo priversti keltis į naujas vietas. Šiandien Pentedatilas, vienas iš keleto Italijos „negyvųjų miestų“, abejingų nepalieka dėl savo liūdnos istorijos, mįslingos atmosferos ir atsiveriančių nuostabių panoramų.

pentedattiloFoto: Sebastian Spadaro


Tai tik keletas populiariausių Jonijos pakrantės viduramžių miestelių, bet jų yra gerokai daugiau ir kiekvienas jų laukia, kada bus atrastas ir ištyrinėtas. Kitą kartą pažintį su Kalabrija tęsiu pristatydamas populiariausius į Tirėnų jūrą žvelgiančius viduramžių miestelius.

Raktažodžiai: Kalabrija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Nė karto gyvenime negirdėjusių apie Siciliją rasti būtų sunku, tačiau apie Kalabriją, kurią nuo Sicilijos skiria vos kelių kilometrų pločio Mesinos sąsiauris, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje mažai kas žino, todėl šį ir kelis būsimus straipsnelius skirsiu būtent Kalabrijai.

Net jei šiaurės italui pasakysite, kad atostogų važiuojate į Kalabriją, greičiausiai liksite šiek tiek nesuprastas ir neišvengiamai turėsite išklausyti daugybę pasakojimų apie Kalabrijos mafiją ’Ndrangheta, ypač pagarsėjusią turtingų šiauriečių grobimu. Trupinėlis tiesos tame yra, bet nesileiskit suklaidinami – tokias stereotipines istorijas pasakoja tik nuogirdų prisiklausę ir Kalabrijoje patys nė karto nebuvę žmonės. Atvykite čia nors dienai ir pavojingo regiono mitas subliūkš lyg muilo burbulas.

Gaila, kad dėl prieš kelis dešimtmečius vykdytų turtingų šiaurės italų pagrobimų dėl išpirkos Kalabrijos reputacija nepelnytai kenčia dar ir dabar, todėl „bato nosis“ išlieka vienu iš mažiausiai lankomų Italijos regionų. Bet dėl to nereikėtų nerimauti. Netgi atvirkščiai, sakyčiau, tai – vienas didžiausių Kalabrijos privalumų. Neįtikėtinai gražia gamta, nuostabiais paplūdimiais ir šilta jūra, puikiu maistu ir viduramžių miesteliais galėsite grožėtis dėl vietos nekovodami su kitais turistais.

Kalabrija kontrastinga tiek viduje, teik ir visos Italijos atžvilgiu. Jei keliausite automobiliu, Kalabrijos išskirtinumą pastebėsite vos kirtę šio regiono ribą: per visą Italiją skrieję itin kokybiškais greitkeliais čia turėsite sumažinti greitį dėl dešimtmečius trunkančių kelio remonto darbų ar lyg iš niekur atsiradusių kelio susiaurėjimų. Tikėtina, kad akis badys ir neveikiančios apleistos gamyklos ar nebaigti statyti pastatai, bet vos už kelių kilometrų negalėsite atsistebėti išpuoselėtomis prabangiomis vilomis. Tiesa, jei namas nebaigtas statyti, dar nereiškia, kad jis apleistas. Kai kurie kalabriečiai, siekdami išvengti nekilnojamojo turto mokesčio, gyvena puikiai įrengtuose, tačiau iš išorės, atrodytų, nebaigtuose statyti namuose.

Žmonės, nujaučiu, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne itin draugiški, netgi šiek tiek pikti ar bauginantys (vyrai – žemi, tamsūs, apžėlę, moterys – tamsiaakės, kumpomis nosimis), bet iš tikrųjų yra labai nuoširdūs ir paslaugūs. Tiesiog jie nesiveržia sveikintis ar bendrauti su kiekvienu sutiktu žmogumi.

Nors daugelis poilsiautojų į Kalabriją atvyksta vasarą pailsėti prie jūros, čia puikiai laiką galima praleisti ir žiemą. Tai – universalus regionas, nes viduržiemio dienomis oras pajūrio miesteliuose sušyla iki +15° šilumos, o visai čia pat esančiuose kalnuose spaudžia lengvas šaltukas ir veikia slidinėjimo trasos. Žinoma, kalnai nė iš tolo neprilygsta Alpėms, bet pradedantys slidinėtojai ir vidutiniokai jais neturėtų nusivilti.

Kalabrija yra vienas skurdžiausių Italijos regionų, tačiau pasakiška gamta, žydra jūra su smėlio ar akmenukų paplūdimiais, mistiški senoviniai kalnų miesteliai ir nuoširdūs, bet neįkyrūs žmonės tai kompensuoja su kaupu. Nuvykite į Kalabriją ir įsitikinkite patys, kad tikrovėje ji dar gražesnė nei šiame filme.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Kelių pasakojimų apie Apuliją ciklą užbaigsiu Gargano pusiasaliu – Italijos bato pentinu. Garganas ganėtinai skiriasi nuo visos Apulijos savo kraštovaizdžiu, augmenija, kalnais (didžioji Apulijos dalis visiškai plokščia) ir įspūdingomis iš jūros išnyrančiomis baltomis uolomis.

Planuodami kelionę į Apuliją daugelis užsienio turistų Gargano pusiasalį aplenkia, nes paprasčiausiai apie jį mažai girdėję. Mano manymu, tai labai didelis privalumas, nes Gargane palyginti mažai užsienio turistų.

baia delle Zagare


Kuo įdomus šis Italijos subregionas? Pirmiausia, kraštovaizdžiu – kalnų pievas keičia šimtamečiai miškai, kalnų miestelius pajūrio kurortai ir, žinoma, uolėtas pakrantes smėlio paplūdimiai ir mėlynai žalias Adrijos vanduo. Ne ką mažiau patrauklūs ir Gargano miesteliai. Patys populiariausi – Viestės (Vieste) ir Peskičio (Peschici) pajūrio kurortai, tačiau pastaruoju metu populiarumu juos itin sparčiai vejasi Matinata (Mattinata) ir Rodis Garganikas (Rodi Garganico).
 
Viestė – Gargano pusiasalio turizmo centras – senas ir labai jaukus miestelis, kuris ypač atgyja vakarais. Siaurutės senamiesčio gatvelės, vingiuodamos tarp baltų viduramžių laikų pastatų, sukuria natūralų labirintą, kuriame tiesiog ir norisi „pasiklysti“. Šurmuliuojantys restoranėliai, nepakartojamas ore sklandantis itališkos virtuvės kvapas, netikėtose vietose į jūrą atsiveriančios terasos – sunku nesižavėti! Norintys vakarą praleisti aktyviau irgi nenusivils – senamiestyje gausu barų ir diskotekų.

