Šio projekto idėja brendo ne vienerius metus, kol galiausiai 2011 m. vasarą, mintimis sugrįžęs į siaurutes Monopolio gatveles, kuriomis prieš keletą metų kasdien žingsniuodavau į darbą ir kasryt sveikindavausi su ką tik iš jūros grįžusiais žvejais, o šeštadienio rytais su pilnais krepšiais sultingų ir kvapių vaisių iš turgaus skubėdavau namo – į pačioje Monopolio širdyje prieš kelis amžius pastatytą mažą ir jaukų namuką, ramiai žvelgiantį į žydrą jūrą, nusprendžiau, kad atėjo laikas šį nuostabų ir dar beveik nepažįstamą kraštą pristatyti lietuviams.

Apskritai meilė iš pirmo žvilgsnio su Italija, išsirutuliojusi į visą romaną, prasidėjo dar studijuojant, kai pusei metų išvykau studijuoti į Italijos šiaurę, Turino universitetą. Nuo mažens žavėjo kelionės, taigi kiekvieną laisvą savaitgalį patraukdavau neatrastais maršrutais – nuo šurmuliuojančių miestų ir kaimelių iki žygių pėsčiomis į kalnus. Tuomet nuoširdžiai tikėjau, kad niekur nėra geresnės ir gražesnės vietos nei Šiaurės Italija.

Pasirodo, klydau! Po kelerių metų, jau baigęs studijas Lietuvoje, pasiryžau šokiai tokiai avantiūrai ir viduržiemį išvažiavau dirbti mokytojo padėjėju į Apuliją, Monopolį. Puikiai pamenu, kaip Vilniaus oro uoste įsėdęs į lėktuvą, negailestingai spaudžiant šalčiui, jau po kelių valandų išlipau Bario oro uoste, šviečiant saulei ir žydint gėlėms. Su stora žiemine striuke ir auliniais batais +17 °C šilumoje jaučiausi šiek tiek keistai...

Atvažiavęs į Monopolį, pasijutau lyg būčiau patekęs į visai kitokį pasaulį. Pasaulį, kuriame 2 500 valandų per metus šviečia saulė, kur jūros ošimas aidi kiekviename skersgatvyje ir kurio kiekviena gatvė ir aikštė alsuoja gilia senove, glausdama vieną už kitą gražesnį architektūros šedevrą. Tuomet supratau, kad tai, ką jaučiau Šiaurės Italijai, buvo tik susižavėjimas ir nė iš tolo negali prilygti iki šiol neapleidžiančiam jausmui, kurį pajutau atsidūręs Pietų Italijoje. Kuo daugiau keliavau po Apuliją, Kampaniją, Kalabriją, Siciliją ir Sardiniją, tuo labiau šis jausmas stiprėjo. Užtenka vos prisiminti romantišką Amalfio pakrantės kraštovaizdį, didingą Etnos ugnikalnį arba žydrą Salento pusiasalį skalaujančią jūrą ir, lygiai taip pat, kaip pirmą kartą juos išvydus, po kūną vėl pradeda bėgioti virpuliukai.

Norėčiau, kad šį nuostabų kraštą atrastų kuo daugiau žmonių ir pajustų, kaip čia atsidūrus širdis pradeda plakti pietietišku ritmu. Svarbiausia, kai svečiuositės Pietų Italijoje, pasistenkite tapti jos dalimi: niekur neskubėkite, ryte stabtelėkite kavinukėje puodelio puikios kavos, mėgaukitės paprastais, bet burnoje tirpstančiais patiekalais, apsilankykite žuvų ir vaisių turguje arba tiesiog mėgaukitės dolce far niente (liet. malonumu nieko neveikti).