• Manoji Sicilija – Stebuklų sala. Šį pavadinimą negailestingai pasisavinau iš savo antropologo vyro. Jis – toji priežastis, kodėl šiuo metu rašau apie Siciliją iš Sicilijos. Priežastis – banali, kai vertini globaliais masteliais, bet daug reiškianti, kai žvilgsnis krypsta žmogaus link. Ištekėjau ir atkeliavau paskui vyrą „į pasaulio kraštą“. Nors, nemeluosiu, – savęs emigrante nevadinu. Laikau save (ir savo šeimą) Europos piliete, namus turinčia keliose valstybėse. Nė iš vienos nepabėgau, nė į vieną neatbėgau. Pažįstu nemažai moterų dėl meilės atkeliavusių į šią Stebuklingąją Salą. Vieno standartizuoto socialinio paveikslo nepavyks nupiešti, bet esmę, manau, atskleidžia faktas, jog kol kas negirdėjau atvirų pageidavimų bėgti iš čia ir palikti šį, kam – rojaus, o kam – skaistyklos, kampelį. Foto: Kristina Sabaliauskaitė Man Sicilija – stebuklinga. Myliu šį kraštą. Jo žmones. Jūrą. Saulę. Maistą. [Kol kas dar] socialistinį gyvenimą. Architektūrą. Sicilijos chaosą gatvėse ir tvarką namuo
  • Kalbos apie ekonominių sunkumų prispaustą Pietų Europą netyla jau keletą metų ir šiame kontekste greta Graikijos vis dažniau linksniuojamas Italijos, ypač Pietų, pavadinimas. Iš žiniasklaidos susidaro įspūdis, kad vos ne visai Pietų Italijai gresia bankrotas, bet ar tikrai taip blogai?Kai nedideliame Apulijos miestelyje gyvenau 2008 m., dar prieš prasidedant krizei, beveik visi vietiniai sutartinai kartojo, koks sunkus jų gyvenimas ir kaip jie neturi pinigų. Man tokie jų pasisakymai buvo nesuprantami, nes visi taip kalbantys važinėjo daugių daugiausia 5 m. senumo automobiliais, gyveno dideliuose butuose arba nuosavuose namuose ir bent kartą per savaitę su visa šeima eidavo vakarieniauti į restoranus. Kur čia tas sunkus gyvenimas, vis klausdavau savęs...Prieš gerą mėnesį teko apsilankyti Sicilijoje, Kalabrijoje ir Kampanijoje ir pabendrauti su vietiniais. Situacija vėlgi panaši: visi skundžiasi užklupusia krize ir nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis, bet kaskart vakare išėjęs į miestą sua
  • Sicilija – žinomiausia (bent jau Lietuvoje) Italijos sala, todėl apie ją sklando daugybė stereotipinių pasakojimų, bet kaip ir dera pasakojimams, nemažai jų iš piršto laužti. Gal ir nevisiškai teisinga juos vadinti prasimanymais, tiesiog šiandienos kontekste daugelis stereotipų praradę prasmę. Beje, tai taikytina visai Pietų Italijai.Sicilijoje neįmanoma susikalbėti angliškai. Tiesa, kad italai savimylos ir nesistengia kalbėti užsienio kalbomis, tačiau verslininkai puikiai suvokia, kad anglų kalbos mokėjimas jiems reiškia papildomas pajamas, todėl viešbučiuose, restoranuose ir lankytinuose objektuose gal ir netaisyklinga, bet visgi anglų kalba, svarbiausiomis temomis susikalbėsite. Žinoma, jei vietinį žveją ar daržovių pardavėją turguje pradėsit kalbinti angliškai, tikėtina, kad jis atsakys ne angliškai, bet savo dialektu, kurį sunku suprasti net ir mokant italų kalbą.Siciliečiai yra įkyrūs ir priekabūs. Visi pietų italai labai šilti (kiek šaltesni gali pasirodyti kalabriečiai), bet ne
  • Vis daugiau lietuvaičių bėga nuo mūsiškos žiemos ir šalčiausius mėnesius praleidžia pietuose – Ispanijoje, Portugalijoje, Kanaruose, Karibų jūros regione ir t. t. O ar verta vykti žiemoti į Pietų Italiją? Taip, jei norite lepintis saulės spinduliuose gerokai daugiau nei Lietuvoje. Ne, jei tikitės žiemą praleisti tik su marškinėliais ir šortais. Pietų Italija užima didelį plotą, todėl ir žiemos kiekviename regione skirtingos. Kaip ir galima tikėtis, švelniausias klimatas Sicilijoje, tačiau ir pačioje saloje oras labai kontrastingas. Žiemą ilgesniam apsitojimui siūlyčiau rinktis išskirtinai tik pakrantės miestelius, nes į salos gilumą nutolus vos 10–20 km, oras jau bus vėsesnis ir, tikėtina, dangus labiau apniukęs. Temperatūros skirtumas tarp pakrantės ir salos gilumos neretai gali siekti ir 10 laipsnių. Beje, sniegas Sicilijoje ne toks retas svečias, kaip gali atrodyti – aukščiausios didžiųjų kalnų masyvų (Madonių, Nebrodžio) ir, žinoma, Etnos viršūnės išlieka pasidengusios sniegu
  • Praėjusiuose įrašuose daugiausia kalbėjau apie Kalabrijos miestelius, o šiandien duoklę norėčiau atiduoti nepakartojamai šio regiono gamtai. Kalbėdamas apie gamtą omenyje turiu visą gyvąjį ir negyvąjį Kalabrijos pasaulį – didingus kalnus, ryškiai mėlynus ar žydrus jūrų vandenis, visžalias lygumas, šniokščiančias upes ar tyrus ežerus – tai, kas Kalabrijai suteikia daugiausia žavesio.Kalabrijoje išsidėstę trys didieji kalnų masyvai: Aspromontės, Silos ir Polino. Serės kalnų masyvas mažas, todėl dažnai priskiriamas Silai arba Aspromontei. Man, įpratusiam prie Lietuvos lygumų, keliaujant po Kalabriją atrodo, kad praktiškai visas regionas yra kalnuotas, bet remiantis geografiniais skaičiavimai, 42 % Kalabrijos teritorijos užima kalnai, 49 % – kalvos ir 9 % – lygumos. Kalabrijos šiaurėje stūksančių Polino kalnų keteros sukuria natūralų barjerą, skiriantį regioną nuo likusios Italijos dalies. Aukščiausia šio kalnų masyvo dalis apaugusi tankiais miškais, o žemiau plytinčioms milžiniškoms plyna