Gargano perlu vadinamas Peskičis taip pat kasmet sulaukia daugybės keliautojų, tačiau priešingai nei Viestė, jis kur kas ramesnis ir tylesnis (ir gerokai mažesnis), todėl šį kurortą dažniausiai renkasi šeimos su vaikais arba vyresni poilsiautojai.

peschici
Deja, šių dviejų miestelių populiarumas turi savo kainą – liepos–rugpjūčio mėnesiais juos užplūsta daugybė poilsiautojų, todėl šiuo laikotarpiu jie praranda dalį savo žavesio. Tačiau Garganas šiuo laikotarpiu siūlo puikią alternatyvą – šiek tiek nuo pakrantės nutolusius, ramius ir itin jaukius miestelius – Viko del Garganas (Vico del Gargano), Iskitela (Ischitella), Karpinas (Carpino), Kanjanas Varanas (Cagnano Varano), Monte Sant. Andželas (Monte Sant‘angelo) ir t. t. gal ir negali pasipuikuoti kultūros ar architektūros šedevrais, bet paperka savo natūralumu, ramybe, žmonių nuoširdumu ir paprastumu bei žemesnėmis kainomis. Be to, apsistoję viename iš tokių miestelių visada būsite pusiaukelėje tarp jūros ir natūralios gamtos grožiu garsėjančio Gargano nacionalinio parko.


Ir žinoma, lankantis Gargano pusiasalyje, nereikėtų praleisti progos persikelti į Tremičio salas (Isole Tremiti). Vasarą keltai kursuoja iš Viestės, Peskičio, Rodžio, Manfredonijos, o žiemą tik iš Termolio ir vienam žmogui bilietas pirmyn ir atgal kainuoja apie 30 eurų. Norintys gali įsigyti ir organizuotą dienos kelionę kateriu. Palyginti su Gargano pusiasaliu, šios salos brangesnės (nakvynė, maistas, paslaugos), tad rekomenduočiau vykti tik vienai dienai ir su savimi pasiimti užkandžių.

Gargano pusiasalio grožiui ir jaukiai atmosferai pajusti reikėtų skirti bent jau keletą dienų ir į jį geriausia vykti pavasarį arba rudenį, kai mažai turistų. Norint aplankyti ir bent kiek artimiau pažinti visą Apuliją, reikėtų 3–4 savaičių. Deja, retai kas sau gali leisti tokias ilgas atostogas, todėl įprastai savaitės ar 10 dienų kelionei siūlyčiau rinktis tik vieną Apulijos dalį.

Raktažodžiai: Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Lietuviška žiema ilga, todėl ne vienas dviračių entuziastas sunkiai sulaukia dviračių sezono atidarymo. Tiems, kas dviračio nenori keisti į slides, Apulija gali būti puiki alternatyva, nes joje dviračiu galima keliauti ištisus metus.

Kad ir kaip būtų, maloniausia Apulijoje rudenį ir pavasarį, nes žiemą gali pasitaikyti lietingų arba vėjuotų dienų, o vasarą gali būti kiek per karšta. Tačiau kiekvienas metų laikas turi savų privalumų: rudenį galėsite grožėtis raustančiais vynuogynais, žiemą – labai mažu eismu ir žemiausiomis nakvynės bei maisto kainomis, pavasarį – maloniai šilta saule ir gėlių kilimais pasipuošusiais laukais, o vasarą – žydrais ir šiltais Adrijos ir Jonijos jūrų vandenimis.

Dviratis – puiki priemonė pažinti Apuliją, jos kultūrą ir paveldą, pajusti lėtą gyvenimo ritmą ir grožėtis kraštovaizdžiu (kiekvienu metų laiku jis kitoks). Kodėl Apulija? Ji nei per daug kalvota, nei per lygi, nebrangi, garsėja puikiu maistu ir draugiškais žmonėmis. Bet svarbiausia, šio regiono platus vietinės reikšmės kelių ir natūralių takų tinklas leidžia patogiai pasiekti daugelį gražiausių Apulijos vietų, mėgaujantis visiška laisve. Vietinės reikšmės keliais (daugelis jų asfaltuoti, bet yra ir žvyrkelių) eismas labai mažas, todėl kelyje būsite visiškai saugūs.

Foggia biciFoto: Smiroman


Galimi du keliavimo dviračiais po Apuliją būdai – savarankiškai (su savo atsivežtu arba vietoje išsinuomotu dviračiu) arba su vietine dviračių žygius organizuojančia agentūra. Pasirinkę pirmą variantą, planuoti maršrutą, rūpintis maistu, ieškoti nakvynės, vežtis daiktus turėsite patys, bet būsite absoliučiai nuo nieko nepriklausomi. Keliaudami su organizuota grupele turėsite tiesiog minti pedalus ir mėgautis Apulija, nes visą laiką būsite lydimi autobusiuko su jūsų daiktais, maistu, iš anksto žinosite nakvynės vietas. Keliauti savarankiškai kur kas pigiau, bet su agentūra – paprasčiau, todėl rinktis reikėtų pagal savo poreikius.

Paprastai maršrutai Apulijoje sudaromi 5–14 dienų, per dieną vidutiniškai nuvažiuojant apie 55 km. Atstumas atrodo nedidelis, bet juk tai pažintinė kelionė, o ne Giro d‘Italia lenktynės. Dviejų savaičių kelionė dažniausiai prasideda šiaurinėje Apulijoje (galimas ir atvirkštinis variantas), kerta neaprėpiamus Fodžos apylinkių javų laukus, vingiuoja Itrijos slėniu su plačiai išsibarsčiusiais truliais ir galiausiai pasiekia patį Italijos bato kulniuką – Leuką.

salento biciPačiam tokio keliavimo būdo dar neteko išbandyti, bet kuo daugiau domėjausi dviračių žygiais Apulijoje, tuo labiau mane jie vilioja. Gera draugija, saulė, gaivus vėjelis, agrarinės Apulijos vaizdai ir dviratis – skamba kaip puiki įprastų atostogų alternatyva!

Raktažodžiai: Apulija Transportas

Įkėlė: Įkėlimo data:

Apulija – Italijos bato „kulniukas“ – ilgas ir siauras regionas. Be sustojimo išilgai ją pervažiuotumėte maþdaug per 6 valandas, o kirsti skersai reikėtų apie valandos. Būtent dėl geografinių ypatybių Apulija ypač tinkama lėtajam keliavimui (angl. slow travel), kai vienoje vietoje apsistojama maždaug savaitei ir keliaujama ne tolimesniu nei per valandą automobiliu įveikiamu atstumu. Tokių apsistojimo taškų variantų yra daugybė, bet iš esmės vienas taškas turėtų būti tarp Fodžos (Foggia) ir Gargano, kitas – Itrijos slėnyje (Ostuni, Locorotondo ir t. t.), trečias – Salento pusiasalyje (Otranto, Gallipoli ir t. t.).

Turiu pripažinti, kad lėtojo keliavimo keliu pats žengiu dar tik pirmuosius žingsnius. Nuo vaikystės keliaudavau su šeima ir visada stengdavomės kuo daugiau pamatyti. Sakydavom: „jei jau esame čia, reikia maksimaliai išnaudoti laiką, nes gal kitos progos ir nepasitaikys“. Pradėjęs keliauti savarankiškai irgi norėdavau kuo daugiau aprėpti, bet keliavimo įpročiai po truputį ėmė keistis, kai dalindamasis įspūdžiais su draugais supratau, kad šilčiausi ir geriausi prisiminimai visada susiję su tomis vietomis, kuriose praleisdavau bent keletą dienų. Kur kas labiau į atmintį įsirėžė tokie paprasti dalykai kaip apsipirkimas ankstyvame žuvų ir daržovių turguje, puodelis kavos vietinių gyventojų pamėgtoje kavinukėje, per kambario langą atsiverianti pasakiška panorama ar tiesiog bendras ramybės ir atsipalaidavimo jausmas, bet ne aplankyti žinomiausi objektai. Po truputį ėmė keistis ir gerų atostogų suvokimas. Dabar man tobulos atostogos – tai neskubėjimas, mėgavimasis paprastais dalykais ir netikėti atradimai.

Kaip minėjau, keliaujant lėtuoju būdu, vienoje vietoje reikėtų apsistoti bent jau savaitei. Atsižvelgiant į pomėgius ir finansines galimybes, Apulijoje siūlyčiau rinktis maseriją, trulą arba apartamentus / B&B senamiestyje. Gal atrodo ir smulkmena, bet gyvenimas senove alsuojančiame ar alyvmedžių apsuptyje įsikūrusiame name suteikia dar daugiau žavesio. Ekonomiškiausias variantas būtų išsinuomoti apartamentus šiuolaikiniame daugiabutyje, tačiau tokioje vietoje autentikos tikėtis neverta.

bb monopoliKiek susidariau įspūdį iš besikreipiančių keliautojų, visi nori apsistoti pakrantės miesteliuose, kad jūra būtų pasiekiama ranka. Be reikalo. Viešbučių rezervacijos sistemose nurodytas atstumas iki jūros nebūtinai reiškia atstumą iki paplūdimio (be to, miestų paplūdimiai dažniausiai būna nedidukai), todėl bet kokiu atveju iki gero paplūdimio dažniausiai tenka vžiuoti automobiliu. Apsistoję viename iš jaukių šiek tiek nuo pakrantės nutolusių Apulijos miestelių iki paplūdimio gal ir važiuosite 10 min. ilgiau, bet tikėtina, kad už nakvynę mokėsite mažiau ir jame būsite vieninteliai keliautojai užsieniečiai.

Užsimerkite ir durkite pirštu žemėlapyje į bet kurią Apulijos vietą. Tebūnie tai jūsų kelionės į šį nuostabų kraštą centras. Nujaučiu, kad nebandžiusiems pirma lėtoji kelionė bus tikras iššūkis ir valios stiprybės išbandymas, nes atsispirti pagundai aplankyti už jūsų kelionės apskritimo esančias įžymybes bus sunku.

Įkėlė: Įkėlimo data:

Apulija – savitas kraštas ir gali pasiūlyti net du išskirtinius apgyvendinimo tipus, kurių nerasite jokiame kitame Italijos regione – maserijas (masseria) ir trulius (trullo). Miestuose platus įvairiausių viešbučių pasirinkimas, bet geriausiai šio regiono žavesys atsiskleidžia apsistojant maserijose, truliuose ar šimtmečius skaičiuojančiuose senamiesčių apartamentuose. Apartamentus įsivaizduoti neturėtų būti sunku, todėl apie juos nekalbėsiu, bet norėčiau šiek tiek smulkiau aprašyti maserijas ir trulius.

Maserija. Kituose Italijos regionuose panašus apgyvendinimo tipas vadinamas agriturismo, tačiau skirtumas slypi ne vien pavadinime. Maserijos buvo skirtos ūkyje dirbantiems žmonėms apgyvendinti ir apsiginti nuo užpuolikų, todėl daugelis jų buvo įtvirtintos. Daugiausia maserijų pastatyta XVI–XIX a. Šiandien jos visiškai rekonstruotos ir varijuoja nuo paprastų kaimiškų iki itin prabangių. Maserijos paprastai įsikūrusios vaizdingose kaimo vietovėse bei pakrantėse, sodų, vynuogynų ar alyvmedžių giraičių apsuptyje. Maserija – puiki vieta apsistoti gero maisto ir lėtojo keliavimo mėgėjams, nes tik čia visiškoje ramybėje galima mėgautis Apulijos gyventojų svetingumu, puikiu maistu (paprastai gaminamu iš maserijos ūkyje užaugintos produkcijos) ir vaizdingu kraštovaizdžiu. Žinoma, skiriasi kokybė, patogumai, tipas (B&B arba maistą gaminant patiems) ir kainos, bet Apulijoje maserijų pasirinkimas didelis, todėl kiekvienas turėtų rasti sau tinkamą variantą.
masseria su gelemTrulis. Šie unikalūs kalkakmenio statiniai su kūginiais stogais dar retesni, nes jie būdingi ne visai Apulijai, o tik Itrijos slėniui. Kaip ir maserijos, senieji truliai buvo perdaryti į atostogų namus, suvenyrų ar maisto parduotuves, restoranus. Senuosius ir jau mūsų laikais statytus trulius atskirti gana lengva – senieji yra maži ir išsibarstę kaimo vietovėse. Tuo tarpu naujai pastatyti truliai yra didesni, statomi jungiant vieną šalia kito, todėl juose gali būti, kad ir 5 kambariai, kondicionierius (senieji truliai išlieka vėsūs vasarą net ir be kondicionieriaus), bevielis internetas ir t. t. Didžiausia trulių koncentracija aplink Alberobelą (Alberobello), todėl čia galima apsistoti truliuose įrengtuose apartamentuose, viešbučiuose ar B&B. Pageidaujantiems kuo daugiau autentiškumo, tylos ir ramybės, reikėtų rinktis kaimo vietovės trulį. Atokiuose truliuose svečių patogumui dažnai suteikiama galimybė naudotis dviračiais, todėl gretimas apylinkes galima pažinti ne tik patogiai, bet ir sveikai.
trullo puglia

Foto: Michela Deais

 

Tiems, kam patinka lėtasis keliavimas, kai vienoje vietoje apsistojama ilgesniam laikui, maserija arba trulis yra geriausias pasirinkimas, nes įsikūrus gamtos apsuptyje savaime norisi gyventi pagal atpalaiduojantį gamtos, o ne dinamišką miesto ritmą.

Raktažodžiai: Apgyvendinimas Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Prieš keletą savaičių žadėjau daugiau dėmesio skirti Apulijai ir Kalabrijai, tad pradedu kelių straipsnelių ciklą apie šiuos svetainėje pietuitalija.lt mažiausiai dėmesio sulaukusius regionus. Pradėsiu nuo Apulijos ir kodėl apskritai ją verta aplankyti.

1. Su tam tikromis išlygomis (liepą–rugpjūtį, kai nakvynės kainos padvigubėja ar net patrigubėja) Apulija išlieka vienu tų Italijos regionų, kuriuose galima keliauti išleidžiant mažiausiai pinigų, nes maisto, pramogų ir viešojo transporto kainos labai prieinamos.

2. Kadangi Apulijoje yra du oro uostai – Baryje (Bari) ir Brindizyje (Brindisi), susisiekimas su šiuo regionu labai patogus (su persėdimu Romoje ar Milane).

3. Apulija taip pat labai patogi mėgstantiems keliauti traukiniais, kurie yra ganėtinai pigūs. Asmeniškai pirmenybę teikiu kelionėms nuomotu automobiliu, nes tai užtikrina visišką laisvę, visgi, didžiąją Apulijos dalį galima aplankyti traukiniu, o ten kur jie nevažiuoja, autobusais.

4. Maždaug nuo gegužės iki spalio Apulija tampa jūros mylėtojų rojumi. Tai tik mano subjektyvi nuomonė, bet gražesnė nei Apulijos jūra man pasirodė tik Sardinijoje. Rinktis tikrai yra iš ko: vien Adrijos jūros pakrantėje nuo Monopolio iki Brindizio paplūdimiai ir kopos (su pertrūkiais) tęsiasi apie 50 km, o dar ilgesnis smėlėtas pajūrio ruožas (taip pat su pertrūkiais) tęsiasi nuo Leukos (Leuca) iki Porto Čezarėjo (Porto Cesareo) Jonijos pakrantėje. Beje, nemažai Apulijos paplūdimių vasarą atsidaro barų, diskotekų, nuomojami gultai. Aš pirmenybę teikiu nuošalesniems paplūdimiams, o ne itališkai vadinamiems lido, tačiau jei keliaujate su draugų kompanija ar ieškote pramogų, Kapitolo (šalia Monopolio) ar Galipolio paplūdimiuose galėsite šėlti ištisą parą.

5. Ne ką mažiau Apulijos lankytojų sugrįžti traukia ne tik žydra jūra, bet ir pasakiški miesteliai. Mažesni, didesni, įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą, beveik nežinomi turistams – kiekvienas jų savitas ir be galo įdomus.

6. Galiausiai – žmonės. Šilti, draugiški, svetingi, bet ne įkyrūs, ir trokštantys atskleisti ir pasidalyti savo krašto grožiu su jumis.

Kol kas Apulija užsienio turistams yra sąlyginai nepažįstamas ir neatrastas brangakmenis, tačiau vis daugiau ir daugiau keliautojų savo atostogoms renkasi šį kraštą, todėl rekomenduoju suskubti aplankyti Apuliją, kol vietiniams gyventojams turistas netapo tik pasipelnymo šaltiniu ir nuoširdžiai stengiasi atskleisti savo krašto grožį.

Raktažodžiai: Apulija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Bendraudamas su draugais ir pažįstamais dažnai sulaukiu klausimo, kuo man taip patinka Pietų Italija. Nejaugi ten tikrai taip gerai ir gyvenimas rožėmis klotas?

Toli gražu ne! Nors ir labai mėgstu Italiją (ypač pietų), bet yra tam tikrų dalykų, kurie gerokai erzina. Tačiau minusų kol kas įžvelgiu kur kas mažiau nei pliusų, be to, kai kuriuos jų galima paversti privalumais arba tiesiog išmokti jų nematyti.
 

Karštis. Sako, šiluma kaulų nelaužo, bet kai liepą ar rugpjūtį pavėsyje termometras rodo +37 °C, norom nenorom imi ilgėtis lietuviškos vasaros ir lietaus. Tokiu oru vienintelis išsigelbėjimas – kondicionuojamos patalpos arba paplūdimio skėčio metamas šešėlis ir gaivinanti jūra. Žinoma, karšta ne tik man, bet ir vietiniams gyventojams, todėl perpildytame paplūdimyje gali pasijusti tarsi silkė statinėje. Romantikos nedaug.

Siesta. Kadangi kelias popietės valandas Pietų Italijoje niekas nedirba, kol pripranti, tai tikrai erzina ir sukelia nepatogumų, bet paskui pradedi įžvelgti teigiamas siestos puses ir ji netgi gali patikti. Asmeniškai ypač mėgdavau per siestą išeiti pasivaikščioti į senamiestį, nes šiuo metu gatvės būdavo visiškai ištuštėjusios.

Netvarka. Italai labai kruopščiai rūpinasi asmens higiena, deja, to negalima pasakyti apie aplinką... Liūdna ir netgi pikta, kad atsiranda žmonių, kurie šiukšles verčia pakelėse ar išveža į gamtą ir tokias neyrančias atliekas kaip senus šaldytuvus, namų apyvokos daiktus, susidėvėjusias padangas ir t. t. lengva ranka palaidoja numesdami nuo skardžio. Tokie sąvartynai dažniausiai įsikuria atokesnėse ir turistams rečiau matomose vietose, deja, jų yra tikrai nemažai.

Mačizmas. Turiu pripažinti, tai dalykas, kurio labiausiai nemėgstu Pietų Italijoje. Priešingai nei šiaurėje, kur mačizmas labiau pasireiškia per išsilavinimą, karjerą, užimamą postą ir socialinį statusą, pietuose jis primityvesnis ir archajiškesnis. Vaikystėje jaunuoliai pradeda varžytis ir rodyti savo pranašumą futbolo aikštelėje, tačiau vėliau pranašumo siekiama kuo garsesnio prekės ženklo drabužiais, kuo greitesniu motoroleriu ar kuo didesniu auksiniu kryžiumi ant kaklo. Galiausiai visa tai perauga į kovą dėl moterų. „Tikras“ pietų italas privalo mokėti suvilioti varžovo merginą, žmoną ar seserį, todėl jiems berti komplimentus ir žadėti visą pasaulį – įaugę į kraują. Pripažįstu, jie tai sugeba puikiai, bet iš esmės tai yra tik priemonė tikslui pasiekti, o ne nuoširdus prisipažinimas meilėje. Merginų jau nebestebina vyrų elgesys, kai prasilenkiant su jauna porele, vyrukas meiliai glaudžia savo partnerę, bet kartu viliokiškai merkia akį sutiktoms nepažįstamosioms.

Kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir Italijoje yra ir gero, ir blogo. Tačiau neigiamų dalykų sąrašas kur kas trumpesnis už teigiamų, todėl Italija ir toliau išlieka mano mėgstamiausių šalių viršūnėje. Beje, tai kad Pietų Italijoje gajus mačizmas, nereiškia, kad joje nėra sąžiningų, kultūringų ir moteris gerbiančių vyrų. Tikiu, kad tokių dauguma, tiesiog visada atsiranda kažkas, kas į medaus statinę įpila žibalo.

Raktažodžiai: Italija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Baigiantis vasaros kelionių sezonui, nusprendžiau apžvelgti svetainės pietuitalija.lt lankytojų preferencijas ir mėgstamiausias kelionių kryptis. Didelių netikėtumų nebuvo, bet šiek tiek nustebino Apulijos ir Kalabrijos nepopuliarumas.
 

Kaip ir buvo galima tikėtis, daugiausia svetainės lankytojų domėjosi Sicilija. Skaičiuojant apytiksliai, maždaug pusė visų užklausų buvo susiję su šia sala. Be abejonės, Sicilija žavi savitumu ir iš visų pietinių regionų išsiskiria gausiausiu kultūros, istorijos, architektūros ir natūralios gamtos palikimu, tačiau nemaža dalis keliautojų ją pasirenka vien dėl žinomumo ar pigiausių (patogiausių) skrydžių.
 

Antroje ir trečioje vietose pagal susidomėjimą rikiuojasi Sardinija ir Kampanija. Šiems regionams atitenka maždaug po 20 proc. visų lankytojų srauto, tačiau jie pasirenkami dėl skirtingų motyvų. Sardinija, kuri pagrįstai gali didžiuotis gražiausiais visos Italijos paplūdimiais ir žydra jūra, daugiausia susidomėjimo sulaukia gegužės–liepos mėnesiais ir ją renkasi jūros mylėtojai, tuo tarpu Kampanija keliautojams vienodai įdomi ištisus metus ir ją atostogoms renkasi norintys suderinti poilsį prie jūros su kultūros, istorijos ir gamtos pažinimu.
 

Kaip jau minėjau, paskutines dvi vietas dalijasi Apulija ir Kalabrija. Kad susidomėjimas jomis bus mažiausias, nujaučiau iš anksto, bet nesitikėjau, kad jis bus toks mažas – šie regionai sudomino vos po maždaug 5 proc. visų svetainės lankytojų. Ir tai tikrai ne dėl to, kad juose nėra ko pamatyti ar ką veikti, tiesiog jiems trūksta reklamos ir žinomumo. Kadangi pats kurį laiką gyvenau Apulijoje, žinau, kokia ji nuostabi, ir šiam kraštui jaučiu išskirtinius sentimentus, todėl artimiausiu metu stengiuosi daugiau dėmesio skirti būtent jai. Nors mano pažintis su Kalabrija nebuvo tokia visapusiška, visgi, susižavėti ja užteko vos kelių akimirkų, todėl jos taip pat nepaliksiu nuošalyje.
 

Sicilija – be galo graži ir įdomi, bet tai tik dalelytė margaspalvės Pietų Italijos mozaikos, todėl dėti lygybės ženklo tarp Sicilijos ir Pietų Italijos nereikėtų. Kiekvienas regionas yra savitas ir išskirtinis, turintis savo veidą, todėl pažinti verta kiekvieną. Kas žino, galbūt natūralūs ir neiščiustyti Kalabrijos kalnų miesteliai ar autentiškos Apulijos maserijos jums paliks kur kas didesnį įspūdį, nei turistų gausiai lankoma Taormina ar Etna.

Raktažodžiai: Palermas Sicilija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Esu tikras, kad vieni šią salą jau aplankę keliautojai net nesudvejoję atsakytų teigiamai, tuo tarpu kiti turėtų argumentų jiems paprieštarauti. Dėl Kaprio grožio ginčytis nedrįsta niekas, tačiau kai kurie keliautojai skundžiasi turistų gausa, perpildytais paplūdimiais ir aukštomis kainomis.

Pats Kapryje lankiausi pavasarį, vos prasidėjus sezonui (čia sezonas prasideda balandį ir tęsiasi iki lapkričio), todėl turistų dar nebuvo labai daug ir jie nė kiek nesugadino pirmojo įspūdžio. Lygiai taip pat kaip Kapris nuo seno žavėjo meno žmones, neabejingas natūralių grotų, stačių šlaitų, panoraminių vaizdų, gamtos ir architektūros grožiui likau ir aš.

Aplankyti Žydrąją grotą (Grotta  Azzurra) – daugelio salos svečių svajonė, tačiau neretai entuziazmas išblėsta sužinojus, kad šis malonumas vienam žmogui kainuoja nuo 10 iki 25 eurų (pigiau – iki grotos važiuojant autobusu, brangiau – plaukiant laiveliu). Tačiau ir čia yra išeitis. Jei vandenyje jaučiatės lyg žuvis, į Žydrąją grotą galite įplaukti patys ir joje būti kiek tik panorėję. Tai nieko nekainuoja! Norėčiau atkreipti dėmesį, kad toks grotos lankymas leidžiamas vakare, maždaug nuo 18 val., kai beveik nebelieka vienadienių turistų.
grotta azzurraKapryje daug turistų, tačiau net ir vasarą galima pajusti romantišką salos atmosferą, nes maždaug 70 % salos lankytojų yra vienadieniai turistai, atplaukiantys apie 9 val. ryto ir grįžtantys atgal į žemyninę Italijos dalį 17–19 val. Nakvynė Kapryje nėra pigi (para dviviečiame B&B kambaryje kainuoja nuo 80 eurų), bet tikrasis ir nuostabusis salos veidas atsiskleidžia būtent vakarais. Jei tą pačią vietą, kad ir Umberto I-ojo aikštę (piazza Umberto I), aplankytumėte anksti ryte ar vakare, kai nereikia irtis per žmonių jūrą, nustebtumėte, kaip šioje mažutėje aikštėje anksčiau galėjo likti nepastebėta pasakiška barokinė Šv. Stepono (Santo Stefano) bažnyčia ar terasos su kvapą gniaužiančiais vaizdais į salos gilumą ir jūrą.

Jei nors trumpam norite prisiliesti prie Kaprio gamtos, siūlyčiau rinktis maršrutus pėsčiomis. Kildami ar leisdamiesi nuo Solaro kalno (Monte Solaro), vingiuodami Via Krupp ar iki Tragaros kyšulio (Punta Tragara) vedančiais takais kitų keliautojų tikrai sutiksite, bet jų koncentracija vienoje vietoje nebus tokia didelė kaip miesteliuose, todėl galėsite netrukdomi gėrėtis pasakiško grožio peizažais. Jei, visgi, jus labiau domina menas, kultūra, istorija ar  architektūra, galite leisti laiką klaidžiodami siaurutėmis Kaprio ir Anakaprio gatvelėmis, lankydamiesi Jupiterio (Villa Jovis), San Mikelės (Villa San Michele) vilose ar Augusto soduose (Giardini Augusto).
Monte SolaroJeigu manęs kas nors paklaustų, ar Kapris yra rojaus lopinėlis žemėje, net nemirktelėjęs atsakyčiau TAIP. Kad po apsilankymo Kapryje taip pat galėtumėte atsakyti ir jūs, svarbiausia tinkamai pasirinkti kelionės laiką bei trukmę ir atitinkamai jai nusiteikti (naivu tikėtis, kad vienoje gražiausių Italijos vietų visą dieną galėsite klaidžioti nesutikdami kitų turistų ar papietauti už kelis eurus).
  

Raktažodžiai: Amalfio pakrantė Kapris

Įkėlė: Įkėlimo data:

Amalfio pakrantė – viena lankomiausių visos Italijos vietų, kurią į maršrutą mielai įtraukia ir svetainės pietuitalija.lt lankytojai. Kadangi daugelis lietuvių atostogauja liepos–rugpjūčio mėnesiais, t. y. „blogiausiu“ metu atostogoms Pietų Italijoje, dažnai sulaukiu klausimų, ar verta ten vykti vasarą. Jei nėra galimybės keisti atostogų datos, mano atsakymas, visgi, būtų teigiamas. Aukštų kainų išvengti nepavyks, bet prasilenkti su turistų iš viso pasaulio miniomis visgi įmanoma net ir Amalfio pakrantėje.

Amalfio pakrantei iš viso priskiriami 13 miestelių, kurių populiariausi yra Amalfis (Amalfi), Pozitanas (Positano) ir Ravelas (Ravello). Savaime suprantama, juose daugiausia ir turistų. Beje, iš šių trijų mažiausias ir ramiausias yra Ravelas, kuriame dieną gausu turistų, bet vakarop miestelis gerokai ištuštėja, nes paprastai poilsiautojai apsigyvena didesniuose miesteliuose ir jį aplankyti užsuka tik kelioms valandoms. Bet dar mažiau Amalfio pakrantės svečių žino, kad aukštai kalnuose, tarp Amalfio ir Ravelo yra mažas ir labai jaukus Skalos (Scala) miestelis, kuriame galima pajusti tylaus kasdienio Pietų Italijos gyvenimo skonį. Miestelis išsidėstęs ant kalno šlaito ir jam priklauso 6 kaimeliai, sujungti siauru keliuku, kuriuo maždaug per valandą galima apeiti kaimelius ratu ir vėl grįžti į Skalos centrą. Verta paminėti, kad iš Campidoglio kaimelio atsiveria pasakiškas vaizdas į Ravelą ir pakrantę, kuriuo net ir vasarą galėsite mėgautis visiškoje ramybėje.

Virš Amalfio stūkso dar XV a. statytos pilies bokštas, kurį galima pasiekti tik pėsčiomis. Automobiliu arčiausiai galima privažiuoti iki Pontone kaimelio, o toliau, sekdami nuorodas į Torre dello Ziro bokštą, maždaug po valandos kopimo akmenuotu keliuku ir įveikę daugybę laiptų, pasieksite bokšto griuvėsius. Žinoma, pakeliui galėsite ne kartą sustoti ir pasigrožėti vienas už kitą gražesniais Ravelo ir Atranio vaizdais. Bet tai dar ne viskas. Nuo bokšto veda statoki laiptai į kiek aukščiau kalnuose esančią mažą apžvalgos aikštelę. Esu tikras, kad kopdami nubrauksite ne vieną prakaito lašą, bet atsiversiantys kerintys pakrantės vaizdai tai atpirks su kaupu!
scala-ravello

Beje, net ir pačiame Ravelyje galima rasti be galo gražių ir ganėtinai ramių vietų. Viena iš tokių yra Čimbronės vila (Villa Cimbrone). Nors ji ir įtraukta į visus kelionių vadovus, nemažai turistų ją tiesiog aplenkia, nes ji nėra pačiame miestelio centre. Sekite ženklus iš pagrindinės katedros aikštės ir po maždaug 20 minučių pasieksite aukštai virš Amalfio pakrantės įsikūrusią vilą su jaukiais sodais, iš kurių atsiveria romantiškos panoramos.
villa cimbrone

Karštą vasaros dieną tikrai norėsis išsimaudyti jūroje. Kad malonumas būtų dar didesnis, ją galite pasiekti, pavyzdžiui, pėsčiomis leisdamiesi iš Skalos į Amalfį. Maždaug nuo Pontone kaimelio laiptai taps statesni, tačiau atsivers kerintys Amalfio vaizdai sodriai mėlynos jūros fone. Jei pagrindinis Amalfio paplūdimys jums pasirodys per daug triukšmingas, galbūt kitame uosto gale esantis nedidelis Le Sirene paplūdimys bus šiek tiek ramesnis. Dar kitas pasirinkimas – maždaug už 15 minučių kelio pėsčiomis esantis mažesnis Atranio (Atrani) miestelis. Jis kur kas ramesnis ir mažiau lankomas turistų, todėl šio miestelio paplūdimyje (tamsaus smėlio) gali būti dar mažiau žmonių.

Taigi, net ir pačiame sezono įkarštyje Amalfio pakrantėje galima praleisti puikias atostogas. Vasarą didžiuosius miestelius geriausia lankyti ryte arba vakare, kai sumažėja vadinamųjų vienos dienos turistų, o dieną galima leistis į žygius pėsčiomis po kalnus arba apžiūrėti mažuosius miestelius.

Raktažodžiai: Amalfio pakrantė Kapris

Įkėlė: Įkėlimo data:

Pratęsdamas praeito įrašo temą norėčiau pateikti dar keletą praktiškų patarimų, kaip elgtis ir kaip nesielgti svečiuojantis Italijoje (ne tik pietinėje jos dalyje).

Vasarą Italijoje galima pasimėgauti gausybe čia pat užaugintų vaisių, uogų ir daržovių. Jų geriausia pirkti turguje arba mažose parduotuvėlėse, kur dažniausiai prekiaujama vietos ūkininkų užauginta produkcija. Reikėtų prisiminti, kad renkantis negalima grynomis rankomis liesti vaisių ar daržovių. Parduotuvėse šalia svarstyklių dažniausiai būna vienkartinių pirštinių, kurias būtina užsimauti. Turguose šių pirštinių nerasite, nes vaisių ar daržovių visada prideda pardavėjas. Net jei norite patikrinti ar, pavyzdžiui, vaisiai minkšti, jų nelieskite. Be to, jei pardavėjui parodysite konkretų norimą vaisių, galite būti palaikytas įžūliu, nes Italijoje laikomasi nuomonės, kad pardavėjas geriausiai žino savo produkciją ir parenka labiausiai sunokusius vaisius ar geriausias daržoves. Tiesa, vis dažniau jauni pardavėjai leidžia vaisių (daržovių) prisirinkti pačiam. Tokiu atveju jie pirkėjams paduoda tuščią maišelį.

Eismas Pietų Italijos miestuose yra gana chaotiškas, todėl norėdami pereiti per gatvę, būkite atsargūs – net jei jums dega žalias šviesoforo signalas ar einate per pėsčiųjų perėją. Ne visi vairuotojai yra drausmingi ir sustoja praleisti pėsčiuosius, bet taip pat ne visi pėstieji laukia, kol užsidegs žalia šviesa. Jei prie perėjos ar sankryžos jus sustojo praleisti automobilis, padėkodami kilstelėkite ranką. Tai italams labai patinka.

Italai apskritai mėgsta mandagius, malonius ir besišypsančius žmones (nors patys tikrai nėra visi tokie), todėl kiekvieną kartą užėję į parduotuvę, barą ar restoraną, būtinai pasisveikinkite, o išeidami atsisveikinkite. Ryte arba dieną pasisveikinimui tiks Buongiorno, o vakare Buonasera. Atsisveikinti galite palinkėdami geros dienos (Buona giornata) arba gero vakaro (Buona serata). Taip pat nepamirškite dėkoti (Grazie). Beje, patys Italai mėgsta patriukšmauti, bet jiems patinka, kai užsieniečiai viešose vietose elgiasi santūriau, t. y. nešūkauja, garsiai nekalba.

Ne paslaptis, kad Italijoje labai stiprus mados ir grožio kultas, tačiau pietiečiai ir šiauriečiai jį supranta šiek tiek kitaip. Pietiečiai daugiau demonstruoja atviro kūno, rengiasi ryškesniais drabužiais, dėvi daugiau papuošalų. Tuo tarpu šiauriečiai yra santūresni ir elegantiškesni. Neatsiejamas „tikro“ pietų italo aprangos akcentas – auksinė grandinėlė ant kaklo ir prasagstyti marškiniai. Žinoma, atostogaujant tikrai nėra reikalo varžytis stiliumi su vietiniais (esu tikras, kad kai kuriems jis net nepatiks), bet būtina atrodyti tvarkingai ir tinkamai. Tad jei norite išvengti daugybės veriančių ir netgi pašaipių žvilgsnių, eidami į barą ar šiaip pasivaikščioti į miestą, pamirškite paplūdimio šlepetes ir maudymosi šortus.

Kad atostogos būtų kuo įsimintinesnės ir geriau pažintumėte lankomą šalį, susitapatinkite su vietos gyventojais. Stebėkite juos, bet nepersistenkite (per daug negestikuliuoti, nesakykite kiekvienam sutiktam žmogui Ciao ir t. t.).

Raktažodžiai: Italija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Bendraudamas su dar tik besiruošiančiais kelionei arba jau grįžusiais iš Pietų Italijos poilsiautojais pastebėjau, kad didžioji dalis keliautojų daro keletą labai panašių „klaidų“, todėl norėčiau jas trumpai aptarti.

Italijos pietus lygina su šiaure. Beveik visi turistai pirmiausia aplanko Milaną, Romą ar Florenciją ir tik paskui nusprendžia leistis į pietus iki Kalabrijos ar Sicilijos ir, tiesą pasakius, tai jiems dažnai pakiša koją, nes bando lyginti regionus, kurie skiriasi ne tik klimatu, kraštovaizdžiu ir architektūra, bet ir tradicijomis, kultūra ir įpročiais. Todėl jei, pavyzdžiui, Sicilijoje traukinys vėluoja pusę valandos (kas dažnai pasitaiko), nekeiksnokite sistemos, bet paverskite tai privalumu ir papildomą pusvalandį pasimėgaukite nuostabiu kraštovaizdžiu. Svarbiausia – tinkamas nusiteikimas.

Nežino kaip elgtis su arbatpinigiais. Šiaurės Italijoje, kaip ir Lietuvoje, arbatpinigiai yra įprastas ir savaime suprantamas dalykas, bet daug kam neaišku, kaip elgtis pavalgius Pietų Italijos restorane. Asmeniškai laikausi nuomonės, kad Pietų Italijoje arbatpinigių būtina palikti turistinėse vietovėse, kuriose lankosi daug keliautojų. Tokiose vietose prigijusios vakarietiškos tradicijos ir arbatpinigių iš jūsų tikimasi. Tuo tarpu eiliniame miestelyje arbatpinigių niekas nepalieka. Beje, teko matyti, kaip turistai, girdėję, kad Italijoje arbatpinigių nepaliekama, jaučiasi nepatogiai, todėl „apsidraudimui“ palieka smulkių centų. Tai ne pats geriausias sprendimas, nes tokiais arbatpinigiais galite įžeisti padavėją, todėl jau geriau arbatpinigių nepalikti visai, arba jų palikti tiek, kiek priklauso (apie 10 %).

Mano, kad gali pavalgyti bet kada. Šia tema jau ne kartą esu kalbėjęs, bet tai vis tiek yra viena didžiausių Europos keliautojų problemų. Daugelis pamiršta, kad Pietų Italijoje skiriasi ne tik kultūra ar papročiai, bet ir įpročiai. Tad jei popietę norėsite papietauti, nereikėtų stebėtis, kad visi restoranai bus uždaryti. Pagalvokite apie tai iš anksto, nes vakarienės anksčiau nei 20 val. taip pat negausite.

Jei nebuvo paminėta kelionių vadovuose ar kelionių svetainėse, vadinasi, tai – neverta dėmesio. Mano manymu, tai didžiausia klaida, kurią daro keliautojai. Pačiu sezono įkarščiu Pietų Italiją užplūsta turistai iš viso pasaulio ir būtent dėl šios priežasties populiariausios vietos praranda dalį savo žavesio ir šarmo. Todėl niekada nereikėtų bijoti ieškoti ir išklysti iš visų praminto tako, nes tik taip atrasite mažyčius kalnų miestelius ar kaimus, kuriuose žmonės dar ir šiandien gyvena pagal senovinius papročius ir tradicijas, ir iš kurių atsiveria pasakiški vaizdai.

Nepagrįstai baiminamasi dėl saugumo. Nemažai galvojančių apie kelionę į Pietų Italiją jaudinasi dėl savo saugumo. Man asmeniškai tai labai keista, bet svarstau, kad tokia nuomonė galėjo susiformuoti dėl praeityje brutaliais nusikaltimais garsėjusios mafijos. Žinoma, tokiuose didžiuosiuose miestuose kaip Neapolis, Baris, Palermas ar Katanija galite būti nemaloniai nustebinti kišenvagių, bet tai kiekvieno didesnio Europos ar pasaulio miesto kasdienybė. Tuo tarpu mažesniuose miesteliuose ar kaimuose galite jaustis absoliučiai saugūs ir ramūs. Jei pajusite, kad jus stebėdami vietiniai gyventojai apie kažką tarpusavyje šnekasi, rodo jūsų pusėn, neišsigąskite. Jie tikrai nerengia jūsų pagrobimo plano. Anaiptol, jiems tiesiog įdomu iš kur esate, kaip atklydote į jų miestelį, ką apie jį galvojate ir t. t.

Raktažodžiai: Italija

Įkėlė: Įkėlimo data:

Neseniai sulaukiau svetainės lankytojo užklausos apie keltų į Pietų Italijos salas kainas. Deja, konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes į skirtingas salas kelia skirtingos bendrovės, o bilietų kainos ir grafikai skirtingais mėnesiais skiriasi. Visgi, toliau pateikiu labai apibendrintą informaciją apie vidutines kainas vienam žmogui į vieną pusę, keliantis be automobilio, o tikslesnės informacijos reikėtų ieškoti nurodytais adresais.

Ko gero, lankomiausia Pietų Italijos sala, kurią galima pasiekti tik keltu, yra Kapris (Capri). Į ją keltai plaukia iš Sorento (Sorrento), Neapolio (Napoli), Pozitano (Positano), Amalfio (Amalfi), Salerno, Kastelamarės (Castellammare). Kelionė į vieną pusę trunka nuo 40 iki 80 min. ir kainuoja maždaug nuo 16 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Iskijos (Ischia) salą keltu galima pasiekti iš Neapolio (Napoli) ir Pozuolio (Pozzuoli). Kelionė trunka apie 1 val. ir į vieną pusę kainuoja nuo 19 EUR. Tuo tarpu šiek tiek artimesnę Pročidos (Procida) salą galima pasiekti iš tų pačių miestų, bet kelionė trunka maždaug 40 min. ir kainuoja nuo 13 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Sardiniją keltu galima pasiekti tiek iš didžiųjų Italijos, tiek ir kitų valstybių uostų. Atvykus iš Lietuvos, patogiausia keltis iš Genujos (Genova), Čivitavekijos (Civitavecchia) ir Livorno į Olbiją (Olbia), Arbataksą (Arbatax) ar Kaljarį (Cagliari). Kelionė trunka nuo 7 iki 14 val. ir kainuoja maždaug nuo 50 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Siciliją nuo žemyninės dalies skiriančiu Mesinos sąsiauriu reguliariai kursuoja keltai, todėl persikelti į šią salą ar atgal į žemyninę Italiją labai paprasta bet kuriuo metų laiku. Pagrindinė jungtis jungia Mesiną (Messina) ir Vila San Džiovanį (Villa San Giovanni), čia keltai kursuoja maždaug kas 40 minučių. Beje, kelis kartus per dieną keltas taip pat plukdo iš ir į Kalabro Redžą (Reggio di Calabria). Pirmuoju maršrutu kelionė žmogui kainuoja maždaug 1 EUR, automobiliui – 32 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.

Jei poilsiaudami Sicilijoje nuspręsite aplankyti Egadų (Isole Egadi) ar Lipario salas (Isole Lipari), jas be vargo pasieksite keltais iš Milaco (Milazzo) ir Trapanio (Trapani). Išplaukę iš Milaco, Lipario salą pasieksite po šiek tiek daugiau nei valandos ir kelionė kainuos maždaug nuo 16 EUR. Tuo tarpu nusipirkę bilietą už 9 EUR, Favinjaną (Favignana) iš Trapanio pasieksite maždaug po 40 minučių. Daugiau informacijos rasite čia.

Apulijos regionui priklausančias Tremičių (Isole Tremiti) salas bet kuriuo metų laiku galima pasiekti iš Termolio (Termoli), o vasarą ir iš mažesnių Gargano pusiasalio miestelių – Viestės (Vieste) ar Peskičio (Peschici). Paprastai kelionė iš Termolio į Tremičių salas trunka apie valandą ir kainuoja nuo 16 EUR. Daugiau informacijos rasite čia.


Vasarą susisiekimas su populiariausiomis Pietų Italijos salomis labai patogus, tačiau žiemą maršrutų skaičius gerokai sumažėja, bet to, dėl blogo oro reisai gali būti iš viso atšaukti. Todėl tikslios informacijos kiekvienu atveju reikėtų ieškoti internete. Gero vėjo!